M. Purvinas. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? (I) (12)

Mažoji Lietuva | pirmojiknyga.mch.mii.lt nuotr.

Mažoji Lietuva | pirmojiknyga.mch.mii.lt nuotr.

Kalbos apie Priegliaus ir Nemuno žemupio baseinų plotuose praeityje buvusią lietuvininkų apgyventą teritoriją erzina nuo 1944 m. pabaigos dabartiniame Karaliaučiaus krašte įsitvirtinusius okupantus. Jų interesų gynimui pasitelkiami žinomi įtakos agentai ir grupuotės.

Antai Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas 2012 m. paskelbė didelį rašinį apie „vaizduotės regioną“ – esą lietuvių prasimanytą Mažąją Lietuvą. Smerkdamas lietuvininkų atminimą ginančius žmones, jis teigia: „… šios grupės palaiko mitą aukos, kurios kultūrą buvo pasikėsinta išnaikinti, žinoma, teigdamos, kad aktyviausiai šia linkme veikta sovietmečiu. Sovietmetis – toks vaizdinys palaikomas viešai – nutraukė natūralų lietuviškosios kultūros tarpimą Mažojoje Lietuvoje. Jų vaizduotėje sovietmetis – „Mažosios Lietuvos genocido“ epocha, sustabdžiusi natūralią raidą…“ (p. 66).

Šioje citatoje pakankamai atskleidžiamas žinomo Rusijos interesų atstovo credo: esą lietuvininkų krašto sunaikinimas sovietmečiu tėra tik prasimanymas, egzistuojantis kai kurių lietuviškųjų nacionalistų vaizduotėje.

Dabartinio Rusijos režimo vykdomame propagandiniame kare svarbi vieta tenka atitinkamam istorijos perrašymui. Antai Baltijos šalių žmonių kova už nepriklausomybę ten vaizduojama kaip mūsiškių nacionalistų nusikalstama veikla prieš „puikiąją Sovietų Sąjungą“, o kruvinieji Sausio 13 dienos įvykiai – kaip didvyriškų Sovietijos gynėjų pastangos apginti tą valstybę ir jos liaudį.

Galėtume pasidžiaugti, kad savo rašiniuose V. Safronovas jau nebedrįsta vartoti reikšmingiausio Stalino laikų „istorikų“ argumento – esą visur (Baltijos pakrantėse ir beveik visame pasaulyje) praeityje gyvenę rusai, todėl viskas turi priklausyti Rusijai kaip „iskonno russkije zemli“ (tikrosios rusų žemės). Tuo grįstas tuomet planuotasis pasaulio užkariavimas, Karaliaučiaus krašto okupacija.

Tenka prisiminti Lietuvos Atgimimo laikus, kai kartu su tuometinio Lietuvos kultūros fondo atstovais ir kitais žinomais žmonėmis teko vykti į Ragainę (Rusijos valdymo metais pervadintą Neman), kur iš anksto suderintame susitikime norėta tartis dėl atminimo ženklo pastatymo lietuviškosios raštijos pradininkui Martynui Mažvydui. Įveikus nemažą kelią, pasirodė, kad tuometiniam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui esą atsirado ypatingų reikalų ir delegacijos iš Lietuvos jis priimti negalės. Su mumis sutiko kalbėtis jo pavaduotojas, pabrėždamas, kad jis neturi jokių teisių ką nuspręsti ir tik išklausys atvykusius lietuvius. Šviesuoliai iš Lietuvos ėmė pasakoti apie Mažosios Lietuvos praeitį ir Ragainėje ilgai gyvenusio M. Mažvydo nuopelnus mūsų kultūrai. Bandžiusio klausyti Rusijos pareigūno veidas išraudo, vėliau ir pamėlo. Nebesitvardydamas jis galop nutraukė Lietuvos kultūros veikėjų kalbas: „Aš jau penkis kartus buvau kviestas į kvalifikacijos tobulinimo kursus Maskvoje, kur mums paskaitas skaitė žymiausieji Sovietų Sąjungos profesoriai. Niekas iš jų niekad neminėjo kažkokios Mažosios Lietuvos, tad ką jūs čia prasimanote?“

Taip anuomet baigėsi bandymas susitarti su Rusijos valdžios atstovu. Didžiulio biurokratinio mechanizmo „sraigtelis“ tada išsisuko nesunkiai – jei „iš viršaus“ niekas nepranešė apie kažkokį lietuvininkų gyvenamą kraštą, tai jo ir negalėjo būti.
Laimei, kad per ketvirtį amžiaus laikai taip pasikeitė, kad net V. Safronovui nebėra kaip nutylėti Mažosios Lietuvos praeities. Belieka ieškoti visokių „kabliukų“, prasimanyti būdų, kaip sumenkinti tą istorijos reiškinį, pavaizduoti jį taip, kaip naudingiau šiandieninei Rusijai. Aptariant tą reiškinį, priekabių ieškoma to krašto varduose, jo teritorijos apibūdinimuose ir „lietuviškųjų nacionalistų“ per šimtmetį užsitęsusioje esą kenksmingoje veikloje.

Mažosios Lietuvos vėliava | wikipedia.org nuotr.

Mažosios Lietuvos vėliava | wikipedia.org nuotr.

V. Safronovas, bandydamas pavaizduoti termino „Mažoji Lietuva“ tariamą ydingumą, vardija atvejus, kai lietuvininkų gyvenamas kraštas praeityje buvo įvardijamas „Prūsų Lietuva“ arba tiesiog „Lietuva“. Vėliau plitusio termino „Mažoji Lietuva“ vartoseną rašinio autorius bando prilyginti kažkokiems piktavališkiems veiksmams, kuriuos rezgė visokie netikėliai.

V. Safronovo rašinyje ne vienoje vietoje „pamirštama“ paminėti nepatogius faktus ar aplinkybes. Taip esą nepastebėta, kad terminas „Mažoji Lietuva“ yra gal pats patogiausias mokslinės terminologijos požiūriu, siekiant sukurti tvarkingas ir logiškas terminų sistemas kiekvienai nagrinėjamai sričiai. Antai naudojant terminus „Mažoji Lietuva“ ir „Didžioji Lietuva“ visai patogiai ir aiškiai apibūdinami praeityje egzistavę du lietuviški regionai. Grįžus prie termino „Prūsų [ar Prūsijos] Lietuva“, kaimyninį lietuvišką regioną pagal tą pačią logiką reikėtų įvardyti „Lenkų [ar Lenkijos] Lietuva“ (apie teritoriją iki 1795 m.), „Rusų [ar Rusijos] Lietuva“ (teritorijai 1795–1915 m.). XXI a. (kaip ir XX a. pabaigos) žmonėms tokie terminai nebūtų itin patrauklūs, nors jie ir buvo užfiksuoti daugybėje istorinių dokumentų (beje, V. Safronovas niekaip nenorėjo pastebėti praeityje dažnai vartoto termino „Lenkų Lietuva (Pollnische Littauen)“).

V. Safronovui patogiau plėtoti sąmokslo teorijas, išpūsti kai kuriuos praeities momentus, tinkamesnius jo koncepcijoms. Antai 70-ame puslapyje ieškoma lietuvių nacionalinės vienybės idėjos grėsmingos įtakos – esą ji „… skatino šiai idėjai pritariančius atsisakyti termino „Prūsų Lietuva“ keičiant pastarąjį „Mažosios Lietuvos“ sąvoka. Tokiu pokyčiu siekta išstumti priklausomumą kitai valstybei ir kitai kultūrai liudijančią sąvoką „Prūsų“ vietoj jos įteigiant pretenzijas į vienos kultūros buvimą išreiškusį terminą „Mažoji“. Kitaip tariant, siekta objektyviai egzistavusį dviejų Lietuvų svetimumą užgožti „artimų Lietuvų“ idėja“.

V. Safronovas žūtbūtinai stengiasi parodyti, kad toji Prūsų Lietuva buvęs kažkoks visai svetimas kraštas, prie kurio dabartiniams lietuviams nedera kišti nagų. Anot jo pašaipaus vertinimo, „… Mažoji Lietuva tapo erdve, vaidinančia daugelio lietuvių kultūros (ne Prūsijos lietuvių, bet visų lietuvių kultūros) fenomenų „lopšio“ vaidmenį…, kadangi joje ESĄ [paryškinta mano – aut. pastaba] gimė daugybė „pirmųjų“ [kabutės V. Safronovo – aut. pastaba] reiškinių lietuvių raštijoje: buvo parengta ir išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmąsyk išverstas į lietuvių kalbą Šv. Raštas, išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pasirodė pirmasis grožinės literatūros kūrinys lietuviškai, buvo leidžiamas pirmasis laikraštis lietuvių kalba ir t. t.“ (p. 67).

Iš tiesų stulbinantys V. Safronovo „atradimai“ esą nebuvę nei Martyno Mažvydo su Jonu Bretkūnu, nei Danieliaus Kleino su Kristijonu Donelaičiu, nei visų kitų žymių veikėjų. Matyt, Klaipėdos universitete pagal dabartinio Rusijos režimo direktyvas rengiama visai nauja Lietuvos istorijos versija, kur svarbiausiais mūsų veikėjais bus paskelbti kokie Ivanovai, Petrovai ar Sidorovai, o ne iki šiol mums žinomi asmenys.

V. Safronovui patogu kalbėti apie „svetimą kultūrą“ Mažojoje Lietuvoje, taip bandant įtvirtinti savus teiginius. Kvalifikuotas ir sąžiningas specialistas žinotų, kad tame regione visada buvo ryškus kultūrų daugiasluoksniškumas. Pavyzdžiui, galima spėti, kad XV a. krašte išlikę baltiškos kilmės žmonės veikiausiai tebegyveno pagal savo protėvių papročius, susitaikydami su teritoriją valdžiusio Kryžiuočių (Vokiečių) ordino negausių pareigūnų formaliais reikalavimais (retsykiais dalyvauti krikščioniškose apeigose, mokėti atitinkamas duokles ir t. t.). Kokiame XVII a. krašte jau buvę daugiau atvykėlių iš Vakarų, atnešdavusių vienus ar kitus įgūdžius ar papročius; kartu vyko reikšminga krašto lituanizacija, net ir ateiviams kolonistams perimant tuomet vyravusios baltiškosios kultūros elementus. Dar prisimintos „aukštoji“ ir „žemoji“ (liaudies) kultūros, atvežtinės (vakarietiškos) ir vietinės (baltų autochtonų) kultūrų ir kiti lygmenys. Būtent Mažojoje Lietuvoje – agrariniame kaimų krašte – šimtmečiais svarbiausias buvo „žemosios“ (liaudiškosios) kultūros lygmuo – nuo seno baltams būdingi papročiai, tradicijos ir kt.

Dar prisiminus, kad Mažojoje Lietuvoje apsigyvenant daugybei ateivių iš gretimos Žemaitijos ir kitų Didžiosios Lietuvos regionų, atnešusių ne vien lietuvių kalbos tarmes, bet ir savuosius papročius, šimtmečius buvo palaikoma lietuvybė, labai jau keista skaityti apie Mažosios Lietuvos kultūros „svetimumą“. Be abejo, tai patogu dabartiniam Rusijos režimui: tegul Lietuvos Respublika būna pati sau, o esą jai visai svetimo krašto už Nemuno teisėta įpėdinė ir valdytoja tėra tik Rusija.

Tiltas į Mėmelį, iki 1939 m. | Atvirukas iš R. Čepo atvirukų rinkinio

Tiltas į Mėmelį, iki 1939 m. | Atvirukas iš R. Čepo atvirukų rinkinio

V. Safronovui patogu pasitelkti skirtingos prasmės duomenis – esą administracinės ribos Rytprūsiuose praeityje įvairiai kito, oficialiuose dokumentuose fiksuotas lietuvių kalbos plotas Rytprūsiuose nuolat mažėjęs ir pan. Antai tos provincijos skaldymas į smulkesnes dalis, praeityje vartoti gana sąlyginiai tų dalių pavadinimai leidžia sumenkinti praeityje (XVIII a. ir vėliau) lietuvininkų gyventų plotų mastą. Primenant, kad Gumbinės pusė buvo vadinama „lietuviškąja“, o Karaliaučiaus – „vokiškąja“, patogu nutylėti Mažosios Lietuvos priešininkams netinkamus momentus (tai, kad Karaliaučiaus administracijai priklausydavo ir itin lietuviški plotai prie Kuršių marių ir kt.).

Dar vienas patogus oponento „arkliukas“ – apsiribojimas vien Prūsijoje oficialiai fiksuotais duomenimis apie lietuvių kalbos vartojimą. Kvalifikuoti specialistai žino, kad etnokultūrinė grupė apibūdinama ne vien jos atstovų vartota kalba, bet ir daugeliu kitų požymių. Vien kalbos požymiu besivadovaujantys turėtų pripažinti, kad pasaulyje nebeliko, pavyzdžiui, airių, kurie senokai perėmė svetimą anglų kalbą; tačiau daug kam žinoma, kad pasaulyje išsibarstę ar savo krašte likę milijonai airių tebesaugo savo tautinę tapatybę, nepriskiria savęs kokioms kitoms tautoms.

Čia trumpai priminsime, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje iš tiesų vyko intensyvi germanizacija ir kiti procesai, menkinę lietuvių kalbos vartojimą. Objektyvūs tyrėjai galėtų pridurti, kad kalbos kaitos dalykų tuomet nestigo ir Didžiosios Lietuvos atskirose vietose (nereikėtų nutylėti, kad ne vien Vilniaus apylinkėse, bet ir Kėdainių–Jonavos ruože plito lenkų kalba, kad šią perėmė ištisi visuomenės sluoksniai ir pan.).

Besidomintiems Mažosios Lietuvos praeitimi norėtųsi priminti, kad svarbiausias dalykas ten buvo ne vienos ar kitos smulkmenos (kaip kad formalios žinios apie kurioje nors bažnyčioje vartotą kalbą ar pavienės nuomonės įvairiuose šaltiniuose), o pats lietuvininkų krašto ilgaamžio gyvavimo faktas, labai gausios lietuviškosios etnokultūrinės grupės pavydėtinas gyvybingumas, sugebant nutautinti nemažai ateivių iš Vakarų ir jų palikuonių – paversti juos pagal vietos baltų papročius gyvenusiais lietuviakalbiais.

Tačiau V. Safronovas ieško patogių argumentų buvusiai padėčiai apibūdinti kitaip. Antai pasitelkiami patogūs oficialūs duomenys – neva XX a. pradžioje lietuvių kalba gausiau vartota beveik vien Klaipėdos krašte. Dar pasitelkiami iš tuometinio konteksto ištraukti momentai – esą po 1923 m. pradžios įvykių kai kada kaip Mažoji Lietuva įvardytas būtent Klaipėdos kraštas (p. 74). Taip ramstoma Rusijai patogi istorijos versija – Lietuva tegul kalba apie Mažąją Lietuvą dabar jai priklausiančio Klaipėdos krašto ribose ir nebelenda į Pietnemunę – į Ragainę su M. Mažvydu, į Tilžę su Vydūnu ir kitais, į Tolminkiemį su K. Donelaičiu ir visas kitas esą „nelietuviškas“ vietas.

Toliau V. Safronovas rūstauja dėl „lietuviškųjų nacionalistų“ teritorinių pretenzijų. Esą piktavališkai Mažoji Lietuva sutapatinama su Kaliningrado sritimi (p. 75–76), o ši sritis paversta kažkokiu „Karaliaučiaus kraštu“ (p. 77). Taip esą nesilaikoma nei praeityje buvusių administracinių ribų, nei XIX a. specialistų pasiūlytos krašto etnografinės ribos Deimenos–Alnos linija.

Iki šiol nežinomi jokie XV–XIX a. Prūsijos valdžių potvarkiai dėl kažkokios teritorijos su griežtomis ribomis (savotiško geto) nustatymo lietuviakalbiams žmonėms įsikurti. Gal jau nuo XIV a. lietuviškai kalbėję žmonės ir jų palikuonys skverbėsi į skirtingas vietoves Priegliaus upės baseine ir kur kas toliau. Detaliai tiriant atskirų plotų ir vietų istoriją gana toli nuo dabartinės Lietuvos ribų, nesunku aptikti ten gyvenusių lietuvių pėdsakus. Vadinamoji Deimenos–Alnos etnografinė linija veikiau težymėjo gausesnio lietuvių paplitimo teritoriją, o pavienių lietuviškų kaimų ir sodybų galima rasti ir kitur. Kiek nukrypstant į šoną, galima priminti panašius dalykus ir kituose kraštuose. Antai įprasta teigti, kad senovės prūsai gyveno plote tarp Vyslos ir Priegliaus upių,  Vyslos dešiniajame krante. Regis, rimti tyrimai parodė, kad kažkada ir kairiajame Vyslos krante buvę prūsų kaimų. Tai patvirtina, kad rečiau apgyventose ir administraciškai menkiau kontroliuotose žemėse naujakurių ar senbuvių sklaida nebuvo lengvai reglamentuojama ir apibūdinama.
Žinoma, kad ir vėlesnėje Prūsijos valstybėje būta nemažų socialinių grupių, kurios (kitaip nei baudžiauninkai) turėjo daugiau laisvių (tarp jų ir galimybių keisti gyvenamąją vietą). Ne visada norima prisiminti, pavyzdžiui, K. Donelaičio protėvius, jų keliones ir įsikūrimus vienoje ar kitoje vietovėje. Panašiai dalis lietuvininkų ir jų palikuonių atsidurdavo ne vien „etnografinėje teritorijoje“, bet ir Karaliaučiuje, Pavyslyje, Aismarių pakrantėse, Dancige ir kitur.

Skaisgirių, Pakalnės apskr. (dab. Bolšakovas, Slavsko r.), gyvenvietės turgus, iki 1938 m. | archyvinė nuotr.

Skaisgirių, Pakalnės apskr. (dab. Bolšakovas, Slavsko r.), gyvenvietės turgus, iki 1938 m. | archyvinė nuotr.

Galima diskutuoti dėl vienokio ar kitokio Mažosios Lietuvos teritorijos apibūdinimo, tačiau objektyviems tyrėjams nederėtų apsiriboti vien Rusijos interesų gynimu.
V. Safronovas bara prof. Vilių Pėteraitį, išeivijoje užsimojusį atlikti didžiulį darbą – apibūdinti Mažosios Lietuvos ir Tvankstos (šiaurinės Prūsos) senuosius baltiškus vietovardžius. Esą tas tyrėjas „įsibrovęs“ į Rusijos valdas – dabartinę Kaliningrado sritį. Tačiau buvusių Rytprūsių teritoriją nuodugniai nagrinėjantys tyrėjai tuose plotuose aptinka ir gerokai daugiau baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių, nepatekusių į V. Pėteraičio knygas. Išnagrinėjus daug istorinių dokumentų, galima liudyti, kad tuose veikaluose ne „užsigrobti“ pernelyg dideli plotai, o veikiau pasikuklinta (ne viską ir pajėgiant nuveikti) apibūdinti buvusias lietuvininkų ir senųjų prūsų gyventas vietas.
Arogantiškai smerkdamas lietuvių nacionalistus ir dėstydamas Rusijos propagandos nuostatas, V. Safronovas nebando rimčiau pasidomėti apibūdinamu kraštu – Mažąja Lietuva, pats kurdamas naujus mitus ir prasimanymus apie tą regioną.

67-ame puslapyje jis teigia, kad XIX a. žydai „…šimtais apsigyvendavo pasienio miesteliuose“. Rimtesnis specialistas bent žinotų, kad Mažojoje Lietuvoje (kitaip nei Didžiojoje) apskritai nebuvo tokios gyvenviečių kategorijos kaip „miestelis“. To meto žemėlapiuose aptiktume, kad anuomet šalia valstybės sienos stovėjo visai nedaug gyvenviečių. Kaip jose gyventa iš tiesų? 1871 m. gyventojų surašymo oficialūs duomenys skelbia, kad tuomet Nemirsetos kaime žydų visai nebuvę, Dovilų bažnytkaimyje gyveno 3 žydai, Pėžaičių kaime – 12, Ramučiuose – 0, Kulėšuose – 8, Katyčių bažnytkaimyje – 3. Trijose Smalininkų gyvenvietėse tada iš viso gyveno 86 žydai, Širvintos mieste (greta dabartinio Kudirkos Naumiesčio) – 47, Eitkūnuose (greta Kybartų ir svarbiosios geležinkelio linijos Berlynas–Peterburgas) – 201. Tiek jų ir tebuvo iš esą gausybės prasimanytų žydų.

Atrodo, kad V. Safronovas nepasirūpino Mažąją Lietuvą atskirti nuo Žemaitijos ar kitų Didžiosios Lietuvos regionų, kurių miesteliuose tuomet tikrai gyvendavo šimtai žydų. Taip atsainiai nepaisydamas faktų ir objektyvios realybės, V. Safronovas prasimano visokius iš piršto laužtus, bet jo prorusiškomis nuostatoms tinkamus teiginius, juos įžūliai perša kaip vienintelę tiesą.

V. Safronovui nerūpi ir lietuvininkų krašto tikroji geografija. Štai 72-ame puslapyje jis teigia, kad Deimenos–Alnos linija žymėjusi „rytinę“ Mažosios Lietuvos ribą. Gal oponentas išties mano, kad lietuvininkai gyvenę Aismarių ir Baltijos jūros vandenyse, o ne savuose kaimuose prie Nemuno ir Priegliaus?

Dėl Karaliaučiaus vardo. Rimtai besidomintys to miesto istorija žino, kad ten nuo seno gyveno ne vien užkariautojai iš Vakarų, bet ir nemažai senųjų baltų palikuonių. Vėliau Karaliaučiuje įsikurdavo nemažai lietuvininkų (kai kurie iš jų užimdavo ir aukštesnę padėtį), ten lankydavosi daugelis Mažosios Lietuvos veikėjų. Todėl to miesto niekaip negalime laikyti vien rusišku Kaliningradu ar vokiškuoju Kėnigsbergu, neva svetima vieta. Praeityje vartotas lietuviškas to miesto vardas turi rūpėti ir mums.

Savo idėjinius priešininkus bandantis sutriuškinti V. Safronovas atskleidžia ir dabarties istorijai svarbių aplinkybių. 67-ame puslapyje jis baisisi, kad „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (MLE) („pirminėje jos rengimo stadijoje“) „Mažoji Lietuva faktiškai buvo sutapatinta su […] ne tik Lietuvai priklausančiu Klaipėdos kraštu, bet ir visa dabartine Kaliningrado sritimi“. Išties kaip baisu – kas leido MLE puslapiuose aptarinėti Rusijos valdas? Tos valstybės interesų gynėjus paguodžia tik tai, kad tas vyko „pirminėje MLE rengimo stadijoje“. Atitinkamoms jėgoms nušalinus MLE I–II–III tomų rengimui Lietuvoje faktiškai vadovavusį „lietuvių nacionalistą“ M. Purviną ir MLE IV tomo rengimui pasitelkus Rusijos interesų gynėją V. Safronovą, viskas pasisuko „reikiama“ linkme.

Literatūra

Safronovas V., „Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys“, in: Istorija: Mokslo darbai, LXXXVI/86, 2012/2, Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, p. 66–80.

Voruta, Nr. 12 (830), 2016 m. gruodžio 31 d., p. 2, 3.

(Bus daugiau)

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *