Netekome etninės kultūros puoselėtojos, kraštotyrininkės Irenos Seliukaitės (nuotraukos) (8)

Irena Seliukaitė | Asmeninė nuotr.

Rugpjūčio 26 d. po sunkios ligos mirė kraštotyrininkė, kultūrologė, Jono Basanavičiaus premijos laureatės, ilgametės Kultūros ministerijos darbuotoja Irena Seliukaitė (1954 05 21 – 2018 08 26).

Ilgus metus Lietuvos regionų kultūrininkai Kultūros ministerijoje turėjo tvirtai juos atstovaujančią skyriaus vedėją Ireną Seliukaitę. Paskutiniaisiais metais ji dirbo Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento vadove, bet Regionų kultūra buvo ir, net ligai paguldžius į patalą, liko jos rūpinimosi objektu. Ji pažinojo daugybę kultūrininkų, kraštotyrininkų, tautodailininkų, institucinė atmintis jai leido aiškinti, dėl kokių priežasčių net regionuose buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kas tai iššaukė, kas po ko sekė. Ji buvo labai tvirta siena, sauganti nuo neapgalvoto politikų kišimosi į tai, ko nesupranta, kas įtvirtinama per ilgus metus, o sugriaunama vienu sprendimu… Jos nuopelnas ir gebėjimas matyti globaliai, noras telkti kultūrininkų pajėgas atskiruose rajonuose šiandien yra sukūręs tvirtą pamatą valstybei būti ir tobulėti, sukaupė didžiulius regionuose saugomos tradicinės kultūros lobynus.

Utenos krašto žmonės didžiuojasi, galėdami I. Seliukaitę vadinti savo kraštiete. Ji gimė 1954 m. gegužės 21 d. Lingėniškio k. Prienų r. Ten praleido tik pora vaikystės metų. Tikroji I. Seliukaitės žemė – Tverečiaus kraštas, tiksliau – vienkiemis prie Erzvėto ežero, suteikęs erdvės ir laisvės pojūtį. Šeimoje augo 5 vaikai – brolis ir 4 seserys, Irena buvo  ketvirtoji. Tverečiaus kraštą ji vadino įstabia žeme, pilna dar neatskleistų paslapčių. Šio krašto istorija, žmonės ir jų likimai atsiskleidė ekspedicijų metu, į vientisą vaizdą susidėliojo knygoje „Tverečiaus kraštas“.

1972-1976 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. A. a. I. Seliukaitė pasakojo, kad dėl savo pasirinkimų ji yra dėkinga laisvos dvasios, skatinusiems kūrybiškumą ir laisvą mintį Tverečiaus mokytojams ir instituto dėstytojams. Institute tapo Kraštotyros draugijos nare. 1976-1981 m. dirbo Skiemonių mokykloje (Anykščių r.) lietuvių kalbos mokytoja, užklasinio darbo organizatore, aktyvino kraštotyros veiklą joje.

1981-1986 m. I. Seliukaitė dirbo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, 1989 – 2005 m. – jos pirmininkė visuomeniniais pagrindais. I. Seliukaitei vadovaujant, Draugija atsikratė ideologinių suvaržymų ir instrukcijų, tapo besikuriančių kraštiečių klubų globėja, naujų iniciatyvų skleidėja, ėmė bendradarbiauti su visuomeninėmis organizacijomis. I. Seliukaitė tapo Tautos namų tarybos, Etninės kultūros globos tarybos nare,  aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūros kongreso darbe.

Nuo 1996 m. iki 2017 m. dirbo Kultūros ministerijoje – etninės kultūros specialiste, vėliau Regionų kultūros skyriaus vedėja, departamento vadove. Jai pradėjus dirbti ministerijoje nebuvo Regionų kultūros skyriaus. Ji – jo sumanytoja ir darbo turinio kūrėja. Darbas ministerijoje ir atviras, nuoširdus bendravimas su kultūros žmonėmis regionuose ją padarė etninės kultūros gaivinimo simboliu. Joks didesnis judėjimas ar reiškinys, programos ar kultūros politikos šioje srityje bei jos tarpinstituciškumo kūrimas be jos nebūdavo įsivaizduojamas. Dar prieš porą savaičių ji perdavė sveikinimus Tradicinio muzikavimo kursų klausytojams ryčiausiame Lietuvos pakraštyje… I. Seliukaitė Lietuvos kultūrai ir istorijai nuveikė be galo daug.

1989 – 2004 m. laikotarpiu I. Seliukaitės iniciatyva organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos. Ji joms ir vadovavo (1998 – 2004 m.  – 8 ekspedicijos). Jai įtakojant buvo sugrįžta į lietuvių etnines žemes – kartu su Etninės kultūros draugija organizuotos ekspedicijos  į Mažąją Lietuvą, Punską, Seinus, Pelesą. Ekspedicijos vyko ir Lietuvos paribiuose – Tverečiuje ir Aukštaitijos nacionaliniame parke (Ignalinos r.), Adutiškyje (Švenčionių r.), Dieveniškėse (Šalčininkų r.), Ylakiuose (Skuodo r.), pradėtas nuosekliai tyrinėti Šiaulių rajonas (kompleksinės ekspedicijos įvyko visose seniūnijose). Kartu su „Valstiečių laikraščio“ redakcija organizuoto kaimų istorijų konkurso rezultatas – dvi knygos (1995, 1997), o rankraštinių kaimų istorijų parengta per tūkstantį.

1989-2004 m. kompleksinių ekspedicijų medžiaga apibendrinta ir išleista 15 lokalinių monografijų, 14 almancho „Mūsų kraštas“ numerių (vyr. redaktorė – I.Seliukaitė). Dirbdama Kultūros ministerijoje I. Seliukaitė kartu su bendraminčiais visuomeniniais pagrindais organizavo 7 knygų parengimą ir leidybą: Norbertas Vėlius (1999), Tverečiaus kraštas (2001), Veliuona (2001), Adutiškio kraštas (2003), Kuršėnai (2003), Lietuvos kalvystė (2004), Šiaulėnai (2004). Vadovaujant I. Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių visuomeninių organizacijų, dirbančių ir praplečiančių etninės kultūros srities sampratą, plačiai išvysčiusių veiklą visoje Lietuvoje. Iki paskutinių dienų ji buvo procese, sekė visas kultūros naujienas, skaitė dokumentus ir dėl jų turinio diskutavo su kolegomis, dalyvavo ekspertiniame darbe. Nors ir labai blogai besijausdama, dar šią vasarą Respublikinėje kraštotyrininkų konferencijoje skaitė pranešimą, 2018 m. pasirodė jos ir J. Šorio paruošta solidi knyga apie Jono Basanavičiaus premijos laureatus.

Už savo veiklą ji apdovanota daugybe padėkų, 2004 m. jai įteikta Jono Basanavičiaus premija, 2014 m. – Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas.

Tverečiaus kraštas Lietuvai dovanojo daug iškilių žmonių. Čia plevenanti gyvenusių ir Lietuvą kūrusių žmonių aura, nenugrims į istorijos gelmes, bet taps krašto pasididžiavimu, legendomis ir sektinais gyvenimo pavyzdžiais. Išėjusiųjų panteone jau ir Irena Seliukaitė… rugpjūčio 28 d. garbią savo dukrą priglaudė Tverečiaus kapinaitės.

***

Artimieji praneša, kad su velione atsisveikinti bus galima rugpjūčio 28 d. Vilniaus „Nutrūkusios stygos“ laidojimo namuose nuo 9 iki 15 val. Laidotuvės vyks tą pačia dieną 17 val. Tverečiaus kapinėse. Velionės pageidavimu artimieji prašo atsisveikinti su ja vienu gėlės žiedu arba auka onkologinių ligonių gydymui.