Kovo 29 d. vakare Lietuvos žiniasklaidai paskelbus, kad kad Vokietijoje pagaliau surastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas, „etatinis“ Lietuvos-Lenkijos istorikas Alfredas Bublauskas suglumo, – kaip be jo žinios jam nežinomas kažkoks mažylis „tipas“ iš panosės nugvelbė stulbinantį atradimą.
Paklausykite interneto erdvėse platinamų tartum girto profesoriaus nusistebėjimų:
[mp3 url=”http://alkas.lt/uploads/2017-03-30-A.%20Bumblauskas-nesupranta-kaip%20kazkoks-tipas-jam-is-panoses-nugvelbe-vasario-16-oisos-akto-atradima/bumblauskas-apie-vasario-16-osos-akto-atradima.mp3″ width=”400″]
Kas taip suerzino Lietuvos-Lenkijos istoriką? Gal iš jo pansosės išslydęs vasario mėnesį „MG Baltic“pažadėtas milijonas eurų tam kas atras Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą?
Alkas.lt primena, kad vakar, kovo 29 d., Vokietijos diplomatiniame archyve pagaliau buvo surastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas. Dokumentą atrado ne archyvų liūtas A. Bumblauskas, bet paprastas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis.
koks čia t i p a s veblena į telefoną?
bumblų profesoriau, jūsų žiniai būna ir profesorių mažylių…Kaip kažkas pasakė – svarbiausia ne ūgis, o smūgis ! Jūsų didybei kalė į pačius paširdžius.
kokio velnio Alkas platina kazkokio debilo nusisnekejimus ir izeidinejimus?
Esmė yra ta, kad Liudas Mažylis yra ne istorikas, o politologas (beje, iš senų laikų turintis ir medicinos mokslų daktaro diplomą). Mažylis ir pats to neslepia. Todėl Bumblauskas ir stebisi, kad ne profesionalas (ne istorikas) taip palyginti paprastai rado tai, ko nerado “tikri” istorikai. Na ir kartu abejoja ar tikrai buvo rastas būtent originalas. Manau, kad čia visgi reiktų palaukti istorikų verdikto.
visa esmė ne pareigose, o paprasčiausiame mastyme: taip kaip Kolumbas pastatė kiaušinį ant smaigalio, o kiti to nepajėgė. Pagarba prof. Mažyliui. O jei Bumblauskas abejoja dėl dokumento, tai paskambins į Varšuvą ir jam paaiškins, kuo tikėti, nes tik ten “tikri istorikai žino visą teisybę” apie Lietuvą
Esmė ne pareigose, o kuo tas žmogus užsiima į ką gilinasi, kokia jo patirtis.
Todėl Bumblauskas, netikėtai užkluptas, ir suabejojo ar žmogus, nesantis profesionaliu istoriku, turi pakankamai žinių teisingai įvertinti ką jis iš tikro rado.
Nusiraminkite, vienas iš 4 ant greitųjų Bumblausko išvardintų autoritetų – Algimantas Kasparavičius – panašu, kad pripažino atradimą :-).
Kaip čia nutiko, kad Telšių pliumpis nepažįsta profesoriaus Liudo Mažylio? O gaila. Tegul pasidomi Mažylių giminės indėliu į Lietuvos mediciną, į chemijos mokslų atradimus – labai praplėstų Bumblauskis savo akiratį.
Žinia buvo netikėta. Todėl ir Bumblausko pirmoji reakcija suprantama. Būtent to laikotarpio istoriją tiriantis A. Kasparavičius panašu, kad priima šį atradimą ir pernelyg nesistebi, kad dokumentas rastas Vokietijos diplomatiniame archyve.
Pirmiausia, skaitant šią niekingą ištraukėlę, akivaizdžiai matyti autoriaus panieka Profesoriui. Spėju, kad visi arba bent dauguma jo teiginių prieštarauja šių kelių eilučių autoriaus asmeninei nuomonei ir todėl jis net negali kelti abejonių surasto akto autentiškumu. Visų antra, mano niekinga nuomone, yra svarbu abejoti ir kelti klausimus nebėgant paskui minią ir aklai netikint viskuo, kas yra skelbiama. Tai tiek.
kas jau kas, o Bumblauskas tai tikrai bėga paskui minią- gal ne tiek lietuvių minią, kiek lenkų. Jo ‘istoriniai atradimai” kaip tik atitinka lenkų šovinistinės minios lūkesčius. O jūsų pasipiktinimas, esą nepakankamai pagarbiai Vaiškūnas parašė apie Bumblauską- irgi ne staigmena- daugelis Lietuvos mokslininkų o ypač pseudomokslininkų neriasi iš kailio, kad pasivytų bumblauskinius. Čia toks lietuviškasis komformizmas
Muziejininkei noriu pastebėti, kad abejoti galima, bet vadinti žmogų, kito universiteto profesorių, “tipu”, tai yra, švelniai tariant, nusikaltėlių žargonas. O žeminant rasto akto svarbą lietuviams, pasireiškia prof. Bumblausko ir jo bendraminčių liberališkos ir globalistinės pažiūros į Lietuvą ir jos šventas relikvijas
Kur buvo tas Karlsonas kai Mažylis atrado Akto originalą?
Ko jūs stebitės ir piktinatės? Čia juk Bimblauskas. Ne pirmas ir ne paskutinis jo nusišnekėjimo kartas. Laikas priprasti.
Šarūnas: “Na ir kartu abejoja ar tikrai buvo rastas būtent originalas.”
Supratau. Pedantiški vokiečiai savo diplomatiniame archyve linkę laikyti falsifikatus 🙂
Ne falsifikatus, o kopijas. Bet į tą laikotarpį besigilinantis istorikas Kasparavičius, atrodo, irgi mano, kad tai originalas.
Svarbių dokumentų būdavo rengiama ne vienas, o keli originalai. Laikantis klasikinės raštvedybos taisyklių, ant dokumentų parašoma pastaba, kiek jų parengta, jie sunumeruojami – originalas Nr. 1, Nr. 2 ir t.t., visus juos patvirtina ir notaras.
Žinoma, nebūdami kanceliarijos žiurkėmis, signatarai galėjo pastabos apie tai neužrašyti, tačiau tai nereiškia, jog tai ne originalas. Juolab, kad kaligrafinį braižą net ir tais laikais, kai visi to mokėsi, būtų sunku suklastoti.
Profesorius A. Bumblauskas ne visada teisus, bet kartais pasako tai, kas kitų nutylima. Regis į Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo paieškas buvo įdėta daugiau pastangų nei dabar pateikiama.
Panašu, kad kaip tiktai pakankamai rimtai profesionalūs istorikai jo neieškojo.
Akivaizdu, kad tikrų istorikų Lietuvoje net ir nėra.
Iki šiol tik plepėta, bet neieškota. Kaspoaravičius juk net keliskart minėjo, kad reikia ieškoti Berlyne ir Maskvoje. Bet “archyvų liūtai” bei jų alfa patinas vis tupėjo Vilniuje ir gurkšnojo alų. Ir pratupėjo šansą.
Man tai būtų skaudu, jeigu bambalis, niekinantis Lietuvą, būtų pirmas prilindęs prie šio dokumento.
Bumblauskas yra viduramžių Lietuvos istorijos specialistas. 20 amžiaus istorija visai ne jo sritis.
Panašu, kad ponas verslininkas savo trankiu pažadu ėjo va bank, tikėdamasis dėmes nuo „brendžio” dėžutės nuplauti. Tačiau kažkas stringa, niekas lengvatų už tai nežada, tai jis žodį atsiima. Šiandien ryte jau buvo kalbama apie 0,5 mln., jis apie sumą atkakliai tylėjo, tik iškėlė papildomų sąlygų.
Tiesą sakant, išgirdusi, kokius raštingiems savaime suprantamus veiksmus atliko L.M., apstulbau – ar tai reiškia, jog ligi šiol nė vienas iš garsiųjų (ar triukšmingųjų) išsilavinusių istorikų nepadarė to, ką BŪTINA padaryti, norint dokumentų gausoje kažką rasti – pirma susirinkti informaciją: KREIPTIS Į BIBLIOGRAFUS, paprašyti bibliogr. sąrašų, ką archyvas turi šia tema???.. Ar būtent taip „profesionaliai” ir visų kitų dokumentų ieško, juos tiria? Ypač tuos, kur PL buvo vienintelė LT geradarė ir gelbėtoja, o LT buvo ir yra tokia menka netikėlė?..
Na, o apskritai knibžda įtarimai, jog kažkas stipriai stengėsi, kad dokumentas nebūtų rastas. Juk gandai apie tai, jog mūsų egzempliorius kažkur išnyko be pėdsakų, girdėjo ir tie patys DE archyvarai. Negi nė jiems nė vienam nešovė į galvą mintis paieškoti, patikrinti? O radus – bent jau pranešti, kad būtume ramūs, jis saugiai guli, kur ir turi būti? Šiandieninis A.B. apmaudas, kad dokumentas rastas, kelia klausimų…
Dėl dokumento atgabenimo.
Yra ir kita išeitis. Bent kol Kremlius maišo savo jovalą Europoje, pas arabus ir kt., aš palikčiau jį ten, kur jis guli, tik padaryčiau notaro patvirtintų Akto kopijų – porą egz. sau, JAV, ir Anglijai, Šveicarijos bankui, Vatikanui. Padėkočiau DE archyvui už profesionalų, rūpestingą saugojimą ir palikčiau Aktą Berlyne. Kad nedingtų, kaip Mindaugo karūna. Esamomis aplinkybėmis prarasti paskutinį egz. visai įmanoma.
Manyciau jeigu Bumblauskas nieko nesupranta ,kaip supratau is garso iraso, tokiu atveju viskas juda tesinga kryptimi… Rainas katinas ,tarp zvirbliu taip pat save laiko liutu…
A. Bumblauskas Lietuvos priešas.
Dokumentas surastas. Atsirado problema, kaip apsaugoti šitą dokumentą nuo Lietuvą okupavusios antikonstitucinės valdžios. Jie gali jį per “neapdairumą” sunaikinti. Skaitykite 2016-9-11 straipsnį “Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”, 2017-2-16 straipsnį “Rinkimų kodekso projekto aferizmai” ir 2017-3-11 straipsnį “Okupuota nepriklausomybė”. Jei kas nerandate ar norite pdf formate gauti, parašykite man, su malonumu atsiūsiu. Ačiū. Surastas dokumentas yra Lietuvos valstybės teisinis pagrindas. Didžiausia pagarba prof. Liudui Mažyliui.
Buvo gražu klausyti, kaip Valatka „vertė” į lietuvių k. Istoriko Didžiojo posakio „kažkoks tipas” reikšmę. Atseit, mes visi nesuprantame, kad žemaitiškai tai reiškia visai ką kitą.
Kur gi neplaus Istoriko Didžiojo munduro, kai abu taip sutaria lenkų klausimu ir taip pritaria revanšo trokštančių politikierių priekabėms.