R. Petkevičius: Suprasti daugiau už gyvenimą (2)

Rolandas Petkevičius | Asmeninė nuotr.

Rolandas Petkevičius | Asmeninė nuotr.

In memoriam Rolandas Petkevičius

Lygiai prieš metus, 2016 metų liepos 30 dieną netekome Rolando Petkevičiaus  (1976–2016) – sūnaus, brolio, vyro, trijų vaikų tėvo, etnologo. Rolandas didelę dalį savo dėmesio skyrė psichinės sveikatos sampratos lietuvių tradicinėje kultūroje tyrimams. Deja, šia tema rengtos daktaro disertacijos užbaigti nespėjo. Viename paskutinių savo įrašų feisbuke etnologas rašė:

„Kaktomuša su Lietuvos sveikatos sistema buvo verta dėmesio… Jei Jūs nusilaužėt galūnę, prakirtot galvą, reikia išpjauti apendiksą ar nukenksminti kokią votį – Jūs gal ir nepajusit šio konvejerio specifikos.Tačiau jei pas Jus nežinoma liga – praraskit viltį čionai įeidami. Rimtai, be juokų ar nuoskaudų. Tikrovė nyki. Jau nekalbant apie visur prasismelkusį viešų pirkimų rojaus kvapą. 3 mėnesiai gydymo = 3 mėnesiai, kurie Jums lieka gyventi jei nesigydysit pas mus. Nepaisant to, kad po 1 mėnesio per kurį man buvo supumpuoti turbūt visi esami antibiotikai, tas tolimesnis gydymas tiesiog užmuštų. Konvejeris sukasi ir nestoja dėl niekų. Diena namie atnešė ramybės daugiau už mėnesį rūpybos, priežiūros ir begalinės atidos pacientui pragaruos… O liga išmokė ir privertė suprasti daugiau už gyvenimą, kurio naują etapą optimistiškai ir pradedu.“

Dalinamės niekur iki šiol neskelbtu velionio interviu.

Rolandas Petkevičius | Asmeninė nuotr.

Rolandas Petkevičius | Asmeninė nuotr.

Etnologas Rolandas Petkevičius apie tradicinę lietuvių mediciną: „Turime ne iki galo suprastą senųjų gydymo tradicijų vaizdą“… „Senovėje lietuviai tikėjo, kad neigiamos emocijos gali pritraukti ir Perkūną“.

– Kada ir kodėl susidomėjai antropologija, kas paskatino studijuoti, tirti šį dalyką?

– Tradicine medicina domėjausi dar prieš stodamas mokytis į etnologijos specialybę Vytauto Didžiojo universitete – prieš tai studijavau Veterinarijos akademijoje, tai taip pat skatino gilintis į mediciną, kaip dalyką, visapusiškai. Etnologijos studijas pasirinkau, nes supratau, kad šiame moksle mediciną studijuoti galima ne tik biologiniu, farmaciniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Jogailaičių universitete Krokuvoje studijavau kultūros antropologijos magistrantūros programoje. Šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rašau daktaro disertaciją tema „Psichinės sveikatos samprata tradicinėje lietuvių kultūroje“. Tradicinė, arba etnomedicina, yra labai platus „laukas“, tad aš apsistojau ties etnopsichiatrija – tiriu psichinės sveikatos, jos sutrikimų sampratas bei gydymo praktikas tradicinėje lietuvių medicinoje.

Šią sritį pasirinkau dėl kelių svarbių priežasčių. Visų pirma, tai labai aktuali problema ne vien antropologijoje, bet ir šiuolaikinėje sveikatos apsaugos sistemoje apskritai, nes psichinė sveikata yra turbūt labiausiai neapibrėžta sritis medicinoje. Be to, Vakarų „oficialioji“ biomedicina, kaip ir tradicinė, yra lygiai taip pat susiformavusi kultūriškai, su visais stereotipais ir tabu, kurių neretai negali peržengti netgi racionalių sprendimų akivaizdoje. Pavyzdžiui, posovietinėse šalyse psichiatrijos srityje vis dar vyrauja tam tikri stereotipai, vyksta institucijų konfrontacija, nulemta skirtingų interesų.

Antra priežastis yra ta, kad nepaisant to, kad įvairios tradicinės praktikos vis dar teikia ir teiks idėjas tai pačiai biomedicinai, šios praktikos ilgą laiką dėl ideologinių priežasčių buvo užribyje, draudžiamos, o jas praktikuojantieji netgi persekiojami ar žudomi. Tai žinome iš istorijos, kurią tyrinėjant, nagrinėjant įvairius šaltinius, atsiveria tikrai įdomių dalykų ir tendencijų. Štai, pavyzdžiui, pažvelgus į viduramžių vienuolynų istoriją galime matyti, kad juose vyko medicinos mokslo kūrimas, tačiau tuo pačiu metu Europoje buvo aršiai kovojama su bet kokia konkurencija, tarkime, raganavimu, kuris buvo glaudžiai susijęs su tam tikromis senosiomis religinėmis praktikomis, senaisiais tikėjimais. Vokietijos archyvuose gausu bylų, kur greta „raganos ryšių su velniais“,  ji sudeginama dėl to, kad „gydė be reikiamo išsilavinimo“ t.y. neatitiko to meto sveikatos sistemos vizijos. Tai, kad tik šiandien pasaulyje prasideda aktyvus integralios medicinos, derinančios oficialią biomediciną ir tradicines bei alternatyvias gydymo praktikas, kūrimas rodo, kad šiuo aspektu Viduramžiai, deja, baigėsi ką tik.

Mano ir kolegų požiūriu, būtent dėl tam tikro ydingo istorinio paveldo sveikatos apsaugos sistemai prekės pardavimas tapo svarbesnis už žmonių gydymą, kuris „neapsimoka“. Kultūros bei medicinos antropologai, dirbdami tiek su Vakarų, tiek su tradicinėmis medicinos sistemomis akcentuoja, kad vienas taikomųjų mokslo uždavinių yra siekti efektyvaus gydymo atskleidžiant tam tikras kultūrines problemas, kurias galime spręsti ir eiti racionalesniu keliu. Kaip kultūros antropologą, mane motyvuoja ir trečia priežastis: tradicinėje medicinoje yra likę labai daug informacijos,  reliktinių elementų, liudijančių apie ikikrikščioniškąją lietuvių visuomenę, jos socialines struktūras. Taip pat, studijuojant ir tiriant tradicinę mediciną, atsiskleidžia nemažai informacijos apie lietuvių papročių raidą ir daugelį kitų dalykų. Etnopsichiatrijos tyrimais susidomėjau ir todėl, kad šis laukas nėra plačiai tyrinėtas mokslininkų, o konkretus mano tyrimas – visiškai naujas Lietuvoje darbas, dėl ko jis yra ypač aktualus.

– Papasakok apie savo tyrimų lauką. Ką konkrečiai nori įrodyti savo tyrimais, moksliniu darbu?

– Etnopsichiatrija, kaip ir bet kuri tradicinė gydymo praktika yra labai sudėtingas, kompleksinio požiūrio, tyrimų, tarpdalykinės prieigos reikalaujantis reiškinys. Etnopsichiatrijos tyrimų laukas apima tiek sampratas, susijusias su psichikos sveikata ir jos sutrikimais, tiek tų sutrikimų prevencijos ar gydymo praktikas. Kalbėdamas apie vieną, negali ignoruoti kito. Todėl vienodą dėmesį savo tyrimuose skiriu tiek kalbos reiškinių semantikos tyrimui, tiek papročių analizei, tiek darbui ir tyrimams, susijusiems su augalais, gydymo priemonėmis. Visa tai reikalauja nemažai tarpdalykinių žinių, tad keliuose projektuose esu sėkmingai bendradarbiavęs su farmacininkais ir psichologais. Tam, kad įvyktų visapusiškas, sėkmingas reiškinio tyrimas, turi bendradarbiauti kelių sričių atstovai. Tai neabejotina XXI a. mokslo politikos kryptis. Disertacijos, kurią rašau, esminė intencija yra realių psichikos ir atitinkamai – visuomenės problemų – sprendimas, etnopsichiatrijos patirties įvertinimas taikomuoju požiūriu. Kalbu konkrečiai apie integralią mediciną, tokią, kurioje bendradarbiautų ir biomedikai, ir tradicinės medicinos atstovai. Tarkime, asmuo gydosi ir oficialioje įstaigoje, ir, niekam nežinant, pas kokį nors žiniuonį. Mano siekis būtų tas, kad tiek medikas, tiek žiniuonis bendrautų tarpusavyje, tam, kad kiekvienas papildytų vienas kito žinias iš savo kvalifikacijos. Tam reikalingas ilgas procesas, bet tai įmanoma, pasaulyje tik gausėja tokios geros praktikos pavyzdžių.

Petkevičius mokslinių ekspedicijų metu įvairiose tradicinėse gydymo praktikose dalyvauja stebėdamas. Gydomoji smilkymo apeiga. R. Petkevičiaus nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Petkevičius mokslinių ekspedicijų metu įvairiose tradicinėse gydymo praktikose dalyvauja stebėdamas. Gydomoji smilkymo apeiga. R. Petkevičiaus nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Petkevičius mokslinių ekspedicijų metu įvairiose tradicinėse gydymo praktikose dalyvauja stebėdamas. Gydomoji smilkymo apeiga. R. Petkevičiaus nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Rolandas Petkevičius_Etnopsichiatrija_4 Petkevičius mokslinių ekspedicijų metu įvairiose tradicinėse gydymo praktikose dalyvauja stebėdamas. Gydomoji smilkymo apeiga. R. Petkevičiaus nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Ar nemanai, kad kai kuriems tradicinės medicinos praktikos atrodo nepatikimos, mitologizuotos?

Sakyčiau, daugelis tradicinių gydymo praktikų ne mitologizuotos, bet per tam tikrą laiką „demonizuotos“, apipintos įvairiais stereotipais, supratimas apie jas iškreiptas. Paminėsiu paprastą pavyzdį. Kai kurie žinomi Lietuvos specialistai sovietmečiu savo publikacijose skelbė realybės neatitinkančią informaciją, kuri būdavo pateikiama visuomenei. Pavyzdžiui, viena žinoma mokslininkė savo moksliniuose darbuose skelbdavo šaltiniais nepatvirtintą, galimai savo sukurtą informaciją, pateikdama ją, kaip tradicinės medicinos paveldą (pavyzdžiui, užkalbėjimus, kurie, kaip paaiškėjo po šiandienos mokslininkų tyrimų, turi stulbinančių panašumų su pokaryje publikuotais lietuvių liaudies dainų sutartinių rinkiniais). Tokių žmonių, žinoma, buvo ne vienas, jų pasitaiko ir šiais laikais. Mano požiūriu tokie reiškiniai nėra natūrali tradicijos raida.

Taip mes, nevertindami savo kultūros kritiškai, neatlikdami objektyvių mokslinių tyrimų, nesiaiškindami, perduodame tą melą toliau. Dėl tokių priežasčių kai kuriems tradicinė medicina siejasi su paprasčiausia žolininkyste ar vien tik „mistiniais“ burtais. O juk mūsų kultūroje būtent burtininkai ir gydydavo žmones. Dar 16 amžiaus šaltiniuose galime rasti rašant, kad gydymą ir „visus kitus burtus“ atlieka tie patys žmonės, vadinami „burtininkais“, „žegnotojais“, „gydytojais pūtimu“ ir panašiai. Mums puikiai žinomas terminas „žolininkas“ nėra toks senas. Noriu pasakyti, kad naujausi tyrimai rodo mūsuose nuo seno egzistuojant kompleksišką gydymo tradiciją, apjungiančią tiek apeigines praktikas, tiek gamtines, augalines priemones.

Vadinami „burtai“ dažnai turi racionalią funkciją, nepastebėtą dėl išankstinių stereotipų jų atžvilgiu. Taip skaldytas visas bendras gydymo tradicijos vaizdas ir vėliau pareiškiama, kad tiek burtai, tiek žolės yra lygiavertės gydymo praktikos. Galima paminėti ryškų smilkymo tradicijos pavyzdį, kuris ilgą laiką mokslininkų laikytas išimtinai „maginio“ poveikio priemone. Šiuolaikiniai medikų ir antropologų tyrimai atskleidė, kad smilkymui buvo naudojami tam tikrą poveikį organizmui darantys augalai, kurių parinkimas smilkymo tradicijoje farmakologiniu požiūriu visiškai pagrįstas. Problema tame, kad kai kuriose mokslinėse publikacijose smilkymas mitologizuojamas, neatliekant išsamios mokslinės analizės. Sugedusio telefono principas…

Gydomajai smilkymo apeigai paruošti pašventinti vaistiniai augalai. R. Petkevičiaus nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Gydomajai smilkymo apeigai paruošti pašventinti vaistiniai augalai. R. Petkevičiaus nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Tokie, papročiai, kaip „saitai“ ar „matavimas“, dabar laikomi atskirais gydymo būdais, yra dalis buvusios tradicinės medicinos ir senovėje galėjo turėti visai kitas funkcijas. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Tokie, papročiai, kaip „saitai“ ar „matavimas“, dabar laikomi atskirais gydymo būdais, yra dalis buvusios tradicinės medicinos ir senovėje galėjo turėti visai kitas funkcijas. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Tokie, papročiai, kaip „saitai“ ar „matavimas“, dabar laikomi atskirais gydymo būdais, yra dalis buvusios tradicinės medicinos ir senovėje galėjo turėti visai kitas funkcijas. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Tokie, papročiai, kaip „saitai“ ar „matavimas“, dabar laikomi atskirais gydymo būdais, yra dalis buvusios tradicinės medicinos ir senovėje galėjo turėti visai kitas funkcijas. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

– Smilkymo tradicija atrodytų labai paprastas reiškinys, tačiau esi jį nagrinėjęs gana plačiai. Papasakok, ką atskleidė Tavo studijuota medžiaga?

– Taip, esu nagrinėjęs smilkymo nuo perkūnijos paprotį, na, turbūt esate girdėję, kad jei ateina perkūnija, tai reikia būtinai turėti šventų žolių ir jomis pasmilkyti namus. Atlikdamas šio papročio struktūrinę analizę pastebėjau, kad tam naudojami šventinti augalai, dažnai skirti gydyti ir pavojingiems psichikos reiškiniams – išgąsčiui, liūdesiui ir t.t. Man kilo mintis, kurią patvirtina ir etnografiniai duomenys, kad kambario viduje būdavo smilkoma ne tam, kad į namus „netrenktų perkūnas“, bet netiesiogiai būdavo smilkomas žmogus, išsigandęs ateinančios audros. Kadangi buvo tikima, kad būtent žmogaus baimė (kaip ir visos neigiamos emocijos) ir būdavo tas „velnias“, t.y. priežastis, dėl kurios į namus trenkia Perkūnas. Nurimo išsigandęs žmogus – praėjo grėsmė. Štai, kiek mūsų tradicijos interpretavimo galimybių, kurių nenagrinėdami ir negalėdami objektyviai įvertinti, esame kultūrinių stereotipų ar ideologinių įsitikinimų įkaitai, prarandame tas praktikas, kurios yra visų mūsų turtas, mūsų paveldas. Būtent dėl to reikia apie tai ne tik kalbėti, bet ir atlikti mokslinius tyrimus.

Nepaisant gydymo tradicijos pokyčio, žinios buvo perduodamos šeimos nariams nepakitusios šimtmečiais. G. Balčiūnaitės nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Nepaisant gydymo tradicijos pokyčio, žinios buvo perduodamos šeimos nariams nepakitusios šimtmečiais. G. Balčiūnaitės nuotr. Gervėčiai, Baltarusija, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

– Tautiečiai dėl sveikatos problemų kartais linkę kreiptis ir į jokios kompetencijos neturinčius asmenis. Kaip manai, kas žmones skatina pasitikėti tokiais specialistais, iš kur žinoti, kad galima jais pasitikėti?

– Pirmiausia, pasitikėjimas tam tikrais asmenimis, kurie deklaruoja turintys gydymo žinių ir galių yra normalus tradicinės visuomenės bruožas. Žmonės, kurių gyvenimas paremtas praktinėmis žiniomis, dalyvaujama patirtimi patikrinamomis žiniomis, psichologiškai tikisi panašios atsakomybės ir žinių kilmės iš kitų. Bėda tame, kad tradicinės mūsų gyvensenos pamatas buvo sulaužytas paskutinį XX a. dešimtmetį ir iš patikimo agrokultūros lauko mes buvom „įmesti“ į visiškai nežinomą konkurencijos ir prekybos erdvę. Vis dėlto, gan didelė dalis žmonių siekia sveikatos problemas spręsti šeimos ir giminės rate, ir praktiškai, tik nesant tokių specialistų artimiausioje aplinkoje, imama ieškoti „šarlatanų“.

Mano pasiūlymas būtų pirmiausia apsižvalgyti savo giminės rate,  kuriame žmonės susaistyti tam tikrais tvirtos atsakomybės prieš vienas kitą ryšiais. Kalbu apie tradicinės medicinos praktikas. Nėra protinga griebtis šiaudo ir kreiptis į žmones pagal abejotinus skelbimus laikraščiuose ar mėginti įtartinas jų nurodomas gydymo priemones. Vadovaukitės iš esmės žodžio keliu, giminaičių vienas kitam perduodamomis žiniomis, o ne vien tik abejotinais šaltiniais ar niekuo jums neįpareigotų žmonių patarimais.

– Dėl kokių priežasčių vyksta dabartinis sujudimas sveikatos apsaugos sistemoje? Ar norima tradicinę mediciną įvilkti į tam tikrą pavidalą, ar tai eilinė kokio nors įstatymo pataisa?

– Dabartinis „derybų“ procesas su valstybinėmis institucijomis vyksta būtent dėl tradicinės medicinos ir papildomųjų alternatyvių gydymo praktikų teisinio reglamentavimo. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) dar 2002 metais paskelbė labai svarbų dokumentą – „Tradicinės medicinos strategija“, kuriame buvo galutinai įvesti terminai „tradicinė“ ir „papildomoji alternatyvi“ medicina, buvo nuspręsta, kas yra kas, apibrėžtos ir nustatytos svarbios sąvokos. Mes pradėjome apie tai kalbėti štai, po dešimtmečio. Skirtumas tas, kad tradicinė medicina yra susijusi su tam tikra etnine, kultūrine grupe, jos raidos šaknys siekia tūkstantmečius.

Tuo tarpu, papildomos alternatyvios praktikos nebūtinai paremtos tradicija, gali būti naujai sukurtos (pavyzdžiui, homeopatija), tačiau nėra pripažintos oficialios medicinos. Už tų pavadinimų slypi begalė įdomių dalykų, pavyzdžiui, tokių, kaip psichodelinė psichiatrija, atsiradusi XX amžiaus pradžioje, kurios esmė ta, kad tokios visuomenės problemos, kaip alkoholizmas, neurozė, įvairios priklausomybės (tame tarpe sunkiųjų narkotikų) gali būti gydomos trumpai vartojant sintetintas arba augalinės kilmės psichoaktyvaus poveikio medžiagas. Šios praktikos yra alternatyvios Vakarų medicinai, tuo pačiu – ir draudžiamos, nepaisant to, kad yra tos pačios medicinos dalis. Pastarosios praktikos susiformavo kaip biomedicinos šaka ir iki XX a. 7 dešimtmečio sėkmingai buvo taikomos oficialioje medicinoje (iki 90% sėkmingo alkoholizmo gydymo JAV atvejų naudojant iš rugių parazito skalsės, be kita ko, vartotos ir lietuvių etnomedicinoje, sintetintą visiems žinomą LSD).

Šiandien JAV ir kitose šalyse psichodelinė medicina pamažu grįžta, JAV valstybiniame lygmenyje, medicinos institucijose vykdomi įvairūs projektai (pavyzdžiui, karo veteranų potrauminio sindromo gydymas tam tikromis psichoaktyviomis medžiagomis). Tai vyksta. Grįžtant prie tradicinės medicinos, šioje srityje taip pat daug problemų. Visų pirma, gausu taip vadinamų „šarlatanų“, kurie savo veiklos negali pagrįsti jokia tradicija ar moksliniais įrodymais, tyrimais. Antra, tradicinėje medicinoje galime rasti seną archajišką praktiką, o šalia jos – iškreiptą, transformuotą ir degraduotą jos variantą. Problema tame, kad tokiu būdu atsiranda du gydytojai – išmanantis ir neišmanantis, kurie save kaip gydytojus pateikia vienodai, nors žino visiškai skirtingus tradicijos pavidalus. Papildomoje alternatyvioje medicinoje tokios problemos nėra, kadangi šios praktikos nėra senos, dėl mokslinio jų pobūdžio yra aiškiai apibrėžtos, dokumentuotos.

Tačiau aš esu optimistas ir tikiuosi, kad procesas, šiuo metu vykstantis mūsų sveikatos apsaugos sistemoje, paskatins centralizuotus, kryptingus ir siekiančius objektyvių atsakymų taikomuosius mokslinius tyrimus. Tikėkimės, kad tokie tikslai galiausiai išspręs paradoksalią situaciją, susiklosčiusią mūsų tradicinės medicinos srityje.

Etnopsichiatrijos praktikose gan patikimai dozuojami psichoaktyvūs augalai, pavyzdžiui, sodybose vis dar sutinkamas durnadagis arba durnaropė (Datura stramonium L.) Pabradės apylinkės, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Etnopsichiatrijos praktikose gan patikimai dozuojami psichoaktyvūs augalai, pavyzdžiui, sodybose vis dar sutinkamas durnadagis arba durnaropė (Datura stramonium L.) Pabradės apylinkės, 2012 | R. Petkevičiaus nuotr.

Kalbino Viktorija Petkevičiūtė

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. ARAS:

    Amžiną Atilsį šiam šviesiam žmogui.
    Pasirinko tyrinėti Tradicinę mediciną (tikrą). Kokia nuojauta..
    O techninė (ir labai brangi) Jo kūnui padėti negalėjo…

  2. Skalvis:

    Tokie Žmonės esti Tautos savasties energijos šaltinis: kažkas vis pasirūpina kuo greičiau išjungti ?!? Ar dar turim bent vieną ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *