D. Apalianskienė. Naujųjų „raudonarmiečių“ maršai per Lietuvą? (35)

Nuo Žaliojo tilto nukeltos visos keturios sovietinės skulptūros | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Nuo Žaliojo tilto nukeltos visos keturios sovietinės skulptūros | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Liūdna stebėti, kai Lietuvoje, tarsi  kokie grybai,  vienas po kito naikinami  iš senesnių laikų  užsilikę meno, architektūros paminklai, kurie, suprantamai,  savu laiku  atspindėjo anų dienų  idėjas, mintis, siekius, lūkesčius. Tie senesni  paminklai Lietuvoje griaunami gaivališkai,  vos ne  „raudonarmietiškai“, kaip ir per „per naktį“ nusprendus – tie ar  anie praeitį atspindintys kūriniai turi būti nugriauti,  jie mums nebereikalingi. Dabar vėl girdisi  naujas dūzgesys apie ketinimą griauti P. Cvirkos paminklą Vilniuje.

Bet ar  tikrai yra pamatuoti, pilnutinai ir išsamiai apsvarstyti tokie Vilniaus ar ir kitų miestų valdžių sprendimai – griauti, naikinti, šluoti nuo žemės paviršiaus – paleisti į užmarštį iš seniau užsilikusius architektūros, meno kūrinius?

Juk  jei apsidairysime – tų praeities paminklų rasime vos ne kiekviename Lietuvos mieste. Vakar dienos  reliktai primenantys senas ir dar nesenas  praeitis.  Ir tas puiku, nes jie gražiai atspindi tų miestelių,  vietovių istorijas ar jau ir visos šalies  praeities įvykių raidas. 

Taip jau yra, kad naująją valstybę kuriame, keliame ne  iš pelenų. Ją statome ant praeities griaučių, bandydami visa tai  kuo geriau pritaikyti nūdienos poreikiams, šiandienos laisvei, naujai, vis dar mūsų  beįsisavinamai  demokratijai, jos dvasiai, naujam žmogui ir jo auklėjimui.  Nes, kitaip,  turbūt,  viską  praktiškai turėtume   išgriauti, išsivalyti,  jei jau tikrai  norėtume  gyventi  „sterilioje“ tik šių laikų dvasioje,  atsikračius, bet kokių praeities „vaiduoklių“, tame tarpe ir tų labai vertingų kultūrinių reliktų.

Beje, bet koks paveldo vertinimas  labai  priklauso nuo jį  vertinančios „akies“ profesinio  išprusimo,  istorinio ar  literatūrinio palikimo išsaugojimo svarbos suvokimo, gaudymosi istorinėse  raidose, pagaliau – sugebėjimo mąstyti į ateitį.

Tik ar  šitaip viską iš  eilės šluojant,  neliksime visiškai plyname lauke, nes per dvidešimt su trupučiu metų  kažko labai svarbaus ir  itin  reikšmingo  kažin ar, ir sukūrėme. Tiesa, yra tas  diskutuotinas „Vamzdis“, yra atkurti  Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmai,  labai nesėkmingai  „patobulinta“ Gedimino pilis ir – tiesiog  skandalingas  biurokratų atsisakymas statyti „Vytį“ Vilniaus centre.  Atseit – „Vytis“ ne toks, koks jis turėtų būti.

Bet daugiau nei keista, kad kaip ir  „neatsiranda“ tokių skulptorių (tik ar tikrai!?), kurie „sugebėtų“ sukurti  tokį „Vytį“, kuris pagaliau įtiktų to klausimo sprendimą lemiančiom, bet, regis, jo  teigiamai išspręsti ir  nesiruošiančiom, tautiškumui abejingom  biurokratinėm viršūnėlėm.  Bet tai jau būtų kita tema.

Galbūt, šiandiena rimtam menui  įgudusių  rankų  per daug ir neturime. Tai gal saugokime tai,  kas  jau yra sukurta,  nes dauguma tų praeities paminklų yra neabejotinai  išliekamosios vertės meno kūriniai, sukurti  pačių žymiausių  Lietuvos  menininkų,  tų  senosios  Lietuvos meno mokyklos auklėtinių ir kas ypatingai svarbu – tie kūriniai  puikiai  atspindi  mūsų šalies istorines ir menines  raidas, jų tėkmių  atspalvius. 

Gal tikrai kultūrinkime, švieskime  save, kad pilnutinai suvoktume – kas iš tikrųjų yra tas istorinis, kultūrinis paveldas ir svarbiausia – nežiūrint jo  kilmės, jo atsiradimo priežasčių, jo  ideologijų – toks paveldas  šiandiena  jau niekam nėra pavojingas, niekam negrąsinantis. Nebijokime pažvelgti į praeitis, savotiškai  jų prisiliesti. Tai tik istorijos ar  meno pamokos. Kai tą suvoksime – gal tada ir  tie paminklai  neatrodys tokie „baisūs“.

Ir dar – šiandieniniai tų ankstesnių  istorijos paminklų griovimai,  neretai  labai prieštaringi – prieštaraujantys pačiai pagrindinei tokių vajų idėjai: atsikratyti bet kokių  okupacinių simbolių, bet kokiu reiškinių,  kas tokias idėjas atspindėtų.  Puikus tokio prieštaringumo  pavyzdys – dabartinis kėsinimasis į paminklą rašytojui P. Cvirkai, ir lygiagrečiai  – tik prieš  keletą  metų, priimtas nutarimas įamžinti vieno  buvusio  partinio lyderio  atminimą – A. Brazausko vardu  buvo pavadinta viena Lietuvos vidurinių mokyklų.

Taigi, nušlavėme nuo žemės paviršiaus keturias Žaliojo Tilto skulptūras, jos buvo labiausiai kontroversinės (tai pačių  žymiausių Lietuvos skulptorių darbai), prieš tai dar  ir kitokius  idėjinius paminklus  paaukojome užmarščiai, bet gal, sakau, per daug tame  neįsismaginkime, nepridarykime neapgalvotų  klaidų, bet susimąstykime – ar tikrai reikėtų griauti  žymių Lietuvos rašytojų biustus, paminklus.  Rašytojų, kurie žinomi tik  kaip puikūs rašto, kultūros atstovai, bet ne kokios tai  politinės figūros.

Kaip žinoma, kūrėjai  paprastai  labai įtaigūs,  jausmingi, spontaniški – galbūt  tas suvaidino lemiamą vaidmenį, kad jais  pasinaudojo svetimos sistemos, kad jie neapgalvotai  įsivėlė į neigiamus politinius procesus, kurie vėliau jau neatitaisomai paveikė  jų gyvenimus,  jų ateitis ir net pomirtines šloves. Neigiamai paveikė ir  visos tautos gyvenimą.

Kaip jau minėjau, P. Cvirka žinomas kaip rašytojas, vaikų knygelių autorius ir  jau ne viena  karta išaugo besidžiaugdama  jo puikiais kūriniais. Manau, netikslinga būtų išrauti iš lietuvių  kultūros fondų tokį svarbų rašytoją, kurio ypatingam  žodžio įtaigumui, lankstumui, realistiškumui lyg šiol niekas nesugebėjo prilygti. Turime paminklą rašytojui  P. Cvirkai, tokį jį ir  palikime.

S. Nėris, P. Cvirka – tai rašytojai, kurių kūriniai džiugino jau ne vieną kartą. Puikūs jų romanai, apsakymai, poezijos atspindinti to laikmečio žmogų, tų dienų žmonių mąstysenas, jų viltis. Jų kūrinių dėka mes galime geriau pažinti praeitį.   

Kaip jau minėjau – ar nebūtų protingiausia  tokius  paminklus palikti kaip savotiškas ISTORIJOS pamokas? Tie paminklai tai mūsų praeitis – vienokia ar kitokia,  bet mūsų praeitis, kurios  nenuneigsime, neuždarysime į stalčius, nenušluosime nuo žemės paviršiaus. Bet ar ir vertėtų tą  daryti? Istorijos  žinojimas dar niekam nėra pakenkęs.
Istorijos pažinimas, jos įsisavinimas, tai tik  lengvesnis kelias į teisingą ir gražią ateitį.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *