E. Milaševičiūtė. Esame atsakingi už tai, kas vyksta Tautoje, valstybėje (2)

Kęstutis Čilinskas (1946-2011) | Cilinskas.lt nuotr.

Kęstutis Čilinskas (1946-2011) | Cilinskas.lt nuotr.

Skiriama K. Čilinsko 6-osioms mirties metinėms 

Aš nesu įsitikinęs, kad egzistuoju iš tikrųjų. Aš – tai visi rašytojai, kuriuos skaičiau, visi žmonės, kuriuos sutikau, visos moterys, kurias mylėjau ir visi miestai, kuriuose buvau.
Jorge Luisas Borgesas 

Manyje daug a.a. Kęstučio Čilinsko. Tikiu, kad daug jo visuose žmonėse, kuriems teko pažinti šį nepaprastai daug dėl Lietuvos aukojusį advokatą, visuomenininką, žmogaus teisių gynėją. Sunku kalbėti apie tai viešai, nes net jam iškeliavus anapilin, vien jo vardas daugelį kilsteli aukščiau, stumteli į priekį, į rampų šviesas, tad be garsių deklaracijų, bet, žinau, širdyje saugodami jo atminimą, dirbame ten, kur matome didžiausią prasmę: kad Lietuva neišsivaikščiotų, kad būtų apgintos prigimtinės, o ne siauro rato žmonių sugalvojamos teisės, kad būtų atkreiptas dėmesys į bendrą Lietuvos situaciją, ne į pasirinktą vieną skaičiuką, į bendrąjį gėrį, ne į individualius savanaudiškus poreikius, kad išliktų Lietuvos žemė ir kalba, kaip knygnešiai ir elektroniniu būdu, ir kopijuodami ant popieriaus vis dar perduodame vienas kitam dėmesio vertą informaciją, kurią blokuoja didžioji žiniasklaida. Sudėjus atskirus bendraminčių darbus, mes darome daug! Savo iniciatyva, su Dievo pagalba ir prisimindami tuos svarbiausius žmones, kuriuos sutikome, knygas, kurias perskaitėme, miestus, kuriuos aplankėme…

Ar to pakanka? Ar Sizifo akmuo, kurį Judėjimo laikais (Nepartinio demokratinio judėjimo – Alkas.lt pastaba) visi kartu ritinome į kalną, nerieda žemyn? Emigracijos skaičiai didėja, pajamų nelygybė, atskirtis Lietuvoje tik auga, regionai dar labiau tuštėja, juose naikinamos paskutinės valstybinės paslaugas teikusios įstaigos, tauta pirmauja pasaulyje pagal suvartojamą alkoholio kiekį, savižudybes… Ar tik jis nedunda, tas akmuo, pakalnėn pasišokinėdamas? Nesulaiko šio sunkaus riedulio kelyje pasitaikančios nestiprios organizacijos, iškilios asmenybės. Gal dėl to, kad ne visi, kad nebestovime kartu? O gal dėl to, kad nebėra autoriteto, kuris primintų:

„Mūsų pagrindinis principas – užtikrinti piliečių dalyvavimą tiesioginiame šalies valdyme, spręsti oligarchinės sistemos pakeitimo į konstitucinę klausimus, remiantis konstitucinėmis nuostatomis. <…> Mes kelsime visų pirma sau didelius reikalavimus ir būsime reiklūs sau, kad būtume stiprūs. <…> Esame atsakingi už tai, kas vyksta Tautoje, valstybėje“. (Iš Kęstučio Čilinsko kalbos, pasakytos Judėjimo visuotiniame susirinkime Vilniuje, Pedagoginio universiteto salėje, 2009 spalio 19 d.).

Nebestovime kartu. Labai gerai atmenu tą bendrą pakilimą, prisimenu mus kaip kovotojus, susitelkusius, bandančius rasti visiems priimtinus sprendimus, suremiančius pečius mitinguose, sutelkiančius savo intelektą rengiant pasiūlymus, projektus, kreipimusis, rezoliucijas. Aš mus tokius prisimenu, visus ir po vieną, išdidžius, nieko neprašančius, susirenkančius miesuose, miesteliuose į sueigas, besistengiančius apriboti savo ego ir dirbti bendrai Tėvynės labui. Turėjome išmintingą visuomenės lyderį, norą tartis, turėjome viltį.

Daugiau nei prieš dešimtmetį a.a. maestro Vytautas Kernagis per koncertą Palangoje, bendraudamas su žiūrovais tarsi juokais, tarsi atsainiai mestelėjo žiūrovams maždaug tokius žodžius: „Jūs dabar čia, jums atrodo, kad čia nieko ypatingo, bet kai pasakosite savo anūkams, kad matėte patį Vytautą Kernagį gyvą, jie negalės patikėti.“

Esu tikra, kad kai į Lietuvą grįš viltis, Kęstučio Čilinsko įžvalgos ir siūlymai Lietuvai bus vėl prisiminti, bus įvertinti istorijos. Ir niekas negalės patikėti, kad mes išties dirbome kartu su Kęstučiu Čilinsku: žinomu žmogaus teisių gynėju, garbiu advokatu, pasiaukojančiu visuomenininku, kurio nuopelnus kuriant demokratinę ir teisinę valstybę tikrai sunku pervertinti, kurį daugelis norėjo matyti Vilties Prezidentu, kuris buvo Lietuvos sąžine.

Turbūt negalės patikėti ir tuo, kad daugybė gyvybiškai svarbių jo siūlymų per ilgai gulėjo archyvuose… Bet iki to, iki tos grįžtančios tikros vilties, dar aukštas kalnas ir mūsų visų akmuo apačioje, kurį ridenti viršun gali tik daugybė pasiryžusiųjų tartis ir aukotis.

Kategorijos: Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės, Žodžiai sielai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *