Istorinė Audriaus Juzėno drama – „Pelėdų kalnas“, remiama Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodoma nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.
Jaunąjį partizaną Šmelingą istorinėje Audriaus Juzėno dramoje „Pelėdų kalnas“ įkūnijęs Arnas Danusas įsitikinęs, kad jį ir jo personažą sieja panašios vertybės: nuoširdumas, atvirumas, smalsumas ir meilė savo šaliai. Tiek Arnui, tiek jo vaidinamam herojui tai vertybės, kuriomis jie vadovaujasi siekdami savo tikslų, neveidmainiauja, nuoširdžiai tiki žmonėmis, kurie jį supa.Partizanas Šmelingas – tai jaunas vaikinas, beatodairiškai kovojantis už mylimos šalies laisvę ir siekį, kad ji nebūtų ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Pasak Arno, Šmelingo personažą „Pelėdų kalne“ galima apibūdinti keliais žodžiais: tiesa, ryžtas, valia ir nenugalima meilė, atsidavimas savo šaliai, niekada nedvejojant, nekeliant klausimo: o gal to nedaryti?
„Manau, mes panašiai svajojame. Perskaičius scenarijų mane labai sužavėjo Šmelingas, jo drąsa ir atsidavimas, sąžiningumas. Mano svajonė buvo tikėti juo, ištransliuoti tą jo tikėjimą kovoti už savo idėjas, laisvę. Manau, kad ir kas Šmelingui nutiko, jis buvo laimingas. Mes abu išpildėme savo svajones, tad tai abipusė nauda“, – šypteli aktorius.
Jeigu nebūtų gavęs Šmelingo vaidmens, Arnas su mielu noru įkūnytų Aido Jurgaičio personažą Tadą, dvejonėse paskendusį jauną gimnazistą, kuris, siekdamas išgyventi, prisitaiko prie tenykštės Lietuvos, tačiau vis randa būdų pagelbėti į Sibirą ištremtiems tautiečiams.
„Šmelingas ir Tadas – tai vienas kito alter ego. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nesusiję, tačiau jų likimai persipynę, ir tiek vienas, tiek kitas mintimis vis norėjo atsidurti vienas kito kailyje. Lygiai taip pat buvo ir man, kaip aktoriui: visada būdavo labai keista, kai aš turėdavau lakstyti po miškus su ginklais, spaudžiant šaltukui. Tada pažiūriu į filmo fotografo nuotraukas iš kitų scenų ir matau – Aidas Jurgaitis, vaidinantis Tadą, kavinėje, su kostiumu, šiltuose namuose, apsuptas draugų. Tai tik atsidusdavau kalendamas dantimis šaltyje, kas beliko“, – juokiasi Arnas.
Didžiausias iššūkis Arnui buvo pats filmas: „Mano kuriamam personažui buvo numatyta daug veiksmo scenų, gal net daugiau nei draminių, bet būtent pastarosios ir gąsdino mane labiausiai. Pamenu, po filmavimų bažnyčioje, zoologijos sode ir paskutinę dieną, mat po filmavimo pamainos Kaune, turėjau spektaklį, jaučiausi, lyg nubėgęs kelis maratonus. O ginklai, veiksmas ar ledinis vanduo daugiau buvo atrakcija.“
„Pelėdų kalnas“ pasakoja apie okupuotą 1947–1953 metų Lietuvą, vykusį nuožmų karą tarp nepasidavusių okupacijai tautiečių ir sovietinio režimo, kuriam neįtikę ar besipriešinantys – terorizuojami, žudomi ir tremiami į Sibirą. Perteikti tuo metu vyravusias nuotaikas, supažindinti šiandienį kino žiūrovą su tuo laikotarpiu – aktoriui nemenka užduotis.
„Natūralu, kad dauguma kūrybinių procesų prasideda gilinimusi ir domėjimusi medžiaga, idėja. Aktorinė patirtis – taip, tai milžiniškas pliusas, tačiau nežinant konteksto, neįsigilinus į personažo gyvenimo laikotarpį, vien aktorystės nepakaks. Istoriniai, dokumentiniai filmai, dienoraščiai, knygos – visa tai tik padeda aktoriui įsijausti, kurti, mąstyti tame laike, todėl kuo platesnis yra žinių bagažas, tuo lengviau atskleisti visas herojaus spalvas. Ir vis dėlto tikiuosi, kad pamatę filmą labiau vertins aktorinę patirtį. Tikiuosi, tai nebus mano paskutinis filmas“, – sako Arnas.
Po filmo, aktorius kiek kitaip pradėjo vertinti ir patriotizmo sąvoką: „Mes dažnai „paskęstame“ rutinoje, užsidarome socialiniame burbule, priprantame prie to, kaip dabar gyvename, kartais net galvos nepakeldami, iš miesto ar kaimo neišvažiuodami, pamirštame, kokia beprotiškai graži mūsų šalis, jos gamta, kultūra, žmonės. Gyvename tarsi su „filtru“ ant akių. Tas žavėjimasis, ta meilė savo šaliai, man rodos, ir yra tikrasis patriotizmas.“
O koks Arnas gyvenime?
„Dauguma mano rytų prasideda chaotiškai. Aš pelėda – naktimis neramiai miegu, o kai reikia keltis – o vargeli! Tada prasideda skubėjimas, vėlavimai, tad jeigu kas nors pasisiūlo mane prikelti, visuomet džiaugsmingai sutinku“, – apie save pasakoja aktorius.
Arnas neturi aktoriaus idealo, mėgstamiausio filmo ar muzikos stiliaus – jie turi įkvėpti, tad šiuo atveju nesvarbus pavadinimas ar vardas. O štai apie svajonių vaidmenį Arnas atsiliepia ne taip jau seniai girdėtais dėstytojo žodžiais: „Nesvarbu ką, bet svarbu su kuo. Svarbiausia yra komanda. Gali vaidinti ir telefonų knygą, jeigu atrasi savo žmones.“
Didžiausia savo sėkme aktorius laiko teisingus ir gerus žmones, atrastus tiek filmavo aikštelėje, tiek už jos.
Apie filmą „Pelėdų kalnas“:
Filme vaizduojama jaunoji karta, ištvėrusi karo chaosą ir turėjusi rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo.
Vieni pasiaukojo partizaniniam žygiui į Vakarus, kad nuneštų žinią laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus, kiti maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti savo sudaužytų likimų fone pasidavė.
Filme visapusiškai atsiskleidžia pokario kartos veidas ir kovos bei baimės atmosfera. Baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
Filme vaidina: Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Paulina Taujanskaitė, Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainusų Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.
„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.
Filmo anonsas:
