P. Šimkavičius. Susitikimas su aktoriumi Regimantu Adomaičiu (nuotraukos, video) (0)

Susitikimo dalyviai įsigijo naujausią knygą apie aktorių – teatrologės Daivos Šabasevičienės „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ | P. Šimkavičiaus nuotr.

Susitikimo dalyviai įsigijo naujausią knygą apie aktorių – teatrologės Daivos Šabasevičienės „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ | P. Šimkavičiaus nuotr.

Vasario 10 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko susitikimas su Lietuvos kino ir teatro aktoriumi Regimantu Adomaičiu, kuris š. m. sausio 31 d. atšventė 80-ąjį gimtadienį. Susitikimą surengė Pasvalio kraštiečių bendrija (pirmininkas prof. Rimantas Kanapėnas) ir Vilniaus įgulos karininkų ramovė (viršininkas Gaudentas Aukštikalnis). 

Pasvaliečių gimtadienio sveikinimai 

Karaliaus Gedimino didžiosios aulos scenoje puikavosi paveikslas „Teatras“ (autorius – fotografas ir menininkas Zinas Kazėnas-Zika), staliuką, prie kurio sėdėjo aktorius R. Adomaitis, puošė orchidėjų puokštė, šalia jos gulėjo Daivos Šabasevičienės knyga „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“.

Į sceną pakilusi smuikininkė Lijana Žiedelytė pasidžiaugė, kad muzikos garsais galės prisijungti prie gerbiamo aktoriaus sielos virpesių, ir kadangi visus menininkus kūrybiniame kelyje lydi meditacija, gilus susimąstymas, atliko prancūzų kompozitoriaus Žiulio Masnė kūrinį „Meditacija“.

Kreipdamasis į susirinkusius prof. R. Kanapėnas pabrėžė, kad pasvaliečiams pristatinėti aktorių Regimantą Adomaitį – „mūsų talentingąją žvaigždę“ nereikia, nes visi jį gerai pažįsta, bet kelis aktoriaus kūrybinės veiklos įvertinimo titulus vis tik paminėjo: „Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos nusipelnęs artistas ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordino kavalierius“. Prof. R. Kanapėnas kraštiečių vardu pasveikino aktorių R. Adomaitį 80-ojo gimtadienio proga ir palinkėjo neišsenkamų idėjų, kūrybinio polėkio, dvasinių vertybių puoselėjimo. O taip pat įteikė Pasvalio rajono laikraštį „Darbas“, kuriame publikuojamas rajono savivaldybės sveikinimas, ir pakvietė gerbiamą svečią į Pasvalio kraštiečių bendrijos suvažiavimą, kuris vyks š. m. kovo 4 d. ramovėje.

Apie pasvalietišką tarmę

Aktorius R. Adomaitis pasidžiaugė, kad ėjo į šį susitikimą kaip į šeimos šventę, kur galima pasiklausyti pasvalietiškos tarmės. R. Adomaitis prisiminė vieną spektaklį pagal Mariaus Katiliškio pjesę, kuriame turėjo nedidelį vaidmenį. Vaidino seną berną, kuriam patikdavo jaunos moterys. „Galvojau, ką čia daryt, ką išgalvot“, – kalbėjo R. Adomaitis. Ir nusprendė spektaklyje kalbėti pasvalietiška tarme, taip buvo rastas sprendimas vaidmeniui.

Pomėgis žvejoti ir romantiška meilė 

Vakaro svečias papasakojo, kad jo tėvai gyveno Šimonių kaime (Pasvalio rajonas), jų sodyba buvo ant Mūšos kranto. Pavasarį vos tik ledams išplaukus jie su jaunesniuoju broliu Vidu, kuris taip pat dalyvavo šiame susitikime, mirkdavo vandenyje, gaudydavo žuvis rankomis ir meškere. R. Adomaitis prisiminė, kad po karo nebuvo nei valo, nei kabliukų, tai jie iš vielos pasidarydavo kabliukus, o valą surišdavo iš arklio uodegos ašutų arba panaudodavo paprastą siūlą. Nelabai ką sugaudavo, bet žvejodavo. Vėliau, atsiradus Pasvalyje turgui, jau galima buvo nusipirkti tikro valo ir tikrų kabliukų. Tada broliai jau pagaudavo daugiau žuvų. Vieną kartą, prisiminė aktorius, užkibo didelė žuvis, kurios jis niekaip negalėjo iškelti iš vandens. Į pagalbos šauksmą  atskubėjęs tėvas kibiru ištraukė tą žuvį. Kokia tai buvo žuvis, aktorius sako neprisimenąs. Broliai žvejodavo ir bučiukais. „Prisipindavome bučiukų iš vytelių. Vieną kartą, atsimenu, traukiu tą bučiuką, jis visas virpa, visas dreba. Man net kinkos pradėjo drebėt. Ištraukiu – šeši lynai. Tai buvo lobis, tikras lobis“, – pasakojo aktorius.

R. Adomaitis prisiminė ir pradžios mokyklą Migonių kaime, į kurią jam tekdavo eiti net 3 kilometrus. Viename kambaryje vyko pamokos net keturioms klasėms, ir vienas mokytojas visas klases mokė. „Atsimenu, oi, buvau įsimylėjęs vieną mergaitę“, – tęsė pasakojimą R. Adomaitis. O savo meilę reikšdavo labai romantiškai: eidamas į mokyklą, kaimyno, stambaus ūkininko Zavalio sodyboje prisirinkdavo spalvingų povo plunksnų ir nunešdavo tai mergaitei.

Apie meilę teatrui

R. Adomaitis prisipažino, kad teatras jam labai patiko. Pasvalyje nuolat veikiančio teatro nebuvo, atvažiuodavo gastroliuojantys teatrai – dažniausiai Panevėžio dramos teatras (dabar – Juozo Miltinio dramos teatras). „Ir šiandien atsimenu Babkauską, kuris vaidino personažą Moską „Sukčiaus testamente“. Man taip patiko“, – tęsė pasakojimą aktorius. R. Adomaitis patikino, kad nepraleisdavo nė vieno spektaklio, nesvarbu kokie teatrai atvažiuodavo, ar Vilniaus, ar Kauno, ar Panevėžio. Mokykloje R. Adomaitis lankė dramos būrelį, kurio vadovu buvo puikus matematikos mokytojas Vadapolas. Baigęs mokyklą norėjo stoti į konservatoriją, bet labai skeptiškas tėvo požiūris į teatrą ir artistus nulėmė, kad sidabro medaliu baigęs Pasvalio vidurinę mokyklą R. Adomaitis 1954 m. be stojamųjų egzaminų įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. O 1962 metais vis tik įgyvendino savo svajonę ir baigė Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Apie meno jėgą

Aktorius papasakojo, kad vieną Andrė Morua (pranc. André Maurois) apsakymą jis išvertė į lietuvių kalbą: „Man patiko Morua apsakymas todėl, kad ten kalbama apie meno jėgą, meno poveikį. Apie tai, kaip menas gali paveikti, pakeisti net žmogaus likimą“. Tai apsakymas apie moterį, kuri skrenda iš Paryžiaus į Niujorką, tarpinis nusileidimas Londone, pas savo sužadėtinį. Niujorke turi būti jų vestuvės. Lėktuvui  nusileidus Londone, pranešama, kad reisas atidedamas iki ryto. Oro uoste ta moteris susipažino su vyriškiu, kuris yra visų Londono bažnyčių vargonų derintojas. Ir jis pasiūlo važiuoti į Londoną. Užeina jie į bažnyčią, vyras pradeda groti vargonais. Po to jie aplanko dar kelias bažnyčias. Taip skambant vargonams atėjo rytas. Moteris nueina į kasą, grąžina bilietą į Niujorką ir grįžta į Paryžių. Aktorius, baigdamas pasakojimą, pabrėžė, kad per muziką moteris suprato, kad tas gyvenimas, kuris jos laukia, ne jai. O jai reikia dvasinio peno. Ir muzika apverčia aukštyn kojomis jos gyvenimą.

Ar yra skirtumas tarp kino ir teatro? 

Atsakydamas į šį klausimą R. Adomaitis pabrėžė, kad be abejo skirtumas yra. Kine yra kamera ir reikia kalbėti su partneriu, kuris šalia kameros. Kine nereikia rėkti. Teatre reikia taip kalbėti, kad paskutinė žiūrovų eilė girdėtų. Kine viskas paprasčiau ir natūraliau. Ir todėl teatras dažnai pagadina aktorius, kurie nori vaidinti kine. „Ruošiausi teatrui, ačiū Dievui, kad pasipainiojo kinas. Kine geriau mokėdavo, teatre buvo mažos algos“, – šypsodamasis pasakojo aktorius. R. Adomaitis prisiminė, kad pirmoji alga teatre buvo 60 rublių, galima buvo šiaip taip išgyventi. „O Chruščiovo laikais valgyklose ir restoranuose duonos galima buvo prisivalgyti veltui“, – pašmaikštavo aktorius.

Požiūris į aktoriaus profesiją 

Pasak R. Adomaičio, į artistus ir seniau, ir šiandien žiūrima kreivai. Aktorius prisiminė savo tėvo ne kartą išsakytą požiūrį į šią profesiją: „Čigonai, girtuokliai, paleistuviai“. „Yra tiesos, kad alkoholis greičiau ateina į šitą pasaulį, užvaldo šio pasaulio žmones. Ir tai ne paslaptis, todėl, kad darbas yra nervinis, jautrus. Profesija yra užaštrinto jautrumo, ir ji labiau pasiduoda visokiom ydom ir alkoholiui tame tarpe“, – toliau kalbėjo aktorius. Bet, R. Adomaičio nuomone, artistai nėra patys didžiausi pijokai. Kitų profesijų žmonės daugiau vartoja. R. Adomaitis pabrėžė, kad nepaisant visko aktoriaus profesija yra labai gera.

Apie Sąjūdį ir partijas

R. Adomaitis paatviravo, kad jam nedalyvaujant, 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame susirinkime buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Aktorius apie tą laiką pasakojo: „Jeigu reikėdavo antitarybine tema pasisakyti, tai aš tylėdavau, o jeigu reikėdavo ką nors sudirbt, sukritikuot už politines pažiūras, aš irgi nedalyvaudavau. Ir niekada nebuvau partijoje. Man taip atrodė, ir dabar taip galvoju, kad partijos – tai yra mūsų bėda“. R. Adomaitis tęsė, kad niekada neturėjo siūlymų stoti į partiją. Į salėje pasigirdusią brolio Vido repliką dėl A. Valinsko kvietimo stoti į Tautos prisikėlimo partiją R. Adomaitis atsakė: „Na, ir gerai, kad kvietė. Jokių partijų – tai buvo mano principinė nuostata“.

Prof. R. Kanapėnas pasvaliečių vardu nuoširdžiai padėkojo aktoriui R. Adomaičiui už puikų vakarą, palinkėjo daug kūrybinių siekių, stiprybės, tvirtybės, ištvermės ir sveikatos. Susitikimo dalyviai šiltais plojimais pritarė profesoriaus žodžiams.  

***

Aktorius Regimantas Adomaitis. Scena ir vienatvė. Fotonovelė. Režisierius – Ignas Stanys.

„Pasaulis labai neracionalus“ – kaip visada aktoriaus ištariami žodžiai be priekaišto, be jokio kaltinimo. Dalijamės aktoriaus R. Adomaičio minčių ir akimirkos šviesovaizdžiais:

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Menas, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *