V. Rubavičius. Saulius Skvernelis apie santykius su Rusija: ką ir kam pasakė? (17)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Viešųjų politinių ryšių požiūrių premjero kelių sakinių pasvarstymas apie būtinumą gerinti santykius su Rusija – labai vykusi akcija. Jau vien tai, kad tas pasisakymas sukėlė tokį didžiulį žiniasklaidos dėmesį, užgavo visus politikos komentatorius ir socialinių tinklų žvaigždes, privertė viešai pasirodyti visus, visuomenės apklausų duomenimis, rimčiausius kandidatus į Lietuvos prezidentus, yra dėmesio ir pasvarstymų vertas dalykas.

Premjero žodžiai nustelbė medikų protesto akciją, kuriam laikui tarsi „nuslopino“ visas Lietuvos socialines problemas. Politinio elito ir politikos apžvalgininkų nuomone, Skvernelis parodė savo nepatyrimą tarptautinės politikos reikaluose, taip pat nederamai įsikišo į prezidentei Daliai Grybauskaitei priklausančią santykių su užsienio valstybėmis sritį. Prezidentūra skubiai atsiribojo nuo premjero pasvarstymų, nes jie labai aiškiai kertasi su jau kelerius metus tvirtinamu požiūriu į Rusiją kaip į agresyvų ir naujas geopolitines ambicijas savo kaimynų atžvilgiu rodantį kaimyną.

Tad iš kur premjerui tiek drąsos, tiek valios geležinės? Vienas, suprantama, su savo komanda, tarsi prieš visą politinę diduomenę?

Vargu ar šiuo atveju ką nors paaiškina politikų ir komentatorių premjerui prikišamas „nepatyrimas“, nes kaip tik šiuo metu į europinę politinę areną ir išeina politiniai „nepatyrėliai“. Kitas dalykas yra tai, kad premjero pasisakymas skirtas kelioms tikslinėms grupėms – ir vietinėms, ir europinėms. Pasvarstykime, ką ir kam pasakė premjeras?

Pirmiausia, savo pasisakymu dėl santykių su Rusija gerinimo jis susipriešino su prezidente. Šitai galima laikyti rimtu prezidentinės rinkimų kampanijos pradžios akcentu, įtraukusiu į vyksmą ir kitus pretendentus. Politinio elito priešiška reakcija tą akcentą dar labiau sustiprino – Skvernelis dalies vietinės publikos akyse pasirodo kaip „neelitinis“, „nestandartinis“ ar „trampiškas“ kandidatas su visomis iš to plaukiančiomis viešųjų ryšių galimybėmis.

Sunku yra logiškai nuneigti tuos kelis Skvernelio išsakytus teiginius bei klausimus. Ar Lietuvai naudinga, jei jos santykiai su Rusija yra patys „nuožmiausi“ tarp visų ES šalių? Daugelis Lietuvos žmonių atsakytų labai paprastai – nenaudinga. Ir Skvernelis tą atsakymą žino. Dauguma Lietuvos žmonių mano, kad mūsų politika Rusijos atžvilgiu pernelyg tiesmukai retoriškai arši. Šaipomasi iš visur įžiūrimo „rusai puola“, visiškai nepastebint Rusijos kapitalo ir oligarchinės įtakos plitimo kai kuriose mūsų ekonomikos srityse. Juolab kad daugeliui aišku ir tai, kad šiuo metu Lietuva apskritai stokoja savarankiškos užsienio politikos. Šitai įrodė ir jos balsavimas Jungtinėse Tautose dėl rezoliucijos, smerkiančios Jungtinių Valstijų sprendimą perkelti ambasadą į Jeruzalę. Ką jau kalbėti apie gyvybiškai būtinų dvišalių santykių su Baltarusija plėtojimą. Tad Skvernelio žodžiai taikyti kaip tik tokiam elektoratui ir neabejotina, kad jie bus norimai suprasti.

Atrodo, kad Lietuvos politikai ir politikos komentatoriai niekaip nenori suprasti vis labiau ES politiniam elitui aiškėjančios tiesos, kad „nauji vėjai“ kai kurių šalių politikoje grindžiami dideliu skirtumu tarp politinio elito ir žmonių suvokiamos tikrovės vaizdinių. Politiniai elitai, ypač europinis, gyvena savo gyvenimą, kuris beveik niekaip nebesisieja su didžios dalies visuomenių realijomis ir lūkesčiais. Didėjantį atotrūkį tarp tų tikrovės vaizdinių liudija daugybė įvairiose šalyse atliekamų apklausų bei sociologinių tyrimų, tačiau tokie tyrimai mūsų šalyje nėra skatinami, vis labiau įsitvirtinant valdžios požiūriui, esą humanitariniai socialiniai mokslai nekurią jokios pridedamosios vertės, tad siekdami didesnio tarptautiškumo turėtų apskritai nugrimzti tarptautiniuose vandenyse ir juose maitintis.

Skvernelio pasisakymas taikytas ir europiniam elitui. Juk visiems žinoma, kad ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje politiniai ir ekonominiai elitai labai susiskaldę santykių su Rusija gerinimo požiūriu. Daugybė ne tik norinčių, bet ir veikiančių Rusijoje. Visose didžiosiose ES šalyse verda arši kova už santykių gerinimą, tačiau kol kas pavyksta išlaikyti sankcijų režimą, kuriam padeda ir aiškus Jungtinių Valstijų požiūris į agresyvius Rusijos veiksmus kaimynų atžvilgiu, Ukrainos užpuolimą ir Krymo aneksiją. Tačiau Ukrainos atžvilgiu vis aštriau keliamas klausimas – kaip demokratinės šalys gali remti oligarchinę korupcinę Petro Porošenko komandą? Skvernelio samprotavimai taikyti ir kai kurioms Vyšegrado šalims, tačiau Lenkiją turėtų nuraminti jo nuostatos naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir diegti valstybinę dvikalbystę, taip pat ir „dovanos“ lenkų naftos kompanijai. Juk ir Vilnius jau atiduotas lenkų rinkimų akcijai valdyti, Remigijui Šimašiui oriai vaidinant merą.

Prezidentės atsaką Sverneliui nesunku buvo nuspėti – galima įtarti premjerą kėsinantis į prezidentės atstovavimą Europos Vadovų Taryboje. Daugelį šalių toje Taryboje atstovauja premjerai. Tačiau tai nėra svarbus būsimų prezidento rinkimų kampanijos klausimas. Daug svarbiau yra pasitelkus išmaniuosius viešuosius ryšius susitvarkyti su „naujų politinių vėjų“ paradoksu – finansinio ar kitokio elito atstovas turi patraukti žemesniųjų sluoksnių rinkėjus savo prieš nomenklatūrą ir politinį isteblišmentą ar jo dalį nukreipta retorika bei įvaizdžiu.

Drįstu manyti, kad Skvernelio komanda kaip tik ir kuria tokių veiksmų ir akcijų programą. Juk Skvernelis nesyk yra aiškiai išreiškęs savo požiūrį į Lietuvos žmones – labai daug uždirbantys turi uždirbti dar daugiau, nes tik jie kurią didelę pridedamąją vertę. Nei mokytojams, nei kultūros darbuotojams, nei medikams kol kas pinigų nėra, o jei ir nusimato viena kita pridėtinė dešimtinė, tai ir ta įpainiota į įvairiausias išlygas bei BVP rodiklius. Šiuo atžvilgiu Skvernelis yra „aukštojo“ elito atstovas. Šitai jis parodė ir žymiai didindamas teisėsaugininkų atlyginimus. Rusijos prezidento pavyzdžiu ėmėsi policijos bendražygiais stiprinti savo komandą, burdamas patyrusių „problemų sprendėjų“ ir klusnių vykdytojų būrį.

Tačiau prezidento rinkimuose S. Skvernelis turi būti įvilktas į demokratiškesnį, nors nestokojantį „kietos rankos“ bruožų – kaip tik žemesniesiems sluoksniams priimtiną įvaizdį. Jei neįsikiš vadinamosios „nenumatytos aplinkybės“, turėtume pamatyti, kokį politinį „produktą“ pavyks sukurti mūsų viešųjų ryšių strateguotojams ir politinių įvaizdžių kūrėjams.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Antanas:

    Atrodo, kad vyrukas nelabai orientuojasi situacijoje… O dar nori būti valstybės prezidentu…😫

  2. Žemyna:

    Ką pasakė, ką pažadėjo, o gal ką ir prisiekė?
    Gal jau pats laikas įvesti rubriką „Žinios iš po skvernelio”?

  3. Arvydas Damijonaitis:

    RINKĖJAI TURĖTŲ PRISIVERSTI GILIAU DOMĖTIS KAS YRA KAS LIETUVOJE.
    Ar rinkėjai Lietuvoje žinojo, domėjosi apie posovietinių, kolūkinių turtuolių karbauskių padarytos lietuviams žalos mąstus? Pats laikas suvokti, kad be mafijozinių struktūrų dalyvavimo žemės „prichvatizavimo“ aferose, neįmanoma įsigyti dešimtis tūkstančių hektarų dirbamos žemės. Superkant dirbamą žemę į vienas magnato Karbauskio rankas, lietuviams padaryta didžiulė moralinė ir materialinė žala. Kodėl būtina nacionalizuoti okupacijos relikto, Karbauskių kolūkinės šeimos užimtus žemės plotus? Pavyzdžiui, nacionalizavus tūkstančius ha klastingai „prichvatizuotus“ dirbamos žemės plotus, suteikus lengvatines sąlygas jaunoms šeimoms įsigyti bent po 5 ha, padidėtų gimstamumo rodikliai, gyventojų skaičius padidėtų keliais šimtais tūkstančių, sumažėtų emigracija. Visos be išimties Europos valstybės riboja žemės supirkimą į vienas rankas, draudžia grobti tokiais be proto rusiškos mafijos mąstais. Kur glūdi buvusios kolūkinės karbauskių valdžiukės paslaptis – kaip klastingai, be konkurencijos, supirkti žemę „laisvoje“ Lietuvoje ir likti sausam? Būtina nacionalizuoti kolūkinės „šeimos“ užgrobtus didžiulius dirbamos žemės plotus. Ar tokia politinė valia įmanoma emigracijos šoką patyrusioje, diletantų iš gatvės valdomoje Lietuvoje? „Valstiečių“ Pilypas iš kanapių mato savo ateitį Kremliaus propagandistų erdvėse – tą įrodo kompromituojantys Lietuvą politiškai kenksmingi, menkaverčiai jo pareiškimai prezidentinės kampanijos išvakarėse.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.

  4. Nepatarčiau Alkui persispausdinti iš tokių šūdportalių kaip tiesos, ekspertai ir pan., nes ten, garantuotai, rasiejiniai agentai ir apie tai buvo rašyta ne kartą žiniasklaidoje.

  5. Bartas:

    Labai vaizdingas lietuviškas pasakymas; išlindo pilypas iš kanapių. Supratot? Iš kanapių.
    Įdomu, jei nerūkai, o kramtai , “apsineši ” ar ne?

  6. Apie Lietuvos santykius su Rusija galiu jums tiek pasakyti, kad mūsų santykiai su Rusija didžia dalimi priklauso nuo Rusijos, t.y – mums Rusija gali būti svarbi ,bet mes Rusijai esame eilinė nykštukinė valstybė iš kurios Rusija neturi jokios naudos ir tie žmonės kurie sako, kad Rusija mums neva yra svarbi tai yra naivūs ir siauro proto. Tik tiek galiu apie juos pasakyti . Tai tiek.

    • Bartas:

      Nesakyk, oi nesakyk. Lietuvos žemė maskovijai labai reikalinga. Labai.
      Teisingai, dėl prekių mainų, Lietuva maskovijai mažmožis. Europos mastu taip pat niekas. Dar prieš karą kremliniai džiaugėsi ,kai užėmė Lietuvą , mūsų sienos į vakarus pasistumėjo dar 300km. Na ir…
      Neužmirškite, kad Rytų Prūsijjoje tūnati maskovijos kariuomenė “vargsta”, neturėdama tiesioginio ryšio su “didžiaja žeme”. Kremlinų mąstymas nepasikeitė nuo 19 amžiaus. Grobti, grobti jie tai vadina išsivadavimu, išvadavimu, ”internacionaline” pagalba.

    • Tvankstas:

      Tomai, kalbi iš dvasinio baudžiauninko bakūžės : pačiai Rusijai reikalinga, kad ji elgtųsi su kaimynais santykiu 1 : 1, tai persikels į įstatymų gerbimą pačioje Rusijoje ir jos visuomenės suklestėjimo ir dvasine, ir ekonomine kultūromis, o Lietuvos laikysena nuo Sąjūdžio, kaip lygiaverčio partnerio, yra kartu ir pamoka Rusijos suklestėjimui.
      Kiekvienas Lietuvos vadovo kinkų drebinimas prieš Rusiją ir meilikavimas yra negerai, nes tikrovėje neleidžia Rusijai pakilti iki tarptautinės teisės gerbimo, tuo pačiu savo šalies įstatymų, gniaužiant piliečių savarankiškumą ir neleidžiant šaliai vystytis pilnu pajėgumu.

  7. Bartas:

    Lietuvio pasirinkimas. Reikalai prispyrė , reikia degtinės. Jei atnaujinsiu prekybinius santykius ( kaip skvernelis) su maskovija turiu pirkti “zelionaja marka” ar panašiai. Tai keliais šoviniais papildysiu kalaš. ragelį žudikui, užpuolusiam Ukrainą. Ne (skverneliai),nupirkau “čakuškos” buteliuką. Tegyvuoja laisva Ukraina!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *