G. Statinis. Gaujos vingių beieškant (1)

Gaujos žavesys | G. Statinio nuotr.

Ne visi žinome, kad ir Lietuvoje yra Gaujos upė, todėl nusprendėme vieną savaitgalį paskirti Dieveniškių kraštui ir neskubant jį patyrinėti, o svarbiausiai susipažinti su slapuke – Gauja.

Ties Dieveniškių sąsmauka, pasieniečiai apžiūri keliautojų veidus ir įsitikinę, kad jie nepanašūs į imigrantus ar kontrabandininkus, palinki gero kelio.

Ties Bėčionių piliakalniu, pasukame į vienvardį seną kaimą, kuris priklauso Dieveniškių istoriniam regioniniam parkui. Aplink akmenimis grįstą kelią išsimėčiusios kaimo gryčios, kai kurios jau nebegyvenamos ir šeimininkų sulaukiančios tik vasarą. Čia įsikūrusi ir kaimo turizmo sodyba „Gaujos vingiai“. O kur pati Gauja? – klausiame jos

šeimininko 42 metų Mečislavo Butrimo. „Ši upė moka slėptis, todėl reikia gerai paieškoti. Štai ten, už pirties ir slapstosi Gauja“ – linksmai atsako M. Butrimas.

Mečislavo sūnus Laurynas patikrina techninę dviračių būklę ir paaiškinęs kelią, mus išlydi. Neįtikėtinai pasirodo saulė ir blogos oro pranašystės nepasitvirtina. Pirmiausiai, aplankome Bėčionių piliakalnį – vienintelį Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Prieigos tvarkingos, iš dviejų pusių yra mediniai takai ir laipteliai, o Gauja papėdėje atrodo visai kaip grioveliūkštis.

Atsisėdame šalia ąžuoliukų ir uždegę smilkalą taip pagerbiame savo protėvių nuveiktus darbus. Pildome dienoraštį ir fotoaparatais įamžiname aplinką. Apima savotiška palaima, kai matai paskutines vasaros dienas, bandai jas sugriebti už skverno ir pasakyti, kad nelabai mus lepinai tuos tris mėnesius, todėl pabūk dar, leisk pasidžiaugti tavo malonėmis… Puiku, kad nereikia niekur skubėti, gali medituoti, svajoti, dainuoti ar tiesiog džiaugtis gyvenimu, kartu su bendražygiais. Į dienoraštį įrašau tokią frazę: „Visas gyvenimas lyg viena vasara…“.

Bėčionių piliakalnis | G. Statinio nuotr.

Miško takais miname dviračius link Senųjų Miežonių pilkapyno. Akimis ieškome grybų, o atrandame ištisas saujas bruknių. Brūkšt, brūkšt keletą kartų ir sauja pilna raudonų uogų. Pauostau, jos kvepia mišku, gaiva ir pasakomis apie laumes… Ant tako guli sustingęs Trapusis gluodenas, jis liaudyje dar vadinamas geležine gyvate, nors yra nenuodingas. Jis nebylus miško ramybės saugotojas ir laumių draugas. Skandinavai šventai tiki trolių tikrumu – miško dvasių buvimu, tuo įsitikinau ne kartą, keliaudamas Fenoskandijos kalnuose. Suradę Senųjų Miežonių pilkapius, uždegame ir čia smilkalų, protėvių ir miško dvasioms  pagerbti.

„Mokai, mokai, mus pamokyk…“ – sakome prie Dieveniškių Moko, nes tokiu pavadinimu Lietuvoje yra ne vienas akmuo. Šis dar vadinamas Generolu Moku, nes po juo būk tai palaidotas generolas. Tai lietuviškasis menhyras – „ilgas akmuo“, kultinis apeigų akmuo ir čia juntama stipri energetika.

Mokas galbūt buvo kaip falinis monumentas, ilgalaikio vaisingumo simbolis, todėl čia lankydavosi nevaisingos moterys, prašydamos dievų malonės. Etnologai linkę manyti, kad tokie akmenys yra – „sielų buveinės“, kurios turi saugoti šalį nuo priešų. Šalia yra du pilkapiai, apjuosti akmenų vainikais.

Pailsėję ir pasisėmę iš protėvių galios, miname toliau link Žižmų etnografinio kaimo. Pasieniečiai nepyksta, kad malamės palei valstybinę sieną, paaiškina kaip rasti kelią, tačiau perspėja, kad galime ir pasiklysti, nes miške keliukai, kaip zuikiai, išlaksto į visas puses ir tuomet belieka grįžti ir su jais bendrauti, kalbėti: „Keliuk, keliuk nuvesk mus ten kur prašome“ ir žiūrėk, patenkame ten kur reikia. Dar galima su medžiais, apsikabinus juos, kalbėtis ir prašyti jų geros nuotaikos. Miškas tikra stebuklų šalis, tereikia mokėti praverti jos duris.

Plaukia sau laivelis… | G. Statinio nuotr.

Kitą dieną, Mečislavas mus nuveža už Dieveniškių ir paleidžia laiveliais plaukti pasroviui Gaujos upe. Čia tai bent smagumėlis, visą vasarą laukiau šios akimirkos, kai galėsiu įmerkti irklą ir pajusti lengvą baidarės slydimą vandens paviršiumi. Nors orų spėjikai pranašavo lietų, šviečia saulė ir norisi išsimaudyti, tačiau šioje upėje vanduo gana vėsokas, apie 14 + laipsnių.

Man kiekviena Lietuvos upė – tai atradimo džiaugsmas, ne išimtis ir Gauja. Ji vingiuota, sekli ir srauni, šaltavandenė, beveik neapaugusi vandens augalais, o svarbiausia nuošali ir čia niekas tau nelipa ant kulnų. Dugnas smėlėtas, vanduo švarus, pakrantės daug  kur tvarkingai nušienautos, todėl maloniai kvepia šienu ir vaikyste. Gauja išteka Baltarusijoje, pasisvečiuoja Lietuvoje tik 30 km ir vėl neria į Gudiją, pas tėvą Nemuną. Plaukti tinkama nuo Dieveniškių apie 17 km, tai vienos dienos maršrutas.

Netoli Girdžiūnų kaimo, matome prieš mėnesį čia praūžusios vėtros išvartas, atrodo lyg čia būtų nukritęs meteoritas, miško darbininkai tvarko gamtos padarytą netvarką. Dangus ima niauktis, o debesys užgula mūsų džiugią nuotaiką. Tokiomis akimirkomis man galvoje ima skambėti daina – „Aš laukiu lietaus iš giedro dangaus, lyja tegul lyja…“ ir vėl nuotaikos indikatorius šokteli į viršų. Vos pradėjęs kapnoti lietus, greičiausiai išgirdęs mano vidinę dainą ir supratęs, kad mūsų tai neišgąsdins, nustoja gąsdinti.

Artėjame prie Baltarusijos sienos ir kraštovaizdis darosi dar įdomesnis, nes čia turistai nesilanko. Skubėdami ir nepastebėję kairėje pusėje siauros upės vagos, įplaukiame į aklapelkę. Dingsta srovė ir baidarės patenka į nendrių tankumyną. Tokiose vietose karaliauja paukščiai ir nenorėdami drumsti jiems ramybės, plaukiame atgalios. Pasirodo, galima pasiklysti ir Lietuvos užkaboryje, jeigu žioplinėsi ir nebūsi dėmesingas.

Lietuvos grožis | G. Statinio nuotr.

Gaujos pavadinimas etimologų įvardijamas kaip – „sraunioji“. Panašios visų Lietuvos upių pavadinimų reikšmės ir visos jos šlapios, tačiau kiekviena turi ir savo braižą ir charakterį. Aplankius vieną kartą jos nesuprasi ir neperprasi, reikia ją aplankyti visais metų laikais, o geriausia šalia jos pagyventi.

Pamenu, kaip amžinatilsį teta kalbėdavosi su savo gyvuliais, maniau suvaikėjusi. Ši, kartą nusijuokė ir nepamokslaudama pasakė: „Su visais reikia kalbėtis, visi viską girdi ir supranta. Ir šunelis ir medelis supranta, ir upelė, ir ta nėra nebylė, tik jie atsakyti žmogaus kalba negali. Tačiau jie kalba savo ženklais, o juos suprasti išmoko gyvenimas ir patirtis.“

Atsisveikindamas su Gauja mintyse sakau jai – esi tikra gražuolė, ačiū už galimybę susipažinti ir patirti tavo gaivų sraunumą, būtinai dar aplankysiu pasisemti tavo slapukiškos išminties…

Save

Save