A. Juozaitis. Universitas Vilnensis – po peiliu (25)

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiomis liepos dienomis Vilniaus universitete nusilenkėme 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro Mykolo Biržiškos palaikams. Nusilenkėme Šv. Jonų bažnyčioje, toje pačioje, kurią su didžiausiu rūpesčiu universiteto rektorius Jonas Kubilius, pasaulinio garso matematikas, atkūrė 1979 metais. Fiziškai prie palaikų atėjo ir dabartinis rektorius Artūras Žukauskas. Keistai susitiko 1918-1979-2018 metai, lemtingai susiglaudė po Šv. Jonų skliautais trys epochos. Dievaži, ši metų ir epochų sanglauda yra labai simboliška, ji daug ką liudija. Liudija Universitas Vilnensis tamsą XX amžiaus pradžioje, Universitas Vilnensis brandą Lietuvai ruošiant didįjį epochos lūžį, ir Universitas Vilnensis tamsą XXI amžiaus pradžioje.

Ciklas baigėsi.

1918 metais M. Biržiška, nepaisydamas jokių ideologijų ir karo sąlygų, sutikdamas tartis netgi su bolševikine-marionetine V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybe, aistringai bandė kurti lietuviško universiteto Vilniuje pradmenis. Reikalas buvo pasmerktas, o ir greitai netekome paties Vilniaus. Tačiau M. Biržiška kabinosi šiaudo ir neišsikėlė su vyriausybe į Kauną, o liko Vilniuje. Ir bandė čia idealistiškai įtikinti Juzefą Pilsudskį palikti Universitas Vilnensis lietuvių mokslo galimybe. Jam ir vėl nepavyko.

1939-1940 m., naujos baisios sumaišties metu, M. Biržiška grįžo į Universitas Vilnensis jau kaip rektorius. Žinoma, iš naujo puolė prie lietuviškojo Universitas Vilnensis pamatų. Buvo kiek lengviau, nes jau turėjo Kauno universiteto patirtį, o ir Lietuvos mokslas stovėjo ant kojų. Bet – karas, viena okupacija keitė kitą. Kurti teko mažiausiai palankiu mokslui metu. Tačiau rektorius tvirtai žinojo: proto, kaip ir smegenų veiklos stabdyti negalima, tautinio mokslo židinį kurti būtina bet kokiomis sąlygomis. Jis ėjo net į kompromisus, kad tik mokslinė kraujo apytaka nesustotų. Tačiau 1943 metais ji buvo sustabdyta, nes dėstytojai ir studentai boikotavo „Waffen SS“ rekrūtavimą. O tai sukėlė vokiečių kerštą, ir jie pasielgė kaip kitados rusų caras – uždarė Universitas Vilnensis.

Po to – 1944 metai, ir žinia, kas nutiko, kas atėjo ir kaip valdė. Universitas Vilnensis turėjo tapti tipiška komunistinės imperijos aukštąja mokykla su dėstomąja rusų kalba. Viskas į tai ir linko. Bet staiga 1956 metais rektoriumi tapo Juozas Bulovas, ir rusifikavimui buvo pasakyta „stop“. Per keletą metų J. Bulavas buvo paaukotas, rektoriaus kabinete jį pakeitė jaunas talentas Jonas Kubilius. Tai buvo istorinės sėkmės figūra. Pokario Žemaitijos partizanų išsiųstas į Leningradą (kad veltui nežūtų talentas), jis per kelioliką metų atsiskleidė kaip svaiginančių aukštumų matematikas. Ir – kas mums itin svarbu – kaip talentingas politikas. O tai reiškė, kad iš išorės jis sutiko būti net raudonas, kad tik dirbtų Tėvynei šventus darbus. Ne kas kitas, o tik J.Kubilius, LKP CK biuro narys, pasinaudodamas pasauline šlove, sulietuvina Universitas Vilnensis. Maža to, jis paskelbė jį „seniausiu TSRS teritorijoje“ ir pasiekė, kad 1979 metais komunistinė Lietuvos valdžia surengtų grandiozinį Universitas Vilnensis 400 metų jubiliejų. Į iškilmes neatvyko nei Maskvos, nei Leningrado universitetų rektoriai, nes mūsų jubiliejus buvo jų pažeminimas, turintiems tik po kelis šimtus metų. Nepamirštami tie metai – ruošėsi ir šventė visas kraštas: restauruoti senieji rūmai, pastatyti naujieji, eisenos vyko Vilniau gatvėmis; ir konferencijos, ir knygos, ir parodos. Ir pasaulio svečiai. Lietuva repetavo Nepriklausomybę.

Simboliška, kad Jono Kubiliaus Universitas Vilnensis paruošė Sąjūdžio branduolį, pačius rimčiausius ir veikliausius Atgimimo veikėjus. Ne mažiau simboliška, kad Juozas Bulovas, pradėjęs titanišką Universitas Vilnensis lietuvinimo darbą, 1988 metais tapo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nariu, o dar po kelių metų suformulavo dabartinės Lietuvos Konstitucijos pamatines nuostatas.

Ir štai – 2018 metai. Rektorius Artūras Žukauskas. Tamsiausias lietuviško Universitas Vilnensis laikotarpis. Nejaugi mūsų laikai – tamsiausi? Norėtųsi apginti laikus, bet tuomet reikės teisinti šį rektorių. O šito padaryti niekaip nebegalima.

Artūrui Žukauskui įžengus į Jono Kubiliaus atnaujintus rūmus ir dviejų kitų pirmtakų išpuoštą rektoriaus kabinetą, praėjo jau treji metai. Per tuos metus nuveikta daug. Prievartinis liberalizmas tapo norma ir išlaužė visas duris, baigia išdaužti visus langus. „Reformos“ kaip maras siaučia universiteto struktūrose, visur viskas sprendžiama „naujamoksliškai“ – t.y., globalistiškai, nes, esą, tokie gi laikai.

Modernumo lozungais pridengiamas mokslininkų orumo nužeminimas ir nesaugumas. Įvedama akademinė baudžiava. Naujasis liberalizmas virto laisvės priešybe.

Rektorius A. Žukauskas ir pats linkęs kalbėti angliškai, ir centrinių rūmų didžiajame kieme puikuojasi didžiuliai angliški stendai, nes to juk reikalauja šiuolaikinis globalizmas. Taip, angliškai ir vokiškai kalbėjo ir Jonas Kubilius, bet jo „Realaus kintamojo funkcijų teorija“ buvo leidžiama lietuviškai, o ne vien angliškai, rusiškai, ar vokiškai. Dėl to J. Kubiliaus darbai nepasidarė mažiau „tarptautiški“. J. Kubiliaus vardo tarptautinės „Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos“ konferencijos tebevyksta šiandien tiek Vilniuje, tiek svetur.

O kas dabar vyksta Universitas Vilnensis? Tai geriausiai žino verslo grupės, kaip MG Baltic, kiti magnatai, kuriems reikia ne Universitas Vilnensis, o kolegijos tipo kadrų kalvės, kalbančios angliškai. Kuriems reikia ne mokslo, bet turto holdingų.. Todėl Universitas Vilnensis Senatas ir Taryba tapo bejėgėmis struktūromis, neapginančiomis net gyvybiškai kiekvienam universitetui būtinos akademinės laisvės.

Kaip čia nepriminus Magna Charta Universitatis, po kuria guli ir J. Kubiliaus parašas, pačio pirmojo principo: „Universitetas yra autonominė institucija, tiesiogiai susijusi su visuomene, kurios savitumą sąlygoja geografija ir kultūrinis palikimas [pabraukta mūsų]: mokymo ir tyrinėjimo procese jis kuria, kad universitetas galėtų tenkinti jį supančio pasaulio poreikius, jo tiriamasis ir mokslinis darbas turi būti moralės ir intelekto atžvilgiu nepriklausomas [pabraukta mūsų] nuo bet kokios politinės valdžios ar ekonominės galios“.

Tačiau šis rektorius tvarkosi kaip savame kieme, kuriame ginama tik globalizmo laisvėm ir strategija vartoti tai, ką kiti sukūrė. Jame nepakenčiamos jokios užuominos apie grėsmes pasauliui ir tautoms. Politikos moksluose nereikalinga jokia politinė filosofija, gujami savarankiškai mąstantys mokslininkai. Antai prof. V.Radžvilo Lietuvos ir Europos Sąjungos perspektyvų kritinės įžvalgos kelia ideologinį pavojų vienintelės teisingos krypties tijūnams. Ir nesvarbu, kad šitas kultas bei jo apologetai kitose šalyse jau visais atžvilgiais bankrutavo. Pirmyn į šviesų absurdo rytojų… Tikėtina, kad jau nedaug laiko beliko iki didžiulės ir viešos gėdos.

Sakysite, gal pernelyg apibendrinu? Tačiau štai rektoriui nė motais ir minėto Magna Charta principo pirma dalis, kurioje kalbama apie universitetinės veiklos tiesioginį ryšį su savita visuomenės kultūra. Todėl nereikia stebėtis, kad humanitarinio (pasaulinio lygio!) mokslo bendruomenė buvo priblokšta, kai sužinojo, kad laisvoje Lietuvoje nebeliko tradicinio baltistikos centro. Vietoje Lituanistikos katedros, kaip atskiro juridinio vieneto – „Taikomosios kalbotyros institutas“. Vietoje Baltistikos katedros, kaip atskiro juridinio vieneto – „Baltijos kalbų ir kultūrų institutas“. O juk šios katedros kūrė Universitas Vilnensis pasaulinį prestižą!

Mūsų gyvajai lietuvių kalbai, kurios mokslinė reikšmė prilygsta mirusioms klasikinėms – graikų, lotynų, sanskrito kalboms, žiloje universitetų Europoje pakirstos mokslinių tyrimų šaknys! Šaknys, kurios buvo išgelbėtos net komunizmo laikais. Kas ir kaip galėjo išrinkti tokį rektorių, kuris nė nesuvokia, kas sudarė lietuviškojo Universitas Vilnensis tradicijų jėgą?

Bet ir to nepakanka rektoriui A. Žukauskui. Seimui paskelbus vieno garsiausių pasaulyje lietuvių, – įtakingiausio pasaulyje semiotiko – A.J. Greimo metus, Universitas Vilnensis juridiškai panaikino A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centrą, įsteigtą jau laisvoje Lietuvoje, 1992 metais. Štai kaip A. Žukauskas stengiasi, kovoja už aukštesnį Universitetas Vilnensis tarptautiškumo lygį. Kas ir kaip galėjo išrinkti tokį rektorių, kuris nesuvokia, kas pasaulyje šiandien sukuria didžiausią lietuviškojo mokslo tarptautiškumą?

Šimto metų lietuviško Universitas Vilnensis istorija baigiasi. Mykolas Biržiška išduotas. Jo gyvenimo tikslas išduotas. Štai kodėl ir jo palaikų (taip pat jo žmonos ir brolių) perlaidojimo reikalais teko rūpintis Nacionaliniam muziejui. Šv. Jonų bažnyčioje didžiuosius lietuvius išlydėjom, nepaisant rektoriaus abejingumo ir nepasitenkinimo. Pasak rektoriaus atstovų: nesame laidojimo kontora.

Ar tikrai?

Kritus Universitas Vilnensis, verslo grupės, įvykdžiusios simbiozę su Švietimo ir mokslo ministerija, švęs pergalę. Su kitais universitetais jie susitvarkys lengviau. Jau dabar vaikai mokyklos suole bl rengiami palikti Tėvynę.

Netrukus mokslas Lietuvoje bus vien globalus, vien angliškas, margas kaip genys, pilnas svieto perėjūnų, žinoma, galiausiai ir kiniškas. Svarbiausia, kad nebeliktų Lietuvos studentų.

Norėčiau tikėti, kad Jonas Basanavičius teisus, ir kad Lietuva dar atsikvošės. Bet vėlai atsikvošėti – tai atsikvošėti kapinėse.

Ir kaip ji atsikvošės, jeigu Universitas Vilnensis bus jau pakirstas?