J. Ziedelytė. Sąmoningas vartojimas – pasirinkimas ar pareiga? (1)

Pixabay.com nuotr.

Įsijungi naujausio modelio LED televizorių – liauna it styga ir grakšti tamsiaplaukė jauna moteris, plačia amerikietiška šypsena valiūkiškai krato galvą, videokamera priartina jos vešlius spindinčius plaukus stambiu planu, o tada staiga mergina sušunka: „Būk savimi – išbandyk šį šampūną – tu to verta!“.

Tuomet atsiverti „Iki savaitėlės“ reklaminį laikraštuką ir pirmame puslapyje šviečia šūkis: „Vonios ir tualeto valikliams 40 proc. nuolaida. Tik šią savaitę!”. Tada „įlendi“ į internetą, skaitai straipsnį apie upę, užterštą neaiškiais chemikalais, ir smilkt smegeninėj sukirba mintis – chemija, chemija, visur ta chemija…

Negerai, kad žuvys nyksta, negerai. Bet juk ir pati naudoju bene tą pačią chemiją! Bet ar tikrai man reikia būtent šio šampūno, kurio „esu verta“, būtent to nupiginto valiklio? Juk su soda visai gerai išsiblizgina viskas – paprasta, pigu, ekologiška. Ir sutaupyti galima. Kam man pirkti tai, ko nereikia, lyg pamišusiai teršti savo namus – Žemę, ir švaistyti jau taip menką savo biudžetą?

Sąmoningo vartojimo klausimas paliečia kiekvieną iš mūsų, nepaisant to, ar intensyviai domimės, kur kokią neaiškios pakuotės šiukšlę į kokios spalvos konteinerį sugrūsti, ar į ekologines problemas težiūrime pro pirštus – taip yra ką veikti, visgi, kam dar sukti galvą dėl kiekvieno mažmožio? Ekologai, aplinkosaugininkai, visokie „žalieji“ ir kito panašaus plauko veikėjai tegul daro savo darbus, o man, prašau, nekvaršinkite galvos. Tačiau, kai pradedi mąstyti plačiau, matai, jog dar ir kaip reikėtų pajungti savo galvelę dėl gamtos, savo, ateities kartų gerovės.

Nors apie klimato atšilimą jau ir taip viskas aišku, kažkodėl į tai numojame ranka ir toliau sau kapstomės darbų darbelių kalnuose, o grįžinėdami namolio prisiperkame tokį pat kalną šlamštmaisčio, įpakuotą į bene tūkstantį metų nesuyrantį plastiką, toliau didiname to paties plastiko, medienos paklausą – taip mūsų dėka užburtas ratas tęsiasi. Žvelgiant istoriškai, žmonija nuo seniausių laikų veikė gamtą, tačiau toks žalingo poveikio mastas, koks yra dabar, pakenkė ne tik biologinei įvairovei rūšių lygmenyje, gamtiniams resursams, natūraliems gamtos procesų vyksmams, bet ir atsiliepia kiekvieno iš mūsų sveikatai. Atrodo, kasdien sukantis darbų rate ar buityje, sunku pastebėti, kad tas, ar tas, lyg ir nereikšmingas įprotėlis bei veiksmas, lemia visos ekosistemos būklę, nuo kurios labai priklauso mūsų pačių gyvenimo kokybė. Vienas žmogus gali pridaryti pakankamai žalos gamtai, o kur dar visi likę milijardai vartotojų.

Perteklinio ir neatsakingo vartojimo tema jau ištransliuota ne vienoje televizijos laidoje, aptarta dokumentiniame filme, interneto portale, socialinių tinklų grupėse, ar dar kur tik nori. Vis dėlto, kalbos lieka kalbomis, jei nesiimama realių veiksmų – plačiau nesidalinama informacija, dirbama tik „dėl akių“, tik viename lygmenyje (pvz., šiukšlių rūšiavimo klausimu plačiau neapimant švietėjiškos veiklos), ir taip toliau. Žinoma, nors ir norėdami, negalime pakeisti viso pasaulio, įteigti galingoms korporacijoms nustoti kenkti gamtai, bet mažais žingsneliais galime nemažai prisidėti tiek prie savo pačių, tiek bendrai prie aplinkos gerovės. Kai pradedi domėtis, sekti draugų tvaraus gyvenimo būdo pavyzdžiais, imi suprasti, kaip toks minimalistinis, bet sveiko gyvenimo būdas pagerino savijautą, sumažino išlaidas, išmokė visiškai kitokio santykio su gamta. Kita vertus, iškyla klausimas, ar tikrai atsakingas ir sąmoningas vartojimas yra tik pasirinkimas? Galbūt, žvelgiant plačiau – tai yra kiekvieno iš mūsų pareiga?

Žodis officio, kilęs iš of facere – daryti kažką, ką privalai, ar dera daryti. Lietuvių kalboje pareigingumas, pareiga kyla iš žodžio eiga, eiti, pareiti – vadinasi pareiga yra ne tik tai, kas privaloma atlikti, nes galbūt „taip reikia“, „visi daro“, „esu priverstas“, bet tai turi sugrąžinti ten, kur slypi šaknys. Jei nėra kur sugrįžti, atlikus pareigą, vadinasi nėra ir tikslo. Tad tol, kol neišsiugdomas įprotis būti sąmoningiems pareigos atžvilgiu, tol pasiduosime „patogiems“ bei „maloniems“ pasirinkimams. Galima ilgai nagrinėti pasirinkimo ar pareigos mažiau vartoti klausimą, tačiau faktai patys kalba už save. Štai medicinos mokslų daktaras V. Pivrikas (2008) tų metų duomenimis nurodo, jog vidutiniškai, vienam planetos gyventojui tenka apie 26 tonas visų antropogeninių emisijų per metus, o 150 gigatonų atliekų pasiskirsto maždaug taip: 45 gigatonų (30 proc.) išmetama į atmosferą, 15 gigatonų (10 proc.) – išpilama su nuotėkomis į vandens telkinius, 90 gigatonų (60 proc.) – patenka į Žemės paviršių. Skaičiai išties įspūdingi – sunku aprėpti, kokius katastrofiškus padarinius tai sukelia ir jau sukėlė Žemės ekosistemoms.

Pelno siekimas yra kiekvienos įmonės ar korporacijos tikslas. Tačiau gamtoje, kaip jau žinome, viskas, nuo pat mažiausio atomo, vyksta ryšyje su vienas kitu. Antropologas G. Batesonas kalbėjo apie modelius, kurie susieja gyvus organizmus (Bateson, Steps to an ecology of mind, 1987). Mokslininkas davė gerą pavyzdį apie katiną prie šaldytuvo – kai atidarai šaldytuvą, katinas ateina prie jo ir pradeda miauksėti. Tu nesupranti, ką jis sako pažodžiui, bet žinai, kad jis nori pieno. Tas pats yra ir su mumis visais, nesvarbu, ar tu esi žmogus, katinas, medis, mažytis mikroorganizmas – mes galime susikalbėti dėl ryšio su vieni kitais, kuris mus visus jungia. Staiga imti ir pakeisti gamybos bei vartojimo įpročius nėra taip lengva, kaip jau anksčiau buvo minėta, dėl to, jog nėra aiškaus suvokimo, kas apskritai yra tas ryšys ar sąmoningas vartojimas. Kai tikslas yra vienas – pelnas, įtaka, naujų nišų, galimybių ieškojimas, neklausiant savęs, ar tai nedaro žalos gamtai, nėra net minties apie kokį nors pokytį.

Tad pakenkdami vienam – pakenksime visai rūšių grandinei. Plastiko prisiriję ir nugaišę paukščiai, žuvys, sausumos gyvūnai jau nieko nebestebina. Kaip ir nebestebina tai, kad net geriamajame vandenyje randama mikro plastiko dalelių (iš skalbimo mašinų – po sintetinių drabužių plovimo). Tokie dalykai iki šiol pykdo ne tik sąmoningesnius vartotojus, bet ir tauteles, gyvenančias gamtos ritmu ir laiką vertinančias kitaip nei įprastas darbais apsivertęs vakarietis. Šiaurės Amerikos sijų genties indėnas Raišas Elnias knygoje „Raišas elnias. Regėjimų ieškotojas“ (2015 m.) skatina „civilizuotuosius baltaodžius“ suvokti, kad naikindami gamtą, pakenkiame sau ir kitoms ateinančioms kartoms: „Jūs apsunkinote mums galimybę tinkamai išgyventi gamtą jaučiantis jos dalimi. Net ir čia mes nujaučiame, kad kažkur tose kalvose yra raketų šachta ir radarų stotys“. Šis indėnas dolerį vadina „žaliosios varlės oda“ ir pyksta, kad šis „popiergalis“ laikomas viso ko tikslu. Reklamos tikslas visada yra vienas – parduoti prekę ar paslaugą. Tik mums lieka nuspręsti, ar ta prekė ar paslauga iš tiesų yra reikalinga ir ar tai nedaro žalos mūsų sveikatai bei aplinkai.

Lygiai taip pat, kaip su jau minėtu tarpusavio ryšiu, sąmoningas vartojimas apima daugybę sričių, pradedant nuo tokių, rodos, smulkmenų (plastikiniai maišeliai, vienkartinės nosinaitės ir pan.), kurių net nėra būtinybės pirkti, ir kuriuos kuo puikiausiai galima pakeisti tausojančiomis gamtą medžiagomis (pvz., drobiniai, medžiaginiai maišeliai), baigiant maistu, kurį perkame (plastiko pakuotės). Tokio sąmoningo vartojimo gerosios praktikos pavyzdys – judėjimas „Zero waste“ (Jokių atliekų), pasaulyje paplitęs prieš dešimtmetį, kurio tikslas – vartoti tik perdirbamas arba savaime suyrančias medžiagas. Kaip teigia knygos „Zero waste home“ autorė B. Džonson (B. Johnson), su šeima pakeitusi savo gyvenimo būdą, tapo sveikesni bei sutaupo laiko ir pinigų – net 40% viso šeimos biudžeto.

Vadinasi, šio „Zero waste“ judėjimo pradininkė savo praktikos pavyzdžiu parodė, jog vos ne pusę savo uždirbamų pinigų išleidžiame pirkiniams, kuriuos mes renkamės ne dėl to, kad reikia, bet todėl, kad taip įskiepijo reklama. Tuomet iškiltų kitas klausimas – kodėl pasiduodame reklamos kompanijų manipuliacijoms ir nesusimąstome apie tai, ar iš tiesų mums reikia jų siūlomų produktų? Gal pakaktų paprasčiausios sodos kriauklei išplauti, o ne tyro krištolo kalnų aromato valiklio, ant kurio pakuotės kampučio puikuojasi toks žodelytis kaip natrio hipochloritas (chloro junginiai apskritai yra labai toksiški)? Galbūt išsausėjusios odos priežastis yra kasdienis muilas, kurį naudojame, nesvarbu, kad jame parašyta – „puikiai drėkina odą“?

Nors mažiau vartoti reiškia atsisakyti to ar to, būti dėmesingam, nebijoti teirautis, ar būtų galima kažką pakeisti vienu, kitu klausimu (pvz., parašyti elektroninį laišką prekybos tinklo administracijai, kodėl nėra sudarytos sąlygos rūšiavimui šiame prekybos centre) – taip pat yra svarbu. Nepatogumas, nepagrįsta gėdos, kritikos baimė, negali tapti priežastimi nebandyti gyventi sveikiau ir būti sektinu pavyzdžiu kitiems. Dėl ko nerimauti, jei tau rūpi oras, kuriuo kvėpuojame, vanduo, kurį geriame, žemė, ant kurios vaikštome? Jei ir yra dėl ko nerimauti, tai būtent dėl  paties oro, vandens ir žemės taršos mastų.

Ar tai būtų šimtus metų nesuyrantis plastikas, kosmetika, įvairiausios buitinės prekės – jų gamybai panaudojamas didžiulis kiekis gamtos išteklių. Štai socialiniame tinkle facebook „EKO musės“ blogerės Kristina ir Ineta iškelia tokius klausimus, prieš renkantis prekę: ar man jos tikrai reikia? Jei taip, ar naudosiu daugiau nei kartą per savaitę? Ar galiu panaudoti tai keliais būdais? Ar ji funkcionali, unikali, originali? Pagerins gyvenimą? O jei nori, bet nežinai, kaip prikelti daiktus antram gyvenimui, to moko socialinė iniciatyva „Kūrybos kampas 360“.

Tarkim, nori eiti atsakingo vartotojo keliu. Nežinai nuo ko pradėti? Viskas labai paprasta. Štai kelios alternatyvos, kurias pasirinkau, ir keletas, kuriomis dar tik domiuosi, bet bandysiu taikyti:

• Maisto pakuotės. Avokadai, sandariai „įvilkti“ į plastiko pakuotę, riešutai ir vėl tokioje pat pakuotėje (kuri dar ir kainuoja), pieno produktai, kruopos, duona – atrodo viskas žvelgia į tave pro plastiką. Čia atsiveria galimybės palaikyti vietinių ūkininkų turgelį, o ne taip jau bene pusę algos susišluojančius didžiuosius prekybos centrus. Nors ir turgelyje kainos taip pat kandžiojasi, bet verčiau nusipirkti ekologiškesnių produktų jame, nei toliau lengva ranka krautis į krepšelius plastike sufasuotą maistą. Turgelyje gali į savo mylimą stiklainėlį įsiberti džiovintų vaisių ar kruopų, į daugkartinį indelį įsimesti sūrį, į medžiaginį maišiuką įsidėti šviežios duonos. Be to, galima ir pasidėrėti dėl kainos. Tad privalumų daug.
• Prekybos centrų plastikiniai maišeliai. Krūvas prekybos centrų plastikinių fasavimo maišelių ritinėlių, plėšiamų non-stop, kuo puikiausiai pakeisti gali daugkartiniai maišeliai (pasiūti iš permatomos ar kitos medžiagos). Kita vertus, galima naudoti ir tuos pačius plastikinius maišelius, įsimestus į kuprinę, ar kokius kitus, patvaresnius, skirtus daugkartiniam naudojimui, bet nebeplėšyti vis naujų. O didžiuosius plastikinius prekių maišus atstoti gali taip pat patvarūs medžiaginiai maišai (naudoju su ilgomis rankenomis, kad būtų patogu užsimesti ant peties).
• Kosmetikos, vonios reikmenys ir pan. Kremus galima pakeisti natūraliais aliejais, dantų pastą – kokosų aliejumi su trupučiu sodos, šampūną – baltojo molio milteliais, ruginiais miltais, kitais produktais, arba, jei leidžia kišenė, ieškoti kuo ekologiškesnio šampūno varianto. Na, o įvairiausių valiklių alternatyva – ta pati soda, garstyčių milteliai bei citrinos rūgštis, actas.
• Vienkartinės nosinaitės, higieniniai paketai, reklaminiai laikraštukai, žurnalai ir kt. Vienkartinių nosinaičių gamybai sunaudojama daugybė medienos, tad gamta tikrai padėkos, jei vietoje popierinės, naudosime medžiaginę. Higieniniai paketai paprastai gaminami iš kenksmingų sintetinių, cheminių medžiagų, kurios pridaro žalos ne tik gamtai, nes natūraliai ilgus metus nesuyra, bet ir moterų sveikatai (alergijos, ginekologinės ligos). Tad arba verčiau rinktis ekologiškus higieninius paketus, arba pasidomėti, kuo juos būtų galima pakeisti. Galiausiai, kaip jau išbandė draugė, seni reklaminiai laikraštukai ar žurnalai (kurie dažnai iš karto atsiduria šiukšlinėse, vos tik peržiūrėti, o medžiai toliau kertami vien dėl to momentinio „peržiūrėjimo“) gali ir tuos pačius, vis be saiko naudojamus šiukšlių maišus, atstoti – gerai jais iškloji šiukšlių dėžę, o kai ji jau pilna, imi ir iškratai su viskuo į buitinių atliekų konteinerį.
• Apranga. Nors dar nebandžiau pasisiūti drabužį iš natūralaus pluošto audinio, bet jei leidžia galimybės, verčiau rinktis kuo natūralesnius rūbus ir sumokėti daugiau, nei skalbti sintetinius, kuriuose yra mikro plastiko dalelių. Drabužių gamybai taip pat pasitelkiamas didžiulis kiekis gamtos išteklių, tad puikiausias sprendimas – vadinamosios second-hand arba pigių rūbų parduotuvės. Taip ne tik sutaupoma pinigų, bet ir mažiau remiamos užsienio įmonės, kuriose vergiškomis sąlygomis dirba jų darbuotojai.

Šie vos keli patarimai yra paprasti, tačiau palengva juos pritaikant praktikoje, nė nepastebėsi, kaip vienas ar kitas įprotis prigyja, nes žinai, jog tau rūpi aplinka, kurioje gyveni. Nors mažos pastangos yra jau daug, nors vienas žingsnis link gamtos tausojimo gali įkvėpti kitus, žinoma, vien norėdamas nesustabdysi masinio medžių kirtimo vis naujiems, madingiems bei moderniems baldams, bet jei man rūpės, aš tų baldų tiesiog nepirksiu, o jei prireiks, paieškosiu skelbimuose. Pakanka labai nedaug, kad taptum sąmoningu vartotoju: geriau įsiklausai į bitę, geriančią žiedų nektarą, to paties žiedo kalbą, musės kojyčių lengvumą ant lango stiklo, balandžio murmesį ant stogo, ir atsigręži į save – nagi, ir kaip viso šito nemylėsi? Be viso to ir manęs paties nebūtų. Tad išties, pakanka labai labai nedaug, kad vieną dieną, op ir pašoktum iš pagarbios nuostabos, kai netyčia žygiuodamas mišku išgirsi, kaip žolė tau dėkoja už rūpestį ir gerą klausą.

Autorė yra straipsnių bei tekstų rašytoja, tinklaraštininkė, vertėja