T. Bakučionis. Rūpestis dėl konkurencijos arba ką iš tikro gina Konkurencijos taryba? (1)

Tomas Bakučionis | Asmeninė nuotr.

Vyriausybė praėjusią savaitę nutarė Seimui teikti Įstatymo pataisas dėl sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimo ir tuoj pat sulaukė Konkurencijos tarybos kirčio, mat Taryba pareiškė, kad siūlomos įstatymo nuostatos – diskriminacinės. Toks Konkurencijos tarybos „rūpestis“ dėl sveikatos priežiūros įstaigų bent man kelia klausimų ir įtarimų dėl pačios Konkurencijos tarybos veiklos ir ko gero esminį klausimą – ar Konkurencijos taryba, kaip valstybės institucija tikrai imasi ginti viešąjį interesą ir saugoti viešuosius visuomenės gėrius, ar prisidengdama formaliuoju instituciniu autoritetu proteguoja stambių verslo grupių interesus?

Šioje vietoje reikėtų priminti LR Sveikatos sistemos įstatymo (SSĮ) esmines nuostatus ir principus. Jau Įstatymo preambulėje skelbiama, kad gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė; sveikata – fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė; kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida. LR Konstitucijos 53 straipsnyje skelbiama, kad Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Tokios įstatymų ir Konstitucijos normų formuluotės suponuoja labai paprasta išvadą, kad sveikatos priežiūros sistema (net ir pripažįstant, kad čia teikiamos specifinės paslaugos) nėra ir negali būti ta sritimi, kurioje galėtų būti taikomos ta apimtimi ir tais pačiais pagrindais, kaip kitose ūkio šakose galiojančios konkurencijos taisyklės. Jau vien minėtas Konstitucijos 53 straipsnis apsprendžia tai, kad sveikatos priežiūros sistemos organizavimas yra visų pirma valstybės prerogatyva bei pareiga ir privatūs subjektai šioje sistemoje turėtų dalyvauti tik tiek, kiek jos funkcionavimo neišgali užtikrinti valstybės turimi ištekliai.

Viena iš priemonių sveikatos priežiūros įstaigų optimizavimui yra antrinio lygmens įstaigų sugrąžinimas į Sveikatos apsaugos ministerijos pavaldumą. Pagal dabar galiojančias SSĮ nuostatas, antrinę asmens sveikatos priežiūrą organizuoja savivaldybių vykdomosios institucijos, įgyvendindamos įstatymo deleguotą valstybės funkciją (SSĮ 5 straipsnis).

Pirminiu žvilgsniu – viskas kaip ir gražu, savivaldos institucijos rūpinasi savo bendruomenės narių sveikata, tačiau pasak Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, neretai savivaldybės nori ligonines valdyti, nesuprasdamos, kad į tokį turtą reikia nuolat investuoti. Ministro žodžius patvirtina patirtis Vilniaus mieste, nes kai kurios savivaldos institucijų iš Sveikatos apsaugos ministerijos perimtos sveikatos priežiūros įstaigos pasirodė sunkiai nuryjamas kąsnis arba tik įdomus nekilnojamo turto objektas su vertingu žemės sklypu, kaip pavyzdžiui – buvusi Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė, kurią prijungus prie Vilniaus klinikinės ligoninės, įstaiga tiesiog „marinama badu“, o vertingą sklypą, matyt, jau nusižiūrėjo statybų vertelgos, kurių kišenėse galimai sėdi kai kurie miesto politikai ir valdininkai.

Jei prisiminti senesnę istoriją, tai apie 1994 metus tuometinė LDDP valdančioji dauguma pakeitė vietos savivaldos sistemą ir priėmė politinį sprendimą daugelį ligoninių perduoti iš SAM savivaldybėms. Šį sprendimą įgyvendino jau konservatorių daugumos Sveikatos apsaugos ministras Juozas Galdikas apie 1996-1997-uosius. Tokiu būdu ypač provincijoje antrinio lygmens gydymo įstaigos tapo partinės nomenklatūros placdarmu įdarbinant „savus“ (kaip ir Apskričių administracijos), tačiau ligoninių ir poliklinikų pacientams nuo to geriau netapo… 

Tad signataras Aloyzas Sakalas teisus buvo sakydamas, kad LDDP ir konservatoriai buvo „broliai dvyniai“…

Bet grįžkime į dabartį. SAM paskelbus apie Vyriausybės planus pertvarkyti sveikatos priežiūros sektorių tokia linkme, kad daugiau gydymo paslaugų teikti būtent Valstybės nuosavybės ir pavaldumo įstaigose, viešojoje erdvėje pastebimai kilo ažiotažas su šūkiu – valstybė negali ir neturi ūkininkauti. Tokį šūkį kažkada buvo paskelbusi ir A.Kubiliaus vyriausybės finansų ministre buvusi Ingrida Šimonytė. Dievaži, normalioje valstybėje, po tokio šūkio finansų ministras skubiai keliautų į (ne)užtarnautą poilsį, bet tik ne mūsų liberaliose džiunglėse.

Dabar liberalieji Seimo politikai (nuo Gentvilų iki Aušrinės Armonaitės), kartu su laisvosios rinkos apologetais (R.Skyriene, D.Arlausku, Ž.Šilėnu) choru šaukia apie grėsmes privatinei nuosavybei, investicijoms ir kėsinimąsi į Konstituciją.

Paanalizuokime kodėl taip yra, ir kokie sveikatos sektoriuje slypi interesai. Reikalas tas, kad privatininkams investuoti į sveikatos priežiūros sektorių apsimoka žymiai labiau nei į kitus ūkio ir pramonės sektorius (…jei sveikatos priežiūrą laikysime tam tikru ūkiu – privatininkų akimis…). Visuomenė sensta, žmonės nuolat serga, tad ir įvairių sveikatos priežiūros, gydymo paslaugų poreikis yra nuolatinis, pastovus ir sąlyginai didėjantis.

Pavyzdžiui – priperki diagnostinės aparatūros, ir jei turi gerų politinių ryšių, sėkmingai gauni licencijas, sudarai sutartis su ligonių kasomis, už centus gauni patalpas kurioje nors valstybinėje ar savivaldybės ligoninėje, ar atstovauji ortopedinių gaminių gamintoją ir …. pinigai palengva ir stabiliai byra į kišenę. Tai yra kur kas paprasčiau, nei investuoti į gamybą, rūpintis inovacijomis, darbuotojų apmokymu, produkcijos realizavimo rinkomis ir konkuruoti pasaulinėje ar regiono rinkoje.

Tad sveikatos priežiūros sektorius tapo savotiška užuovėja privačiam kapitalui, tarsi minimalios rizikos ir maksimalios grąžos fondas. Todėl tokios verslo interesų grupių reakcijos yra visiškai suprantamos ir natūralios. Turėkime omeny ir Seimo NSGK atliktą tyrimą, pagal kurį sveikatos sektorius pateko ir į „MG baltic“ interesų lauką. Bet nūnai kyla vėl esminis klausimas, ar „laisvarinkininkų“ demagogijai sugebės atsispirti tie, kurie pagal Konstituciją turi rūpintis visos visuomenės gerove ir ginti viešąjį interesą bei viešuosius gėrius?

Nepamirškime ir farmacijos reikalų, nes sveikatos priežiūros sektorius negali būti analizuojamas atsietai nuo kompensuojamų vaistų ir kitų medicinos priemonių, šioje srityje per metus  „prasisuka“ virš 1,5 milijardo Eurų, tad verslo grupių interesų laukas šiame sektoriuje yra labai platus ir stiprus.

Valdančiosios LVŽS rinkimų programoje yra iškeltas ambicingas tikslas – sukurti prielaidas ir pasiekti vaistų kainų rinkoje mažėjimo. Nors ir su kliūtimis (dezinformacija, insinuacijos žiniasklaidoje) Sveikatos apsaugos ministerija kol kas nuosekliai eina link šio tikslo. Žengus pirmą žingsnį – sureguliavus kompensuojamųjų vaistų sąrašus, neišvengiamai laukia ir antras žingsnis – valstybė pati turi dalyvauti vaistų rinkoje, visų pirma didmeninėje, o taip pat ir mažmeninėje bei įnešti į šią rinką normalios konkurencijos, turint omeny, kad dabar vaistų rinka yra pasidalinta tarp dviejų-trijų didmeninių tinklų, todėl apie kažkokią realią konkurenciją net neverta svarstyti, nes jos natūraliai būti negali, ypač turint omenyje,  kad minėtoji Konkurencijos taryba dirba selektyviai. Tik normali konkurencija gali užtikrinti veiksmingą  pacientų teisių apsaugą, juolab, kad tos pačios Konkurencijos tarybos atlikti tyrimai šioje srityje labiau primena parodomąjį „paukščiuko“ pažymėjimą anketoje.

Galima tik numanyti, koks kils „laisvarinkininkų“ ir jų atstovaujamų farmacijos prekybininkų karas prieš valstybinių vaistinių tinklo kūrimą. Tad sulauksime dar ne vieno garsaus ar graudaus pareiškimo, kaip A.Veryga „kėsinasi“ į valstybės pamatus ir privatinę nuosavybę. Neabejotinai bus „įjungta“ ir Seimo opozicija, kuri greičiausiai vėl bandys savo raumenis organizuodami interpeliaciją Ministrui.

„Laisvarinkininkų“ argumentai yra nesunkiai atremiami, jei prisiminsime jau minėtą Konstitucijos 53 straipsnį. Kita vertus – labai logiškas klausimas, jei privatus sektorius gali darbuotis ir darbuojasi tose srityse, kur lyg ir turėtų būti viešojo sektoriaus prerogatyva, tai kodėl farmacijos srityje negali darbuotis viešasis sektorius?

Visų šių „karų“ makalynėje, grįžtu prie pirmųjų klausimų apie Konkurencijos tarybą. Ką ši institucija tokiais atvejais iš tiesų atstovauja ir kodėl lenda ne visiškai į savo daržą? Kaip minėta – sveikatos priežiūros ir farmacijos sektoriai yra specifiniai, šiuose sektoriuose veikiančių subjektų veikla bet kuriuo atveju yra griežtai kontroliuojama per licencijavimo ir kontrolės sistemas bei procedūras, reglamentuojant tai specialiaisiais įstatymais (Sveikatos sistemos įstatymas, Farmacijos įstatymas). Bet kuriuo atveju valstybės kontrolė čia yra, turi būti ir visada bus, tad kokia problema, jei ir viešasis sektorius čia teiks paslaugas?

Kita vertus, reikia turėti omeny, kad 2014 metais viešojoje erdvėje jau buvo pasirodžiusi informacija, jog viename Tarybos atliekamame tyrime vienas Tarybos narys buvo įtartas proteguojantis koncerno „MG baltic“ interesus. Ne mažiau svarbus faktas yra tas, kad dabartinis Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas (į šias pareigas paskirtas 2011 metais) nuo 1995-ųjų iki 2009-ųjų dirbo advokatų kontoroje „Lawin“ (dabar –„Ellex“), kuri, kaip žinia, aptarnauja išimtinai stambaus verslo įmones ir projektus. Dirbdamas minėtoje advokatų kontoroje Š.Keserauskas atstovaudavo įmones konkurencijos bylose, tad kas galėtų paneigti, kad toks teisininkas nėra patogus stambaus verslo grupėms, kai pereina „į kitą barikados pusę“?

Išties klausimų kyla daug ir turbūt prireiks dar ne vieno parlamentinio tyrimo, kad atsakyti į klausimus, kas, kaip ir ką šioje valstybėje atstovauja?