Kur ilsisi Vytautas Didysis? (9)

7 pav. Karališkosios insignijos Vilniaus katedroje, 1932 m. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

7 pav. Karališkosios insignijos Vilniaus katedroje, 1932 m. | S. Poderio asmeninio archyvo nuotr.

Artėjant Valstybės dienai pakartotinai išleista kiek papildyta vieno iškiliausių ir šviesiausių Lietuvos žmonių architekto Napalio Kitkausko knyga „Vilniaus arkikatedros požemiai“. Tarytum dar vienas valstybės tūkstantmečio paliudijimas, kuriuo taip ir nesugebėta pasinaudoti net šimtmečio proga.

Juk vargu, ar visi Arkikatedros maldininkai žino, kad jos požemiai – kunigaikščių, tarp jų ir Vytauto Didžiojo amžinojo poilsio vieta. Praeities valdovų panteono sutvarkymo idėja, galima sakyti, taip ir lieka užmesta net garsiau nenuskambėjusi. Neprisiminta net išskirtiniais valstybės metais.

„Kai mes atkasinėjome Žemutinės pilies Valdovų rūmų pamatus ir rūsius, kai kurie sakydavo: jūs savo lietuvišką pompėją radote… – pasakoja N.Kitkauskas. – Buvo gera dirbt savo istorijai. Tačiau mes, atgavę laisvę lietuviai, apskritai pastaruoju metu į savo istoriją labai atmestinai žiūrime. Sakysime, kinai, turėję aibę dinastijų, radę net trečio tūkstantmečio reliktų, stengiasi atrasti dar senesnę Kiniją ir visą naujausią informaciją skuba perduoti mokiniams, o mes, nors Arkikatedros požemiuose radome ir senuosius, iki krikščionybės darytus laiptus, ir senąjį mūrą, ir jo struktūrą, kurie garantuotai eina anksčiau nei keturioliktasis amžius, netgi tryliktojo vidurys, abejingai atmestinai reaguojame į tai. Mane tiesiog stebina, kaip mes atgavę laisvę atžagariai žiūrim į savo istoriją…“

dr. Napalys Kitkauskas | „Mokslo Lietuva“ nuotr.

dr. Napalys Kitkauskas | „Mokslo Lietuva“ nuotr.

N.Kitkausko knygoje rašoma: „Vytautas Didysis mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakų pilyje. Kelias dienas jo kūnas buvo pašarvotas pilies menėje. Paskui su didele palyda karstas atvežtas į Vilnių. Testamente Vytautas prašė palaidoti jį Vilniaus katedroje „prie švento Mykolo Arkangelo altoriaus, esančio prie mūsų mirusios žmonos Onos kapo, kur mes ir nutarėme pasilaidoti“. Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje) Vytauto kapo vieta patikslinama: „Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastas giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, švento Stanislovo bažnyčioje, chore, kairėje pusėje palei zakristijos duris“. Kronikoje rašoma, kad Vytauto kapas buvo pridengtas didžiųjų kunigaikščių vėliava su Vyčiu. Beje, XVI a. Vytis buvo tapatinamas su jojančiu ant žirgo Vytautu.“

Pasak knygos autoriaus, po XVI a. Katedrą nuniokojusio gaisro Vytauto Didžiojo palaikai buvo iškelti, o prieš XVII a. karą (Maskvos kariuomenės okupaciją) paslėpti ir jų nepavyko aptikti iki šiol, nors negalima sakyti, kad jau viskas yra ištirta. Kol kas nerasti ir čia palaidotos Vytauto žmonos Onos, Žygimanto Kęstutaičio, Švitrigailos, šventuoju paskelbto Kazimiero palaikai, nors mažai kas iš istorikų abejoja, kad jų palaikai kažkur požemiuose yra. Lenkijai okupavus Vilnių, Katedros rūsiuose (praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje) rasti Lietuvos kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, abiejų Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai, tad nedelsiant imtasi statyti mauzoliejų ir iki Antrojo pasaulinio karo pagrindiniai jo darbai buvo baigti. Mūsų laikais jis atnaujintas tik nežymiai, nors, N.Kitkausko nuomone, tokio rango asmenų palaikai turėtų būti „puošniuose, natūralaus akmens ar nerūdijančio metalo sarkofaguose“, o ne kukliuose mediniuose karstuose, kaip dabar.

Turbūt nėra pasaulyje nė vienos buvusios monarchijos valstybės, teigia architektas Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys Augis Gučas, kuri „pamirštų“ įpaminklinti šį faktą ar buvusią didybę. Greičiausiai Europoje tokį precedentą galima rasti tik Lietuvoje. Prieš kelerius metus toje pačioje Mokslų akademijoje, kur ką tik buvo sutikta Kultūros politikos instituto išleista N.Kitkausko knyga, A.Gučas kalbėjo: „Pirmas darbas būtų pabaigti tai, ko nepadarėme, o ne puldinėti prie naujų darbų, senus numetus. Kai Vilniaus katedroje tarpukariu buvo rasti karalienių ir kunigaikštienių Elžbietos ir Barboros, kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio palaikai, tuometinė administracija garbingai juos įamžino, tačiau šiandien nerasime jokio ženklo, kad čia kažkur ilsisi ir Vytautas Didysis, ir kunigaikštienė Ona, jo žmona, ir didieji kunigaikščiai Žygimantas Kęstutaitis ir Švitrigaila…

kitkauskas_napalys-vilniaus_arkikatedros_pozemiaiNesvarbu, kad palaikai konkrečiai nėra rasti, bet jie juk ten yra. Manau, pirmas darbas, kurį reikėtų padaryti einant atkurtos valstybės šimtmečio link – pasirūpinti bent antkapiais šiems mūsų valdovams, – juk lėšų tam reikėtų visiškai nedaug. Tačiau problema, matyt, būtų psichologinė ir organizacinė. Tiesiog gali stebėtis: mes grįžome į savo sostinę, atsikūrėme valstybę, praėjo ketvirtis šimtmečio, ir niekam ligi šiol nešovė į galvą tuo pasirūpinti, niekam to neprireikė. Su architektu Algiu Nasvyčiu rašėme apie tai, su tuo tekstu kreipėmės į pirmuosius valstybės asmenis, – jokios reakcijos. Nejučiomis kyla klausimas, kas mes esam pagaliau? Valstybė? Kumečių minia, o ne valstybės tauta? Nejuntame to dydžio? Nesijaučiame gyvenantys tūkstantmečio šalyje?“

Kol valstybinio intereso šiuo atžvilgiu nematyti, Bažnytinio paveldo muziejaus, kuriam administraciškai patikėta Arkikatedros požemių globa (čia saugomas ir eksponuojamas garsusis Arkikatedros lobynas), organizuoja ekskursijas, kad, anot šio muziejaus direktorės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, tas kuklus vaizdas bylotų mūsų istoriją ir keltų nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Ypač stengiamasi sudominti požemiais jaunąją kartą, pateikiant jiems ir hologramų, ir šiuolaikinėmis technologijomis kuriamų vaizdų. Muziejaus direktorė tikina, jog žmonės po ekskursijos lieka apstulbę, įsimylėję Lietuvą, Katedrą, paveldą. Taip esą nutinka ir dėl pasakojimo, kurio vienas iš kūrėjų yra N.Kitkauskas ir jo knyga „Vilniaus arkikatedros požemiai“.

Papildyta Alkas.lt – daugiau žinių apie Vytauto Didžiojo kapą rasite čia.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Kultūros politika, Laiko vinys, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Vytis yra tapatinamas, ne su Vytautu kažkokiu, o su Jogaila, kuris Vytį apsuko į kairę pusę ir uždėjo dvigubą kryžių ir tai simbolizuoja Lietuvos ėjimą ir veržimąsi į vakarus – t.y į Lenkiją ir Vokietijos imperiją.

    • Juozas:

      priminsiu, kad gerbiamas N.Kitkauskas yra trijų sričių mokslų daktars. Ir, manau, jei jis ištyrė, kad XVIa. buvo (tegu ir laikinai) susidariusi tokia pažiūra į vytį, tai ginčytis būtų nemoksliška.
      Beje, sovietmečiu politrukai, baigę tris koridorius, nuolat mokė “teisingos” istorijos mūsų mokslo šviesulį, pats viename tokiame spektaklyje dalyvavau, prisimenu to archidunduko aparatčiko argumentus.
      O dėl mūsų didikų panteono, pritariu, žiauriai stagnuojam, reikėtų pasimokyti iš čekų, lenkų ir t.t.

  2. „Trukt už vadžių“ ir vėl pirmiausia bent Vilniaus įkūrėjo – galingiausio ir karingiausio tuometės Europos valdovo
    VYTENIO atminimo įamžinimo klausimą išsprendus, galima bus ir paminklu Vytautui Didžiajam užsiimt.
    Jo gi neturime.
    Sostapilėje,
    kur ilsisi palaikai jokių žymių (apart gatvėvardžio).
    Taigi “vedeliot” Vytenio-Algirdo-Kęstučio-Vytauto ir kitų valdovų atminties reikalu Vilniuje (ir kitur!), ar
    “įsibraut laikinam naudojimui (valdymo tikslu) po Kovo 11-osios naudojamon LTSR AT kolaboracinės
    engėjų prievartautojų ir žudikų paveldo būdelėn ir… ginčytis, taškintis, “garbintis” maldeikieniškai
    skardžiai, ar tapačiai “oriai” šimonytiškai tyliai ORĄ TUO ĮSIORINANT”

    Negi nėr jokio saiko?
    (aišku, kol kaimynai teroro simbolio lavono-lenino nelaidoja ir verčia visą pasaulį garbint jo dvoką,
    jokie ORO gaivikliai nepadės; bet mes, – tai nuo 1990 kovo 11-os Laisvę atgavusi Valstybė, – taip?)

    Kas už vadžių?

  3. Žemyna:

    Sunkiausia pastebėti, rasti tai, kas nuolat prieš pat akis, „panosėje” yra…

  4. Vis dar randasi žmonių galvojančių, kad yra kaip sovietmečiu, t.y. kad rašymas ką nors reiškia. Demokratinėje šalyje rašyk ką nori – visa tai yra tik tavo nuomonė, į kurią niekas teisiškai neįpareigotas kreipti dėmesį. Nori ką nors gero Lietuvai, miestui padaryti muškis į valdžią. Per 30 metų ši tiesa daugelio vis dar nėra suprasta. Kitkauskui ir kitiems ne knygų išleidimais derėjo ir dera tenkintis, o siekti Vilniaus mero kėdės… Rinkimai jau čia pat, o Vilniuje deramo kandidato į merus taip ir nematyti… Ir vėl koks vaikogalis į tą kėdę dešimtmečiui atsisės. Taigi ne knygos dabar turėtų būti galvoje, o Vilniui deramo kandidato į merus ieškojimas ir jo parodymas viešumoje.

  5. Manau, kad dėl Vytauto ilsėjimosi vietos galėtų būti neatmestinas ir toks variantas. Vilniaus okupantė apsidraudimui tokiam atvejui, jeigu istorijoje kada nors kiltų kokių abejonių dėl to, kad Jogaila buvo prišliejęs Lietuvą prie Lenkijos karalystės kaip jos valstybės, galėjo savo tarną Vytautą su Ona pasiguldyti Krokuvoje šalia Jogailos, kad turėtų reikalui iškilus reikalingą įrodymą tokioms abejonėms išsklaidyti.

    • Galbūt, bet aš manyčiau,kad yra šiek tiek kitaip. Aš manau,kad lenkai Vytauto palaikus galėjo pasiimti dėl to,kad jie jį laiko išdaviku. Nors Vytautas buvo uolus Lenkijos tarnas, bet gyvenimo pabaigoje nutarė užsidėti karūną ir tapti nepriklausomu, bet netikėtai mirė,todėl manyčiau,kad lenkai tiesiog nutarė surasti išdaviko palaikus ir juos pasiimti ar išniekinti. Tai tiek.

      • Bet, kad tos Vytauto išdavystės Lenkijos istoriografija per daug lyg ir neakcentuoja. Juolab, kad ta jo išdavystė istorijoje ir teliko tik ketinimų faktu. Tad visgi labiau tikėčiau, kad jį Lenkija pasiguldė kažkur užmūrytoje celėje šalia Jogailos, kad savo pasilaidojimu Vilniuje nevaizduotų kažkokios atskiros Lietuvos nuo Lenkijos karalystės.

  6. Visi tokie straipsniai yra reikalingi ,nes problema rimta…Gal reikėtų pabandyti DNR …tyrimą …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *