A. Lapinskas. Pensijų fondai panašūs į pasakas (6)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Kaip tik ir pradėsiu nuo… pasakų, o tiksliau pasakojimų. Pirmoji. Didelis žmonių būrys turi bendrą daržą, vadinkime juos daržininkais. Kiekvienas jų, greta daržo puoselėjimo, privalo jį laistyti, t.y. kasdien parūpinti, tarkim, dešimt kibirų vandens. Tokio vandens kiekio užtenka daržo gyvybingumui užtikrinti. Pasenusiems daržininkams nereikia tampyti kibirų, jie naudojasi daržo gėrybėmis už tai, kad visą gyvenimą dirbo ir laistė daržą. Eina metai, keičiasi sodininkų kartos, tačiau laistymo ir gėrybių dalinimo sistema išlieka ta pati.

Vieną gražią dieną vyriausias daržininkas pasiūlo idėją: greta kasdienio daržo laistymo imti kaupti  vandenį specialiai tam tikslui iškastame vandens tvenkinyje, ten kasdien reikėtų įpilti po vieną kibirą vandens. Šis planas geras tuo, aiškino viršininkas, kad į tą tvenkinį dar pribėgs lietaus ir gretimo upelio vandens, taigi vanduo jame kasmet „priaugs“. Pajamos už šį sutaupytą ir pribėgintą vandenį eitų daržininkų senolių naudai, taip palengvėtų jų gyvenimas.

Pradėjus vienu metu nešti vandenį ir į tvenkinį, ir į daržą, pastarajam pradėjo neužtekti vandens, nes jam tekdavo tik devyni kibirai. Tačiau vyriausias daržininkas ramino, kad trūkstamas daržui vandens kiekis bus nupirktas „iš lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, taip pat valstybės biudžeto lėšų ir kitų piniginių šaltinių” (šią nesąmonę čia jau aiškinu pagal Lietuvos įstatymus…).

Deja, tokių lėšų beveik neatsirado arba jos greitai išseko, atėjo ir sausros laikotarpis, todėl teko prašyti kaimynų, kad jie paskolintų vandens daržo laistymui. Žinoma, ne už ačiū. Daržininkai pradėjo lįsti į skolas. Galų gale skolintu vandeniu buvo pradėtas laistyti ne tik daržas, bet ir pildomas tas nelaimingas tvenkinys. Vilčių, kad tvenkinio vanduo lengvins  daržininkų gyvenimą neliko, nes vanduo jame juk buvo skolintas, o tų skolų grąžinimas daugeliui metų buvo užkrautas daržininkų vaikams. Geresnio gyvenimo sumanymas žlugo.

Antroji – jau ne istorija, bet tiesiog gyvenimo vaizdelis. Pasiturimo gyvenimo laikotarpiu tėvas savo trylikamečiui sūnui, kai jam sukaks aštuoniolika metų, pažadėjo nupirkti motociklą (galimybė – trimečiui sūnui aštuntojo gimtadienio proga nupirkti dviratuką). Šiam tikslui tėvas kas mėnesį atidėdavo tam tikrą sumą pinigų. Deja, atėjo krizė, neliko pinigų atidėjimams, netgi reikėjo skolintis pinigų pragyvenimui.

Atėjus laukiamam gimtadieniui, vaikai pradėjo reikalauti to motociklo ar dviratuko. Tėvas aiškina, kad atėjo sunkūs laikai, šeima skęsta skolose, kokios dar kalbos apie motociklą ar dviratį. Vaikai verkia, šaukia, trypia kojomis: „juk žadėjai nupirkti!“. Tolimesnė istorijos eiga gali būti tokia: šeima dar giliau nuskęsta į skurdą, t.y. dar daugiau skolinasi, bet vaikai turi dviračius. Kita pabaiga: tėvas apeliuodamas į vaikų protą ir šeimos gyvenimo supratimą, įtikina juos atsisakyti to šeimai nepakeliamo pirkinio.

Turbūt aišku, kad abu pasakojimai – tai netiesioginė užuomina apie pensijų fondus. Pirmasis apie dalies pinigų išėmimą iš „Sodros“, t.y. dabartiniams pensininkams skirto fondo ir jų padėjimas tolimai ateičiai į „gerą banką“. Antrasis apie žadėtą, bet neįvykdomą pensijų kaupimą iš skolintų pinigų.

Ką mes matome Lietuvoje? Ne vieną kojomis trypiančių, o greičiau padangėse skraidančių ekonomistų, o kartais tik tokiais besivadinančių, be perstojo šaukiančių: “Seimas užsimojo palaidoti milijonų būsimų pensininkų, tai yra mūsų visų, galimybę susitaupyti senatvei”, “Seimo nariai ruošiasi galutinai numarinti pensijų kaupimą, kuris ligi šiol buvo vienintelis papildas būsimoms kuklioms „Sodros“ pensijoms” (šie šūkiai buvo skelbiami dar pernai, atsakant į sumanymus reformuoti tą pensijų kaupimą).

Ką galima būtų atsakyti į šį triukšmą? Galimybių susitaupyti senatvei tikrai yra daugiau nei pensijų fondai. Pirmiausiai, ta pati „Sodra“. Suprantami dalykai: kuo didesnį atlyginimą gaus žmogus ir kuo ilgiau dirbs, t.y. kuo daugiau per gyvenimą sumokės „Sodrai“, tuo didesnė bus jo pensija. Galima sakyti, kad jam bus grąžintos visos jo sumokėtos įmokos.

Kad antroji pensijų pakopa nėra “vienintelis papildas būsimoms Sodros pensijoms”, aišku ir iš trečiosios pakopos nuostato, kur pats žmogus gali investuoti kokią tik nori sumą, taip pat dar gauti mokesčių lengvatų. Yra ir kitos pensinio draudimo galimybės. Tačiau semti iš bendro visiems Lietuvos žmonėms priklausančio aruodo yra kur kas smagiau, nei iš savo kišenės…

Dar keli karštų galvų užmojai: „Užuot atstatęs pensijų kaupimo lygį iki 5,5 proc., Seimas ruošiasi panaikinti kaupimą“. Čia jau vertėtų prisiminti pasaką apie dviratuką: valstybė galėtų skolintis kad ir po milijardą tokioms įmokoms ir galų gale nusiristi į visišką finansų bedugnę.

Girdėjau ir tokį šūkį: „Seimo nariai atėmė galimybę kaupti senatvei papildomai neprisidedant iš savo kišenių“. Na čia būtų jau beveik komunizmas: taupyti niekuo neprisidedant. Aišku, kad čia turima mintyje  2+2+2 sistema, kur prie „sodrinių“ 2 procentų reikėtų dar prisidėti savus 2 procentus,  kartu gaunant tokio pačio dydžio piniginę pašalpą iš valstybės biudžeto.

Panaši sistema jau 17 metų veikia Estijoje. Nesu skaitęs, kad estai tokia sistema piktintųsi. Tačiau esminis ir svarbiausia estų taisyklė, kurios jie šventai laikosi: valstybė dengia visas estiškosios Sodros skolas, taigi tokių čia tiesiog nėra (skirtingai nuo milijardinių Lietuvos). Todėl estiška sistema ir veikia beveik be sutrikimų.

Kaip priekaištas „Sodrai“ dažnai minima ir menka „sodrinė“ pensija. Tačiau juk padalinę lietuvišką vidutinę pensiją (274 Eur) iš vidutinio atlyginimo „į rankas“ (644 Eur) gausime 42,5 proc. dydį, o išdirbusiųjų privalomą kiekį metų pensija sieks ir 45 proc. buvusio atlyginimo.

Galėčiau priminti, kad  Vokietijoje šis santykis yra 42 proc., Prancūzijoje – 49 proc. (beje, jose nėra pensijų kaupimo pakopos), Estijoje – 44. Nepaisant šių procentų, visose paminėtose šalyse pensijos yra gerokai didesnės, nes jų dydis priklauso nuo atlyginimų dydžio. Apie tai ekonomistai kažkodėl nekalba.

Pagaliau, bene dažniausiai svarstomas klausimas: kieno pinigai persiunčiami pensijų fondams? Dažnai aiškinama, kad šie pinigai nėra Sodros pinigai, tai tik žmogaus mokamų Sodros įmokų dalis, kuri nesuvartojama šiandienos Sodros išlaidoms padengti, bet atidedama vėlesniam žmogaus vartojimui jam išėjus į pensiją.

Deja, tikroji tiesa yra tokia: tai Lietuvos valstybės, t.y. visų mūsų vardu pasiskolinti pinigai, kurie kažkodėl skiriami anaiptol ne visiems mums, bet tik daliai, nusprendusiems pabandyti laimę pasaulio lėšų žaidimuose. Padariniu gali tapti (iš esmės jau tapo) ne tik žaidėjų prasilošimas, bet ir begalinis valstybės ir Sodros skolos didėjimas, paliekant ją mūsų vaikams ir anūkams.

Save

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *