Liepos 13 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2) bus atidaryta paroda iš Rokiškio krašto muziejaus fondų „Pasirašau – arkitektas“. Joje bus pristatyti garsiausio XX a. dievdirbio Liongino Šepkos (1907–1985) drožiniai, gyvenimo akimirkos. Renginio metu vyks 1972 m. Lietuvos kino studijos sukurto dokumentinio filmo „Pasirašau – arkitektas“ (rež. Rimtautas Šilinis) peržiūra.

Lionginas Šepka gimė 1907 m. Rokiškio r. Šiaudinės kaime, vargingoje valstiečių šeimoje. Čia jis augo kartu su keturiais broliais ir seserimi. Anksti tapę našlaičiais vaikai greit patyrė, kaip sunku užsidirbti duonos kąsnį. Lionginas piemenavo, vėliau bernavo, kasė griovius, skaldė akmenis. Tačiau jaunystės metais jis net neįtarė, kad turi talentą, kuris atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu.

Sunkiais pokario metais Lionginas glaudėsi pas savo mylimiausią brolį Petrą, gyvenusį Pandėlyje. 1949 m. brolis mirė. Tai L. Šepką nepaprastai sukrėtė. Ir štai tada įvyko „stebuklas“, kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Lionginui buvo daugiau kaip 40 metų, medžio darbų iki tol nebuvo dirbęs ir, pasak jo, nemokėjo net kirviui koto nudrožti. Užsidaręs aplūžusioje brolienės pirtelėje, jis iš medžio ėmė kurti šedevrus. Pirmasis drožinys buvo įspūdingas paminklas broliui. Nuo tada iki pat mirties 1985 m. visas L. Šepkos gyvenimas buvo skirtas medinėms skulptūroms kurti – jų išdrožė apie pusantro tūkstančio.

Mediniai L. Šepkos dievai apvilkti švarkais, klumpėti ir basi, šventosios apgobtos kaimiškomis skaromis, joms į rankas įspraustos medinės knygos su lietuviškais tekstais. Vadovaudamasis vien savo fantazija ir menine intuicija, L. Šepka laisvai transformavo figūras, keitė realias daiktų ir jų dydžių proporcijas. Skulptūrų paviršių jis dengė labai turtingu ir originaliu, paties sukurtu augaliniu ir geometriniu ornamentu.

Sunku surasti objektyvių kriterijų intuicija paremtai liaudies menininko kūrybai vertinti. Paukščio giesmė nekritikuojama. Galima tik ją nuoširdžiai žavėtis arba abejingai praeiti pro šalį. Tokia yra L. Šepkos kūryba. Galima tik aptarti, kaip menininkas suvokė medžio specifiką, pažvelgti, kaip intuityviojoje jo kūryboje atsiskleidžia nacionalinis liaudies dailės charakteris, pasekti jo originalaus ornamento melodiją.