A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? (37)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų laiškas

Tais laikais, kai nenugalimoji Vokietijos karo mašina, seniai sutraiškiusi Vakarų Europą,   beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai– buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni, silpnos sveikatos žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln) .

Memorandumas, ultimatumas

Trečiojo reicho Lietuvos generalinės srities valdytojas (1941 m. liepos 28 d. –1944 m.) Theodoras Adrianas von Rentelnas, kurio strategiją „Lietuva be lietuvių“ 10 metų po karo tęsė ir sovietai | Archyvinė nuotr.

Trečiojo reicho Lietuvos generalinės srities valdytojas (1941 m. liepos 28 d. –1944 m.) Teodoras Adrianas von Rentelnas, kurio strategiją „Lietuva be lietuvių“ 10 metų po karo tęsė ir sovietai | Archyvinė nuotr.

Tai buvo ne šiaip graudus prašymas ar maldavimas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. Šią memorandumo vietą reikėtų išsamiau paaiškinti šiuolaikinei auditorijai – reikalas tas, kad generalinis komisaras T. A. von Rentelnas geriausių Lietuvos žemių (Suvalkijos, Vidurio Lietuvos) ūkininkus pavadindavo lenkais, iš jų atimdavo ūkius ir įkeldindavo ten vokiečių kolonistus. Panašiai Maskva ir Varšuva nutautino Vilniją.

Kiek divizijų turėjo?

Galima nuspėti, kad Trečiojo reicho įgaliotinį T. A. von Rentelną, kurį laiškas pasiekė tik po 5 dienų, 1942-ųjų lapkričio 14-ąją, apėmė tokie pat jausmai (pyktis ir pašaipi panieka), kaip Sovietų Sąjungos vadą Josifą Staliną, iš Prancūzijos užsienio reikalų ministro Pierre`o Lavalio 1935 m. išgirdusį, kad Romos popiežius Pijus XI meldžiasi už Rusijos bolševikų persekiojamus, žudomus katalikus. Stalinas iškošė: „O kiek tas popiežius turi divizijų?“ Trys Lietuvos šviesuoliai, neturėdami už savo nugaros nė vieno tanko, nelydimi jokio kareivio ar policininko, tvirtai pasakė antriesiems Lietuvos okupantams: „Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams.“

Vienodos tremties formuluotės

Prelatas Mykolas Krupavičius | Archyvinė nuotr.

Prelatas Mykolas Krupavičius | Archyvinė nuotr.

1940 m. Maskva teigė, kad sovietinę okupaciją, kuri „neprieštaravo tarptautinės teisės normoms“, džiaugsmingai sveikino lietuvių liaudis. Tokią pat demagogijos porciją šliūkštelėjo ir T. A. von Rentelnas. Sovietiniu stiliumi jis iš pradžių apkaltino J. P. Aleksą, K. Grinių, M. Krupavičių, kad šie kenkia lietuvių interesams, nes gina lenkus, rusus ir žydus, bando išardyti lietuvių ir vokiečių tautų draugystę. Generalinio komisaro atsakymo  pabaiga apskritai yra klasikinis pavyzdys, kaip bet kokių totalitarinių režimų veikėjai, nusimetę kantrių valdininkų kaukę, „humaniškai“ nubaudžia „vienintelės teisingos ideologijos“ priešininkus: T. A. von Rentelnas ištrėmė du „atskalūnus“ (J.P. Aleksą ir M. Krupavičių) iš Lietuvos generalinės srities į Vokietiją, bet suteikė jiems progą praktiniu darbu, „jei tokį sugeba dirbti“, įrodyti ištikimybę Trečiajam reichui. Visiškai tokios pat formuluotės būdavo ir sovietų tremtinių asmens bylose. Tik šiuo atveju reikėdavo išpirkti kaltę užrūstintai Maskvai.

Nė kuklaus paminklo

Šiandien girdime, kaip olandai išslapstė ir apgynė savo žydus (išskyrus mergaitę Annę Frank, kurios dienoraštis po jos mirties tapo masiškai perkama knyga), kokie uolūs žydų gelbėtojai buvo danai. Tai sakoma tokiu tonu, kad lietuviai susigėstų. Iki šiol įvairūs autoriai graudina skaitytojus pasakojimais kaip Danijos karalius Kristijonas X prisisiuvo sau ant krūtinės geltoną šešiakampę žvaigždę, kai šalį okupavę vokiečių nacionalsocialistai nusprendė pažeminti ir pradėjo persekioti Danijos žydus. Iš tiesų tai viso labo neistorinė legenda – Danijos karalius tik savo dienoraštyje išdrįsdavo papriekaištauti vokiečiams. Tačiau Izraelio „Jad Vašem“ holokausto aukų muziejaus Pasaulio tautų teisuolių alėjoje Danijos karaliaus garbei vis viena pasodintas medis – saldžiavaisis pupmedis. O tikriems žydų gynėjams lietuviams J. P. Aleksai ar M. Krupavičiui tame Jeruzalės parke nė kuklaus krūmelio nėra.

Pasielgė kaip pranašas

Vienas dalykas kišenėje rodyti špygą Adolfui Hitleriui, pasakoti savo svetainėse patikimiems draugams anekdotus apie Trečiojo reicho šulus, kaip per Antrąjį pasaulinį karą elgėsi dauguma Vokietijos okupuotų Vakarų Europos šalių politikų ir monarchų. Didžiausia bausmė – po to reikėdavo iš anksto nusiųsti savo viešų kalbų tekstus Trečiojo reicho tautos švietimo ir propagandos ministerijos cenzoriams.

AleksaO J. P. Aleksa su bendražygiais pasielgė kaip žydų pranašas Natanas iš Senojo Testamento Samuelio antrosios knygos (2 Samuel 12:7-14). Visas Izraelis tylomis smerkė karalių Dovydą, kuris suvedžiojo garsaus žydų karvedžio žmoną, o jį patį nužudė savo priešų rankomis. Bet tik vienintelis Natanas nuėjo pas Dovydą, papasakojo jam istoriją apie turtuolį, kuris iškėlė puotą papjovęs vogtą vargšo žmogaus paskutinę avį, o baigęs kalbėti pranašas sušuko karaliui: „Tu esi tas vyras, nusidėjęs Dievui ir žmonėms“.

Jaunimas klausėsi profesoriaus

Tik trys lietuvių politikai visoje Rytų Europoje išdrįso garsiai pasakyti Hitlerio statytiniui: „ Tu esi anas vyras, žudantis Lietuvos piliečius ir atiminėjantis jų turtą!“ Net buvęs sovietų Lietuvos marionetinio režimo vadeiva Antanas Sniečkus, per Antrąjį pasaulinį karą saugiai tupėjęs Maskvoje, pabūgo (negavo Stalino įsakymo?) viešai užstoti savo žmonos Miros Bordonaitės giminaičių, kuriuos vokiečių nacionalsocialistai suvarė į getus, šaudė Lietuvoje arba vežė į dujų kameras Lenkijoje. Trečiajam reichui užkariauti pasaulį padėjo SS korpusai, legionai „Danija“, „Nyderlandai“, net divizija „Rusija“ („Rusų tautos išsivadavimo armija“). Bet vokiečiams nepavyko sukurti nė menkiausio SS bataliono „Lietuva“, nes lietuvių jaunimas klausėsi J. P. Aleksos, o ne T. A. von Rentelno.

Gyveno ilgai ir laimingai?

Rusų istorikai teigia, kad buvęs vokiečių nacionalsocialistų okupuotos Lietuvos generalinis komisaras T. A. von Rentelnas, gimęs Rusijos imperijoje, vokiškai kalbėjęs su rusišku akcentu, pakartas 1946 m., bet jokie informacijos šaltiniai nenurodo, kokį mėnesį ir dieną įvykdyta egzekucija, kur surengtas T. A. von Rentelno teismas –pagal sovietų įstatymus turėjo būti teisiamas ir nubaustas ten, kur nusikalto – „buvusioje laikinai hitlerininkų okupuotoje Lietuvos SSR teritorijoje“. Apie tai jokių liudijimų neišliko. Vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas tvirtina, kad buvęs generalinis komisaras T. A. von Rentelnas po karo pakliuvo į sovietų nelaisvę, bet po to dar gyveno ilgai ir laimingai, mirė nuo senatvės.

Maskva tęsė strategiją

Kremliui patiko T. A. von Rentelno strategija „Lietuva be lietuvių“, Maskva tęsė ją 10 pokario metų. Kaip teigė 1941 m. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, nacionalsocialistinės Vokietijos pastangos išauginti lietuvių jaunimą ištikimą Hitleriui buvo tik „šešėlis“ audringų Maskvos žygių paversti lietuvių vaikus ir paauglius „komunistiniu jaunimu“, išauklėtu vergiškai tarnauti Stalinui ir Rusijai.

O gestapo tardytą, Vokietijoje kalintą pilietinės drąsos memorandumo signatarą J. P. Aleksą buvę vokiečių nacionalsocialistų idėjiniai draugai rusų bolševikai nužudė Sibire. Būtų nukankinę ir kitus du memorandumo signatarus, K. Grinių ir M. Krupavičių, bet šie spėjo pasitraukti į Vakarus.Profesoriaus J. P. Aleksos palaikai į Lietuvą sugrąžinti tik 1990 metais.

Geriausias įrodymas

Apokrifinė „Kristaus vaikystės Evangelija pagal Tomą“ pasakoja, kad kartą berniukas Jėzus kartu su kitais vaikais Nazarete žaidė ant namo stogo. Vienas vaikas nukrito ir užsimušė. Žuvusiojo tėvai, nematę nelaimės, apkaltino Dievo sūnų, kad jis nustūmė žaidimų draugą. Jėzus nulipo ant žemės, atsistojo šalia kūno be gyvybės ženklų ir garsiai paklausė: „Zenonai, ar tave numečiau?“ Mirusysis atgijo ir atsakė: „Ne, Viešpatie, tu mane pakėlei!“

Kazys Grinius | Archyvinė nuotr.

Kazys Grinius | Archyvinė nuotr.

1942 m. lietuvių memorandumas vokiečių nacionalsocialistų valdžiai– pats tikriausias įrodymas, kad lietuviai užjautė, gelbėjo žydus, nuožmiausiai nacionalsocialistų persekiotą buvusios Lietuvos Respublikos bendruomenę, užstojo lenkus, rusus ir nesidžiaugė, nebandė pasipelnyti iš jų nelaimių, kad ir ką bekalbėtų istorijos mitų griovėjai bei perrašinėtojai.

Toji diena, lapkričio 14-oji, kai memorandumas pasiekė adresatą, turėtų patekti tarp svarbiausių šimtmetį mininčios Lietuvos Respublikos istorinių datų.

Nebūtina gėdinti lietuvių

„XXI amžiaus Lietuva turėtų giliau apmąstyti šį memorandumą. Aštrėja ginčas su Kremliumi dėl istorijos. Maskva bando įtikinti Europos Sąjungą ir Jungtines Valstijas, kad Baltijos tautos rėmė vokiečių nacionalsocialistų režimą. J.P. Aleksos, K. Griniaus ir M. Krupavičiaus memorandumas T. A. von Rentelnui įrodo, kad lietuviai parodė nagus hitlerininkams, nes nacionalsocialistinė Vokietija apgavo Lietuvą – neleido atkurti sovietų užgniaužtos nepriklausomybės. Nors 1942 m. pabaigoje vokiečiai jau buvo nebe tokie galingi, kaip 1941 m. birželį, gestapo kankinimo rūsiai veikė visu pajėgumu. Tie trys lietuvių inteligentai buvo labai drąsūs, narsūs žmonės. Prisimenant holokaustą, visiška nebūtina gėdinti lietuvių ir aukštinti danų, kaip daro poetas Tomas Venclova iš Amerikos“, – sako Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Česlovas Laurinavičius.

Archyvinės nuotraukos

Prelatas Mykolas Krupavičius, profesorius Jonas Pranas Aleksa ir daktaras Kazys Grinius vieninteliai Europoje į akis vokiečių nacionalsocialistams išdrįso sukritikuoti Adolfo Hitlerio „arijų rasinio grynumo teoriją“, už tai vieną iš jų po karo sovietai nužudė, o kiti turėjo bėgti iš tėvynės.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: