„Knyginyčia“: pamirštasis J. Lindė-Dobilas tarp dangaus ir žemės (video) (1)

J. Lindė-Dobilas | Lituanistų sambūrio nuotr.

„Čia gaivališkai giliai, gaivališkai teisingai sučiuptas mūsų sodžius su jo ypatingumais, su puikiai braižytais tipais… Čia taip daug, taip daug viso ko!“ – tokiais vertinimais kun. Julijono Lindės romano „Blūdas“ rankraštį apdalijo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1910 m. Jurgiui Šauliui rašytame laiške.

Romano rengimu spaudai besirūpinęs Mykolas Sleževičius nuogąstavo, kad dėl knygos turinio J. Lindei gali tekti atsisveikinti su kunigyste. Apie knygos aštrumą liudija ir tai, kad rankraščio kalbą tvarkęs Juozas Balčikonis darė tai slapta, nors skaitytojų katalikų, ypač kunigų, nepasitenkinimą sukėlę dalykai, žvelgiant šių laikų žvilgsniu, tėra keli tiksliai, įtaigiai pavaizduoti dvasininkai ir spalvingi bažnytinių papročių aprašymai.

Pasirinkęs Dobilo pseudonimą, kunigų luomo ir jų namiškių gyvenimo tapytojas kun. J. Lindė kurį laiką liko nežinomas. „Blūdo“ autorystė netgi buvo priskirta kitam kunigui, J. Lindės bičiuliui kun. Antanui Juozapavičiui.  Romano pavadinimas apima visą žodžio „blūdas“ reikšmių lauką: blūdas – paklydimas, kreivatikystė; kliedėjimas, klajojimas; kvailiojimas. Tai pasakojimas apie pagrindinio veikėjo Petro Bajoriūno gyvenimą, kurį sutrikdo abejonės dėl katalikų tikėjimo tiesų ir tai, ką autorius vadina desperacija, o mes gal pavadintume depresija. Visa tai sodriai aprašytoje kaimo ir bažnytkaimio buities tėkmėje.

J. Lindės-Dobilo (1872–1934) atminimui skirtame leidinyje „Mūšos Dobilas“ (1936 m.) sudėti liudijimai, svarstymai, eilėraščiai byloja apie netekties mastą. Tėvu jį vadina ne vienas to rinkinio autorius.

Iš Salomėjos Bačinskaitės eilėraščio „Tėvelis mirė“: „Jau niekad nepramerks blakstienų / Tos akys rūpestingos – / Jau nebeglostys mūs nė vieno – / Balta ranka sustingus.“

Mokytojavusios poetės tarnybinė ir kūrybinė pažintis su Panevėžio gimnazijos direktoriumi J. Linde-Dobilu tetruko gal pusmetį. S. Nėris dalyvavo jo įsteigto sambūrio „Meno kuopa“ veikloje.

Atrodo, kad jausmų ir vertinimų vainikas, nupintas pirmojo lietuviško romano autoriui, žadėjo ilgą, gal net amžiną švytėjimą Lietuvos kultūros sietyne. Tačiau J. Lindė-Dobilas buvo pamirštas. Juozas Keliuotis teigė, kad Dobilas nebuvo populiarus rašytojas, kritikai jo necitavo ir neanalizavo, o eiliniai skaitytojai net nežinojo, kad toks rašytojas yra. „Julijonas Lindė-Dobilas, kurio niekas necitavo ir niekas neskaitė“ – tai Gintaro Lazdyno 2009 m. Šiaulių universiteto leidinyje išspausdinto straipsnio pavadinimas. Tyrinėtojas rašo: „Savo kalboje atidarant 1935 metų rašytojų susirinkimą Vincas Mykolaitis-Putinas, tuo metu plušėjęs prie Naujosios lietuvių literatūros pirmo tomo, „Blūdo“ autorių pavadino sąmoningiausiu idealizmo skelbėju, „kurio visas literatūrinis veikimas buvo pagrįstas lietuviškojo charakterio reiškinių ieškojimu bei komentavimu ir lietuviškojo tautinio renesanso skelbimu“. Daugelis kritikų nuo Juozo Ambrazevičiaus iki Vytauto Kubiliaus pastebėjo vidinės giminystės ryšį tarp Dobilo „Blūdo“ ir Putino „Altorių šešėly“, pats Dobilas su dideliu entuziazmu sutiko Putino romaną, žymėjusį, anot Dobilo, renesanso įsigalėjimą lietuvių kultūroje, o Ambrazevičius visai pamatuotai nutiesė kultūrinės tradicijos tiltą tarp abiejų romanų: „Kai Dobilo Bajoriūnas tikisi išauklėsiąs savo sūnų kunigu, tai pamanai, kad tas jo sūnus ir yra Putino kunigas Vasaris“. Tačiau kai 1936 m. Putinas išleidžia 420 puslapių „Naująją lietuvių literatūrą“, „sąmoningiausiam idealizmo skelbėjui“ neatsiranda vietos nei tarp Vaižganto, Šatrijos Raganos ar Lazdynų Pelėdos, nei tarp daugybės marginalinių rašytojų, tokių kaip Jonas Žilius-Jonila, Margalis, Dagilėlis, Dėdė Atanazas, kuriems Putinas skiria nuo kelių iki keliolikos puslapių. Dobilo pavardė šmėsteli vos keturis kartus.“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje Informatikos analitikos skyriaus darbuotojai Vilija Baublytė, Ginas Dabašinskas ir Arūnas Brazauskas svarsto panašius klausimus kaip G. Lazdynas: „Tyčia ar netyčia Dobilas ignoruojamas ir nepastebimas? Kuo jis nusipelnė tokį abejingumą? Kodėl Dobilo požiūris į pasaulį, tautą, literatūrą lietuviams liko svetimas ir kodėl kaip retas kuris kitas lietuvių autorius Dobilas buvo išstumtas į lietuvių literatūros fermentavimosi užribį?“

Pokalbio dalyviai bando aprėpti kuo dagiau J. Lindės-Dobilo biografijos ir tekstų: nuo laiškų Emilijai Juozapavičaitei iki „Blūdo“. Pašnekovai įžvelgia romane ir Fiodorui Dostojevskiui būdingos dialogų stilistikos ir Jameso Joyce’o „Ulisą“ primenančios veiksmo geografijos. Vis dėlto klausimas, kodėl „Blūdas“ vis dar tolokai nuo vyraujančių svarstymų apie lietuvių literatūrą, lieka neatsakytas. Gal tokią padėtį lėmė savotiškas autoriaus marginalumas. Jį sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Tai pasakytina ir apie kūrybą, ir apie mokytojavimą. R. Šaltenis rašo: „Atsimenu, mano laiku jokių literatūros istorijos vadovėlių mes nevartojom. Literatūros istorijos kursą eidavom kažkokia „netvarka“. Šokinėdavom nuo lietuvių literatūros prie pasaulinės, ir atbulai. Vieną kurį veikalą nagrinėdavom ilgai, darydami iš jo tolimas ekskursijas į visas puses. Kai kurių rašytojų visai neliesdavom. Bet ir apie tuos „neliestuosius“ J. Dobilo mokinys galėjo susidaryti teisingiausią nuomonę, jei tik jų veikalus perskaitydavo. Ir tikrai, argi galima bet kokioj mokykloj išmokti visa literatūra, visi rašytojai? Literatūros „gamyba“ šiandien yra tiek pat pasiutusiai produktinga, kaip ir kitos „gamybos“. Kasmet iškyla naujų, garsių literatūros žvaigždžių visose tautose. Bet galima išmokt tie metodai, kuriais pats mokinys juos mokysis, jei tik juos skaitys.“