Šeštadienis, 6 kovo, 2021
  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
    • Naujienos
    • Diskusijos
    • Kultūros teorijų labirintai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

M. Purvinas. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? (I)

Martynas Purvinas, www.voruta.lt
2017 01 04 18:16
12
Mažoji Lietuva | pirmojiknyga.mch.mii.lt nuotr.

Mažoji Lietuva | pirmojiknyga.mch.mii.lt nuotr.

Mažoji Lietuva | pirmojiknyga.mch.mii.lt nuotr.
Mažoji Lietuva | pirmojiknyga.mch.mii.lt nuotr.

Kalbos apie Priegliaus ir Nemuno žemupio baseinų plotuose praeityje buvusią lietuvininkų apgyventą teritoriją erzina nuo 1944 m. pabaigos dabartiniame Karaliaučiaus krašte įsitvirtinusius okupantus. Jų interesų gynimui pasitelkiami žinomi įtakos agentai ir grupuotės.

Antai Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas 2012 m. paskelbė didelį rašinį apie „vaizduotės regioną“ – esą lietuvių prasimanytą Mažąją Lietuvą. Smerkdamas lietuvininkų atminimą ginančius žmones, jis teigia: „… šios grupės palaiko mitą aukos, kurios kultūrą buvo pasikėsinta išnaikinti, žinoma, teigdamos, kad aktyviausiai šia linkme veikta sovietmečiu. Sovietmetis – toks vaizdinys palaikomas viešai – nutraukė natūralų lietuviškosios kultūros tarpimą Mažojoje Lietuvoje. Jų vaizduotėje sovietmetis – „Mažosios Lietuvos genocido“ epocha, sustabdžiusi natūralią raidą…“ (p. 66).

Šioje citatoje pakankamai atskleidžiamas žinomo Rusijos interesų atstovo credo: esą lietuvininkų krašto sunaikinimas sovietmečiu tėra tik prasimanymas, egzistuojantis kai kurių lietuviškųjų nacionalistų vaizduotėje.

Dabartinio Rusijos režimo vykdomame propagandiniame kare svarbi vieta tenka atitinkamam istorijos perrašymui. Antai Baltijos šalių žmonių kova už nepriklausomybę ten vaizduojama kaip mūsiškių nacionalistų nusikalstama veikla prieš „puikiąją Sovietų Sąjungą“, o kruvinieji Sausio 13 dienos įvykiai – kaip didvyriškų Sovietijos gynėjų pastangos apginti tą valstybę ir jos liaudį.

Galėtume pasidžiaugti, kad savo rašiniuose V. Safronovas jau nebedrįsta vartoti reikšmingiausio Stalino laikų „istorikų“ argumento – esą visur (Baltijos pakrantėse ir beveik visame pasaulyje) praeityje gyvenę rusai, todėl viskas turi priklausyti Rusijai kaip „iskonno russkije zemli“ (tikrosios rusų žemės). Tuo grįstas tuomet planuotasis pasaulio užkariavimas, Karaliaučiaus krašto okupacija.

Tenka prisiminti Lietuvos Atgimimo laikus, kai kartu su tuometinio Lietuvos kultūros fondo atstovais ir kitais žinomais žmonėmis teko vykti į Ragainę (Rusijos valdymo metais pervadintą Neman), kur iš anksto suderintame susitikime norėta tartis dėl atminimo ženklo pastatymo lietuviškosios raštijos pradininkui Martynui Mažvydui. Įveikus nemažą kelią, pasirodė, kad tuometiniam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui esą atsirado ypatingų reikalų ir delegacijos iš Lietuvos jis priimti negalės. Su mumis sutiko kalbėtis jo pavaduotojas, pabrėždamas, kad jis neturi jokių teisių ką nuspręsti ir tik išklausys atvykusius lietuvius. Šviesuoliai iš Lietuvos ėmė pasakoti apie Mažosios Lietuvos praeitį ir Ragainėje ilgai gyvenusio M. Mažvydo nuopelnus mūsų kultūrai. Bandžiusio klausyti Rusijos pareigūno veidas išraudo, vėliau ir pamėlo. Nebesitvardydamas jis galop nutraukė Lietuvos kultūros veikėjų kalbas: „Aš jau penkis kartus buvau kviestas į kvalifikacijos tobulinimo kursus Maskvoje, kur mums paskaitas skaitė žymiausieji Sovietų Sąjungos profesoriai. Niekas iš jų niekad neminėjo kažkokios Mažosios Lietuvos, tad ką jūs čia prasimanote?“

Taip anuomet baigėsi bandymas susitarti su Rusijos valdžios atstovu. Didžiulio biurokratinio mechanizmo „sraigtelis“ tada išsisuko nesunkiai – jei „iš viršaus“ niekas nepranešė apie kažkokį lietuvininkų gyvenamą kraštą, tai jo ir negalėjo būti.
Laimei, kad per ketvirtį amžiaus laikai taip pasikeitė, kad net V. Safronovui nebėra kaip nutylėti Mažosios Lietuvos praeities. Belieka ieškoti visokių „kabliukų“, prasimanyti būdų, kaip sumenkinti tą istorijos reiškinį, pavaizduoti jį taip, kaip naudingiau šiandieninei Rusijai. Aptariant tą reiškinį, priekabių ieškoma to krašto varduose, jo teritorijos apibūdinimuose ir „lietuviškųjų nacionalistų“ per šimtmetį užsitęsusioje esą kenksmingoje veikloje.

Mažosios Lietuvos vėliava | wikipedia.org nuotr.
Mažosios Lietuvos vėliava | wikipedia.org nuotr.

V. Safronovas, bandydamas pavaizduoti termino „Mažoji Lietuva“ tariamą ydingumą, vardija atvejus, kai lietuvininkų gyvenamas kraštas praeityje buvo įvardijamas „Prūsų Lietuva“ arba tiesiog „Lietuva“. Vėliau plitusio termino „Mažoji Lietuva“ vartoseną rašinio autorius bando prilyginti kažkokiems piktavališkiems veiksmams, kuriuos rezgė visokie netikėliai.

V. Safronovo rašinyje ne vienoje vietoje „pamirštama“ paminėti nepatogius faktus ar aplinkybes. Taip esą nepastebėta, kad terminas „Mažoji Lietuva“ yra gal pats patogiausias mokslinės terminologijos požiūriu, siekiant sukurti tvarkingas ir logiškas terminų sistemas kiekvienai nagrinėjamai sričiai. Antai naudojant terminus „Mažoji Lietuva“ ir „Didžioji Lietuva“ visai patogiai ir aiškiai apibūdinami praeityje egzistavę du lietuviški regionai. Grįžus prie termino „Prūsų [ar Prūsijos] Lietuva“, kaimyninį lietuvišką regioną pagal tą pačią logiką reikėtų įvardyti „Lenkų [ar Lenkijos] Lietuva“ (apie teritoriją iki 1795 m.), „Rusų [ar Rusijos] Lietuva“ (teritorijai 1795–1915 m.). XXI a. (kaip ir XX a. pabaigos) žmonėms tokie terminai nebūtų itin patrauklūs, nors jie ir buvo užfiksuoti daugybėje istorinių dokumentų (beje, V. Safronovas niekaip nenorėjo pastebėti praeityje dažnai vartoto termino „Lenkų Lietuva (Pollnische Littauen)“).

V. Safronovui patogiau plėtoti sąmokslo teorijas, išpūsti kai kuriuos praeities momentus, tinkamesnius jo koncepcijoms. Antai 70-ame puslapyje ieškoma lietuvių nacionalinės vienybės idėjos grėsmingos įtakos – esą ji „… skatino šiai idėjai pritariančius atsisakyti termino „Prūsų Lietuva“ keičiant pastarąjį „Mažosios Lietuvos“ sąvoka. Tokiu pokyčiu siekta išstumti priklausomumą kitai valstybei ir kitai kultūrai liudijančią sąvoką „Prūsų“ vietoj jos įteigiant pretenzijas į vienos kultūros buvimą išreiškusį terminą „Mažoji“. Kitaip tariant, siekta objektyviai egzistavusį dviejų Lietuvų svetimumą užgožti „artimų Lietuvų“ idėja“.

V. Safronovas žūtbūtinai stengiasi parodyti, kad toji Prūsų Lietuva buvęs kažkoks visai svetimas kraštas, prie kurio dabartiniams lietuviams nedera kišti nagų. Anot jo pašaipaus vertinimo, „… Mažoji Lietuva tapo erdve, vaidinančia daugelio lietuvių kultūros (ne Prūsijos lietuvių, bet visų lietuvių kultūros) fenomenų „lopšio“ vaidmenį…, kadangi joje ESĄ [paryškinta mano – aut. pastaba] gimė daugybė „pirmųjų“ [kabutės V. Safronovo – aut. pastaba] reiškinių lietuvių raštijoje: buvo parengta ir išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmąsyk išverstas į lietuvių kalbą Šv. Raštas, išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pasirodė pirmasis grožinės literatūros kūrinys lietuviškai, buvo leidžiamas pirmasis laikraštis lietuvių kalba ir t. t.“ (p. 67).

Iš tiesų stulbinantys V. Safronovo „atradimai“ esą nebuvę nei Martyno Mažvydo su Jonu Bretkūnu, nei Danieliaus Kleino su Kristijonu Donelaičiu, nei visų kitų žymių veikėjų. Matyt, Klaipėdos universitete pagal dabartinio Rusijos režimo direktyvas rengiama visai nauja Lietuvos istorijos versija, kur svarbiausiais mūsų veikėjais bus paskelbti kokie Ivanovai, Petrovai ar Sidorovai, o ne iki šiol mums žinomi asmenys.

V. Safronovui patogu kalbėti apie „svetimą kultūrą“ Mažojoje Lietuvoje, taip bandant įtvirtinti savus teiginius. Kvalifikuotas ir sąžiningas specialistas žinotų, kad tame regione visada buvo ryškus kultūrų daugiasluoksniškumas. Pavyzdžiui, galima spėti, kad XV a. krašte išlikę baltiškos kilmės žmonės veikiausiai tebegyveno pagal savo protėvių papročius, susitaikydami su teritoriją valdžiusio Kryžiuočių (Vokiečių) ordino negausių pareigūnų formaliais reikalavimais (retsykiais dalyvauti krikščioniškose apeigose, mokėti atitinkamas duokles ir t. t.). Kokiame XVII a. krašte jau buvę daugiau atvykėlių iš Vakarų, atnešdavusių vienus ar kitus įgūdžius ar papročius; kartu vyko reikšminga krašto lituanizacija, net ir ateiviams kolonistams perimant tuomet vyravusios baltiškosios kultūros elementus. Dar prisimintos „aukštoji“ ir „žemoji“ (liaudies) kultūros, atvežtinės (vakarietiškos) ir vietinės (baltų autochtonų) kultūrų ir kiti lygmenys. Būtent Mažojoje Lietuvoje – agrariniame kaimų krašte – šimtmečiais svarbiausias buvo „žemosios“ (liaudiškosios) kultūros lygmuo – nuo seno baltams būdingi papročiai, tradicijos ir kt.

Dar prisiminus, kad Mažojoje Lietuvoje apsigyvenant daugybei ateivių iš gretimos Žemaitijos ir kitų Didžiosios Lietuvos regionų, atnešusių ne vien lietuvių kalbos tarmes, bet ir savuosius papročius, šimtmečius buvo palaikoma lietuvybė, labai jau keista skaityti apie Mažosios Lietuvos kultūros „svetimumą“. Be abejo, tai patogu dabartiniam Rusijos režimui: tegul Lietuvos Respublika būna pati sau, o esą jai visai svetimo krašto už Nemuno teisėta įpėdinė ir valdytoja tėra tik Rusija.

Tiltas į Mėmelį, iki 1939 m. | Atvirukas iš R. Čepo atvirukų rinkinio
Tiltas į Mėmelį, iki 1939 m. | Atvirukas iš R. Čepo atvirukų rinkinio

V. Safronovui patogu pasitelkti skirtingos prasmės duomenis – esą administracinės ribos Rytprūsiuose praeityje įvairiai kito, oficialiuose dokumentuose fiksuotas lietuvių kalbos plotas Rytprūsiuose nuolat mažėjęs ir pan. Antai tos provincijos skaldymas į smulkesnes dalis, praeityje vartoti gana sąlyginiai tų dalių pavadinimai leidžia sumenkinti praeityje (XVIII a. ir vėliau) lietuvininkų gyventų plotų mastą. Primenant, kad Gumbinės pusė buvo vadinama „lietuviškąja“, o Karaliaučiaus – „vokiškąja“, patogu nutylėti Mažosios Lietuvos priešininkams netinkamus momentus (tai, kad Karaliaučiaus administracijai priklausydavo ir itin lietuviški plotai prie Kuršių marių ir kt.).

Dar vienas patogus oponento „arkliukas“ – apsiribojimas vien Prūsijoje oficialiai fiksuotais duomenimis apie lietuvių kalbos vartojimą. Kvalifikuoti specialistai žino, kad etnokultūrinė grupė apibūdinama ne vien jos atstovų vartota kalba, bet ir daugeliu kitų požymių. Vien kalbos požymiu besivadovaujantys turėtų pripažinti, kad pasaulyje nebeliko, pavyzdžiui, airių, kurie senokai perėmė svetimą anglų kalbą; tačiau daug kam žinoma, kad pasaulyje išsibarstę ar savo krašte likę milijonai airių tebesaugo savo tautinę tapatybę, nepriskiria savęs kokioms kitoms tautoms.

Čia trumpai priminsime, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje iš tiesų vyko intensyvi germanizacija ir kiti procesai, menkinę lietuvių kalbos vartojimą. Objektyvūs tyrėjai galėtų pridurti, kad kalbos kaitos dalykų tuomet nestigo ir Didžiosios Lietuvos atskirose vietose (nereikėtų nutylėti, kad ne vien Vilniaus apylinkėse, bet ir Kėdainių–Jonavos ruože plito lenkų kalba, kad šią perėmė ištisi visuomenės sluoksniai ir pan.).

Besidomintiems Mažosios Lietuvos praeitimi norėtųsi priminti, kad svarbiausias dalykas ten buvo ne vienos ar kitos smulkmenos (kaip kad formalios žinios apie kurioje nors bažnyčioje vartotą kalbą ar pavienės nuomonės įvairiuose šaltiniuose), o pats lietuvininkų krašto ilgaamžio gyvavimo faktas, labai gausios lietuviškosios etnokultūrinės grupės pavydėtinas gyvybingumas, sugebant nutautinti nemažai ateivių iš Vakarų ir jų palikuonių – paversti juos pagal vietos baltų papročius gyvenusiais lietuviakalbiais.

Tačiau V. Safronovas ieško patogių argumentų buvusiai padėčiai apibūdinti kitaip. Antai pasitelkiami patogūs oficialūs duomenys – neva XX a. pradžioje lietuvių kalba gausiau vartota beveik vien Klaipėdos krašte. Dar pasitelkiami iš tuometinio konteksto ištraukti momentai – esą po 1923 m. pradžios įvykių kai kada kaip Mažoji Lietuva įvardytas būtent Klaipėdos kraštas (p. 74). Taip ramstoma Rusijai patogi istorijos versija – Lietuva tegul kalba apie Mažąją Lietuvą dabar jai priklausiančio Klaipėdos krašto ribose ir nebelenda į Pietnemunę – į Ragainę su M. Mažvydu, į Tilžę su Vydūnu ir kitais, į Tolminkiemį su K. Donelaičiu ir visas kitas esą „nelietuviškas“ vietas.

Toliau V. Safronovas rūstauja dėl „lietuviškųjų nacionalistų“ teritorinių pretenzijų. Esą piktavališkai Mažoji Lietuva sutapatinama su Kaliningrado sritimi (p. 75–76), o ši sritis paversta kažkokiu „Karaliaučiaus kraštu“ (p. 77). Taip esą nesilaikoma nei praeityje buvusių administracinių ribų, nei XIX a. specialistų pasiūlytos krašto etnografinės ribos Deimenos–Alnos linija.

Iki šiol nežinomi jokie XV–XIX a. Prūsijos valdžių potvarkiai dėl kažkokios teritorijos su griežtomis ribomis (savotiško geto) nustatymo lietuviakalbiams žmonėms įsikurti. Gal jau nuo XIV a. lietuviškai kalbėję žmonės ir jų palikuonys skverbėsi į skirtingas vietoves Priegliaus upės baseine ir kur kas toliau. Detaliai tiriant atskirų plotų ir vietų istoriją gana toli nuo dabartinės Lietuvos ribų, nesunku aptikti ten gyvenusių lietuvių pėdsakus. Vadinamoji Deimenos–Alnos etnografinė linija veikiau težymėjo gausesnio lietuvių paplitimo teritoriją, o pavienių lietuviškų kaimų ir sodybų galima rasti ir kitur. Kiek nukrypstant į šoną, galima priminti panašius dalykus ir kituose kraštuose. Antai įprasta teigti, kad senovės prūsai gyveno plote tarp Vyslos ir Priegliaus upių,  Vyslos dešiniajame krante. Regis, rimti tyrimai parodė, kad kažkada ir kairiajame Vyslos krante buvę prūsų kaimų. Tai patvirtina, kad rečiau apgyventose ir administraciškai menkiau kontroliuotose žemėse naujakurių ar senbuvių sklaida nebuvo lengvai reglamentuojama ir apibūdinama.
Žinoma, kad ir vėlesnėje Prūsijos valstybėje būta nemažų socialinių grupių, kurios (kitaip nei baudžiauninkai) turėjo daugiau laisvių (tarp jų ir galimybių keisti gyvenamąją vietą). Ne visada norima prisiminti, pavyzdžiui, K. Donelaičio protėvius, jų keliones ir įsikūrimus vienoje ar kitoje vietovėje. Panašiai dalis lietuvininkų ir jų palikuonių atsidurdavo ne vien „etnografinėje teritorijoje“, bet ir Karaliaučiuje, Pavyslyje, Aismarių pakrantėse, Dancige ir kitur.

Skaisgirių, Pakalnės apskr. (dab. Bolšakovas, Slavsko r.), gyvenvietės turgus, iki 1938 m. | archyvinė nuotr.
Skaisgirių, Pakalnės apskr. (dab. Bolšakovas, Slavsko r.), gyvenvietės turgus, iki 1938 m. | archyvinė nuotr.

Galima diskutuoti dėl vienokio ar kitokio Mažosios Lietuvos teritorijos apibūdinimo, tačiau objektyviems tyrėjams nederėtų apsiriboti vien Rusijos interesų gynimu.
V. Safronovas bara prof. Vilių Pėteraitį, išeivijoje užsimojusį atlikti didžiulį darbą – apibūdinti Mažosios Lietuvos ir Tvankstos (šiaurinės Prūsos) senuosius baltiškus vietovardžius. Esą tas tyrėjas „įsibrovęs“ į Rusijos valdas – dabartinę Kaliningrado sritį. Tačiau buvusių Rytprūsių teritoriją nuodugniai nagrinėjantys tyrėjai tuose plotuose aptinka ir gerokai daugiau baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių, nepatekusių į V. Pėteraičio knygas. Išnagrinėjus daug istorinių dokumentų, galima liudyti, kad tuose veikaluose ne „užsigrobti“ pernelyg dideli plotai, o veikiau pasikuklinta (ne viską ir pajėgiant nuveikti) apibūdinti buvusias lietuvininkų ir senųjų prūsų gyventas vietas.
Arogantiškai smerkdamas lietuvių nacionalistus ir dėstydamas Rusijos propagandos nuostatas, V. Safronovas nebando rimčiau pasidomėti apibūdinamu kraštu – Mažąja Lietuva, pats kurdamas naujus mitus ir prasimanymus apie tą regioną.

67-ame puslapyje jis teigia, kad XIX a. žydai „…šimtais apsigyvendavo pasienio miesteliuose“. Rimtesnis specialistas bent žinotų, kad Mažojoje Lietuvoje (kitaip nei Didžiojoje) apskritai nebuvo tokios gyvenviečių kategorijos kaip „miestelis“. To meto žemėlapiuose aptiktume, kad anuomet šalia valstybės sienos stovėjo visai nedaug gyvenviečių. Kaip jose gyventa iš tiesų? 1871 m. gyventojų surašymo oficialūs duomenys skelbia, kad tuomet Nemirsetos kaime žydų visai nebuvę, Dovilų bažnytkaimyje gyveno 3 žydai, Pėžaičių kaime – 12, Ramučiuose – 0, Kulėšuose – 8, Katyčių bažnytkaimyje – 3. Trijose Smalininkų gyvenvietėse tada iš viso gyveno 86 žydai, Širvintos mieste (greta dabartinio Kudirkos Naumiesčio) – 47, Eitkūnuose (greta Kybartų ir svarbiosios geležinkelio linijos Berlynas–Peterburgas) – 201. Tiek jų ir tebuvo iš esą gausybės prasimanytų žydų.

Atrodo, kad V. Safronovas nepasirūpino Mažąją Lietuvą atskirti nuo Žemaitijos ar kitų Didžiosios Lietuvos regionų, kurių miesteliuose tuomet tikrai gyvendavo šimtai žydų. Taip atsainiai nepaisydamas faktų ir objektyvios realybės, V. Safronovas prasimano visokius iš piršto laužtus, bet jo prorusiškomis nuostatoms tinkamus teiginius, juos įžūliai perša kaip vienintelę tiesą.

V. Safronovui nerūpi ir lietuvininkų krašto tikroji geografija. Štai 72-ame puslapyje jis teigia, kad Deimenos–Alnos linija žymėjusi „rytinę“ Mažosios Lietuvos ribą. Gal oponentas išties mano, kad lietuvininkai gyvenę Aismarių ir Baltijos jūros vandenyse, o ne savuose kaimuose prie Nemuno ir Priegliaus?

Dėl Karaliaučiaus vardo. Rimtai besidomintys to miesto istorija žino, kad ten nuo seno gyveno ne vien užkariautojai iš Vakarų, bet ir nemažai senųjų baltų palikuonių. Vėliau Karaliaučiuje įsikurdavo nemažai lietuvininkų (kai kurie iš jų užimdavo ir aukštesnę padėtį), ten lankydavosi daugelis Mažosios Lietuvos veikėjų. Todėl to miesto niekaip negalime laikyti vien rusišku Kaliningradu ar vokiškuoju Kėnigsbergu, neva svetima vieta. Praeityje vartotas lietuviškas to miesto vardas turi rūpėti ir mums.

Savo idėjinius priešininkus bandantis sutriuškinti V. Safronovas atskleidžia ir dabarties istorijai svarbių aplinkybių. 67-ame puslapyje jis baisisi, kad „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (MLE) („pirminėje jos rengimo stadijoje“) „Mažoji Lietuva faktiškai buvo sutapatinta su […] ne tik Lietuvai priklausančiu Klaipėdos kraštu, bet ir visa dabartine Kaliningrado sritimi“. Išties kaip baisu – kas leido MLE puslapiuose aptarinėti Rusijos valdas? Tos valstybės interesų gynėjus paguodžia tik tai, kad tas vyko „pirminėje MLE rengimo stadijoje“. Atitinkamoms jėgoms nušalinus MLE I–II–III tomų rengimui Lietuvoje faktiškai vadovavusį „lietuvių nacionalistą“ M. Purviną ir MLE IV tomo rengimui pasitelkus Rusijos interesų gynėją V. Safronovą, viskas pasisuko „reikiama“ linkme.

Literatūra

Safronovas V., „Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys“, in: Istorija: Mokslo darbai, LXXXVI/86, 2012/2, Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, p. 66–80.

Voruta, Nr. 12 (830), 2016 m. gruodžio 31 d., p. 2, 3.

(Bus daugiau)

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. M. Purvinas. Nacionalinė ekspedicija Nemunu 2015: „liapsusai“ ir paskleisti pramanai (video)
  2. Lietuva ir Karaliaučius. Pokalbis su Aleksandru Štromu
  3. Dokumentinis filmas apie Mažąją Lietuvą (video)
  4. V. Šilas. Testamentinis lietuvnininkų aktas
  5. J. Užurka. Lietuviai kariai Rytprūsių karo operacijoje (1945 01 13 – 04 26). Karaliaučiaus krašto okupaciją prisiminus
  6. V. Bagdonavičius. Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis
  7. V. Šilas. Kraštas be savo žmonių
  8. Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?
  9. Č. Iškauskas. Ar Karaliaučiaus prisijungimo idėja galutinai mirusi?
  10. Spalio 16-oji – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena
  11. Būtojo Kenigsbergo paieškos Karaliaučiuje
  12. Č.Iškauskas. Klaipėdos sukilimas: o vis dėlto kam priklauso šis kraštas?
  13. Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose
  14. Bus atidaryta Virgilijaus Jankausko fotografijų paroda „Donelaitis“
  15. Klaipėdoje bus pristatytas naujas leidinys apie Tilžę
  16. Pristatoma Pagėgių krašto kulinarinio paveldo knyga „Lietuvininkų valgiai“

ALKO TURINYS

Pastabos 12

  1. Kęstutis says:
    4 m. ago

    “Antai Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas 2012 m. paskelbė didelį rašinį apie „vaizduotės regioną“ – esą lietuvių prasimanytą Mažąją Lietuvą.” – ar ne laikas šiuo “profesoriumi” pasidomėti VSD… Tokius Rusijos “propiesorius” į Lietuvą neįleidžią, o čia dar ir atlyginimą gauną už istorijos klastojimą???

    Atsakyti
    • Pikc says:
      4 m. ago

      Labai taikliai pastebėta!

      Atsakyti
  2. Žemyna says:
    4 m. ago

    Na, va, pagaliau susiprato!
    Tiek metų Kremlius stengėsi, aiškino, kol pagaliau įaiškino: nebuvo lietuvių, nebuvo Lietuvos, nebuvo lietuvių kalbos, ir mūsų visų čia nebuvo, nėra ir nebus. Jei kas apsičiupinėjęs ką nors rado, pajuto, tai jam vaidenasi… Čia tiesiog to lektoriaus „zakuska”, kurios pauosto, kai po paskaitos „ostograminosi” 🙂
    Neegzistuojančia kalba siunčiu tam lektoriui „Laimingų Naujųjų, garbusai mokslo vyre”

    Atsakyti
    • Kaunietis says:
      4 m. ago

      Nieko nuostabaus, kad visokie safronovai kurpia tokius opusus. Pvz., Rusijos dūmos deputatas Žirinovskis seniai yra pareiškęs, kad Pabaltijys – tai senos rusų žemės. O rusų taip mėgstamas Zadornovas dar toliau nuėjo: pareiškė, kad dabartinėje Italijos teritorijoje kadaise gyvenę etruskai – tai rusai [“этруски – это русские” (rus. etruskai – tai rusai)]… Kaip sako tie patys rusai, įstatymai ne kvailiams parašyti, o jei parašyti, tai neperskaityti, o jei perskaityti, tai nesuprasti, o jei ir suprasti, tai kitaip… Ir ką tu čia, žmogau, padarysi…

      Atsakyti
  3. Disidentas says:
    4 m. ago

    Patiko. Beje klausimas, kodėl žinesklaidoje retai sutiksi pavadinimą “Karaliaučius”. Tai butina pastoviai priminti lietuviams ir pasauliui. Žinoma priminti ir kitus lietuviškus “Mažosios Lietuvos” ir Lenkijoje, bei Gudijoje esančius pavdinimus.

    Atsakyti
    • Akademija says:
      4 m. ago

      Tvanksta gerbiamasai, TVANKSTOS ŽEMĖJE
      kada tai
      užgrobta Tvankstės pilis

      Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta. ISBN 5420013762
      ir
      http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=233%3A196208&id=3390%3Ali&option=com_content&Itemid=268

      …per stebukliškai IN-e išlikusį 1962 m. 346 psl. įrašą
      netgi antžodžius okupantai, kaliningrad, situacija
      išsikeitus (smegenynuose) atgal žodžiais sau, –
      s a v a i s: …užgrobėjai, …Tvankstė, …padėtis

      rastume dar giliau, dar erdžiau tos, na nuo pvz. kaip rašoma, suomiškai-galindiškųjų
      paribių Maskvos (iš III-XII a.) kaimiūkščio lykio išlikusį g i l u m i n į paveldą.

      Tada
      (ir alkas.lt
      grįš prie vienintelio,
      tikro Tvankstos visos įvardo /ir aišku su pačia Tvankstės pilies atmintimi/
      bei nederamais antžodžiais /”tikrinių” daiktvardų/ nesišvaistys …”K”, “K”, “K”, “K”
      -araliauč/izmas
      -roleve/cinizmais,
      -ionigsberg/inimais
      ir …stalin/gradizmais)

      Atsakyti
    • Bartas says:
      4 m. ago

      Apie Mažosios Lietuvos ir ne tik: vietovardžius, upių pavadinimus ir t.t. turi būti mokomi vaikai mokyklose. Pamokos apie būtovę (istoriją) neturi būti nustumta į pašalius.

      Atsakyti
  4. Tata says:
    4 m. ago

    Dar įdomu, kaip tokie kliedesiai galėjo atsirasti Eduk universiteto moksliniame leidinyje. koks tikslas?

    Atsakyti
  5. Vaitas says:
    4 m. ago

    Vaizduotės regionas yra tik Vasilijus vaizduotės regionas.

    Atsakyti
  6. JUOZAS says:
    4 m. ago

    deja, bet mūsų švietimo ir mokslo apskritai ir bėda ir gėda yra tai, kad universitetuose iki šiol dirba tokie “profesoriai” kaip V.Safronovas. Galėčiau tai pavadinti kraštutine profanacija, o gal tikru liberalizmu? Juk tuomet (2012m) būtent liberalai vadovavo švietimo ministerijai ir, kaip jau įprasta, visiškai nusivadovavo. Po jų vadovavimo aukštojo mokslo prestižas, o ir lygis tapo apverktinas. Visi , kurie buvo valdžioje, bet nesitvarkė kaip turėtų būti, yra kalti dėl V.Safronovo ar Nikžentaičio nusišnekėjimų( tai būtų ir konservatoriai su socdemais). Padėtį taisyti būtina, ir kuo skubiau.

    Atsakyti
    • !!! says:
      4 m. ago

      Nejaugi šis sofranas vis dar dirba universitete….normalioje valstybėje jis jau būtų seniai atsėdėjęs ir deportuotas į tėvynę.

      Atsakyti
  7. LosAngeles says:
    4 m. ago

    Ne, nebuvo mirazas, nors, panasu, kaip kas labai noretu…
    Ir dar karta apie istorikus 🙁 Sudarankiai, rasti nuosirdu darba, neitakojama ‘maitinancios rankos’- nepaprasta

    Atsakyti

Komentuoti: Disidentas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Istorikai užsipuolę LGRTC nepanoro susitikti su jo direktoriumi A. Jakubausku

Istorikai užsipuolę LGRTC nepanoro susitikti su jo direktoriumi A. Jakubausku

2021 02 09
Martyno Liudviko Rėzos apdovanojimas bus įteiktas Rimutei Rimantienei

Martyno Liudviko Rėzos apdovanojimas bus įteiktas Rimutei Rimantienei

2021 01 09
Kuršių nerija | R. Kilinskaitės nuotr.

Kintanti Kuršių nerija praeityje ir dabar

2020 12 02
Seminarai

V. Šilas. Sveikinu Tilžės Akto dienos proga

2020 11 30
Bernardinų kapinėse ruošiamasi tvarkyti nuo gamtos negandų nukentėjusias kapavietes

Sekmadienio sakmė. Apie namą ant vėlių tako

2020 11 02
Vytautas Šilas ir Petras Šmitas knygos Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos pristatyme | Leidykla „Andrena“, E. Macio nuotr.

V. Šilas. Dėmesio Mažajai Lietuvai (nuotraukos)

2020 10 08
Asta Kosaitė-Strumilienė (1960-2020) | asmeninė nuotr.

Netekome Mažosios Lietuvos istorijos puoselėtojos, mokytojos Astos Kosaitės-Strumilienės

2020 09 11
Vilius Gaigalaitis | lt.wikipedija.org nuotr.

Kviečia paroda, skirta filosofijos mokslų daktarui Viliui Gaigalaičiui

2020 09 07
Europos sienos po Antrojo pasaulinio karo | smp2014is.ugdome.lt nuotr.

Z. Kumetaitis. Lietuva ir Rytprūsių parceliavimo peripetijos

2020 09 05
Dr. Algirdas Matulevičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

V. A. Gocentas. Žymus Lietuvos istorikas A. Matulevičius apie Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomeną Europos kultūroje

2020 08 25
Rodyti daugiau

Naujienos

Sapiegų parko architektūriniam konkursui pateiktas vienas projektas
Lietuvoje

Sapiegų parko architektūriniam konkursui pateiktas vienas projektas

2021 03 05
Egzaminų baimė. Kaip ją įveikti?
Lietuvoje

Ministrės ir mokyklų vadovų susitikimuose – pasiruošimas brandos egzaminams

2021 03 05
Lietuvos Respublikos Vyriausybė | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvoje

Seimo nariai, Kauno ir Alytaus regionų merai kreipėsi į Vyriausybę dėl kelio Kaunas–Alytus) rekonstrukcijos

2021 03 05
Aplinkos ministro pokalbiuose – apsaugos nuo korupcijos priemonės
Gamta ir ekologija

Aplinkosaugininkų pagalbininkams siūloma suteikti daugiau įgaliojimų

2021 03 05
Kiek kainuoja maisto gaminiai prekybos tinklų parduotuvėse?
Lietuvoje

Rengiami siūlymai dėl švietimo pagalbos specialistų atlyginimų didinimo

2021 03 05
Gitanas Nausėda | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvoje

Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai

2021 03 05
„Kino pavasaris“ savivaldybėje
Kultūra

„Kino pavasaris“ mėnesiui įsikūrė savivaldybėje

2021 03 05
Vasarį daugiausia pranešimų aplinkosaugininkai gavo apie įvykius su laukiniais gyvūnais
Gamta ir ekologija

Vasarį daugiausia pranešimų aplinkosaugininkai gavo apie įvykius su laukiniais gyvūnais

2021 03 05


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • T0mas J. apie Lenkija ragina Stambulo konvenciją pakeisti Šeimos teisių sutartimi
  • T0mas J. apie Č. Iškauskas. Bombos Stambulo konvencijoje
  • T0mas J. apie Piliečių reikavimas nušalinti Žmogaus teisių komiteto pirmininką susilaukė NS palaikymo
  • T0mas J. apie M. Puidokas. Referendumas dėl Stambulo konvencijos būtinas

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Sapiegų parko architektūriniam konkursui pateiktas vienas projektas
  • Ministrės ir mokyklų vadovų susitikimuose – pasiruošimas brandos egzaminams
  • Seimo nariai, Kauno ir Alytaus regionų merai kreipėsi į Vyriausybę dėl kelio Kaunas–Alytus) rekonstrukcijos
  • Aplinkosaugininkų pagalbininkams siūloma suteikti daugiau įgaliojimų

Skaitomiausi straipsniai

  • Č. Iškauskas. Žydai – bolševikų tarnyboje peržiūrėta: 1274; komentarų: 14
  • Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius peržiūrėta: 1198; komentarų: 17
  • R. Karbauskis. Ar tradicinės šeimos gynimas bus pripažintas nusikaltimu? (video) peržiūrėta: 922; komentarų: 49
  • M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas? peržiūrėta: Array; komentarų: 24
  • M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas? peržiūrėta: Array; komentarų: 24
  • V. Valiušaitis. Išdrįsti atsistoti prieš Legioną peržiūrėta: 511; komentarų: 7

Artimiausi renginiai

  1. Rasos

    2021-06-23 08:00 - 2021-06-24 17:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

Istorikai užsipuolę LGRTC nepanoro susitikti su jo direktoriumi A. Jakubausku

by Jonas Vaiškūnas
2021 02 09
8
Istorikai užsipuolę LGRTC nepanoro susitikti su jo direktoriumi A. Jakubausku

Vasario 9 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRTC) centre nepasirodė nė vienas iš trijų istorikų pakviestų draugiškam pokalbiui...

Skaityti toliau

Martyno Liudviko Rėzos apdovanojimas bus įteiktas Rimutei Rimantienei

by Kristina Aleknaitė
2021 01 09
0
Martyno Liudviko Rėzos apdovanojimas bus įteiktas Rimutei Rimantienei

Sausio 9 dieną bus įteiktas dvyliktasis Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno apdovanojimas, praėjusiųjų metų gale paskirtas archeologei, habil....

Skaityti toliau

Kintanti Kuršių nerija praeityje ir dabar

by Jonas Vaiškūnas
2020 12 02
0
Kuršių nerija | R. Kilinskaitės nuotr.

Kuršių nerija | R. Kilinskaitės nuotr. Skiriama Kuršių nerijos įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 20-mečiui...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • T0mas J. apie Lenkija ragina Stambulo konvenciją pakeisti Šeimos teisių sutartimi
  • T0mas J. apie Č. Iškauskas. Bombos Stambulo konvencijoje
  • T0mas J. apie Piliečių reikavimas nušalinti Žmogaus teisių komiteto pirmininką susilaukė NS palaikymo
  • T0mas J. apie M. Puidokas. Referendumas dėl Stambulo konvencijos būtinas
  • Žmogus iš XXI amžiaus apie A. Antanaitis apie tai kas gali ir turi užtikrinti lietuvių kalbos ateitį? (video)
Kitas straipsnis
Laurynas Kasčiūnas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Siūlomas „Pietryčių Lietuvos fondas“, kuris mažintų tautinių mažumų atskirtį (video)

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai