Rugpjūčio 26 d. ryte iš šaknų išvirto valstybės saugomas gamtos paveldo objektas Bėčiūnų ąžuolas.
Netoli Ignalinos, Bėčiūnų kaime, Bėčiūnų ir Švenčionių gatvių sankryžoje augęs senolis 26 d. ryte nuvirto. Kaimo gyventojai išgirdo keistą garsą. Pasidairę pro langus ne iš karto suprato, kad tai ąžuolas, suošęs visomis galingomis savo šakomis, atsigulė ant žemės. Galiūno spėjamas amžius buvo maždaug 350 metų. Kamieno apimtis (1.30 m aukštyje) 5,00 m, o aukštis maždaug 21 metras.Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba svarsto galimybę ąžuolą atsodinti. Tikimasi senolio vaiką (sodinuką, užaugintą iš Bėčionių ąžuolo gilės ar ląstelių) rasti Kaišiadorių miškų urėdijos medelyne.
Visose Baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos šventomis. Nevalia būdavo net šakelės nulaužti. Melsdamasis po ąžuolu, žmogus galėjo tikėtis lengviau susisiekti su dievais. Ąžuolyne sukalbėta malda buvusi veiksmingesnė. Baltų gentyse vyravo tikėjimas, kad mirus žmogui, jo vėlė apsigyvena medyje. Toks medis tapdavo neliečiamu.
Dar ir dabar senoliai, išgirdę girgždančius medžius sako, kad juose kenčia vėlės. Neretas net ir maldą sukalba.
Bėčionių kaimo seniūnas Jonas Polito su bendruomene svarsto kaip ąžuolo kamieną išsaugoti ir jį eksponuoti gimtajame kaime.
