60-metį švenčiantis signataras Z. Vaišvila: Atsisukime ir pažiūrėkime į save (12)

Zigmas Vaišvila | respublika.lt, I. Sideravičiaus nuotr.

Garbingą 60-mečio jubiliejų vakar atšventęs Zigmas Vaišvila vėl pasijuto tarsi Sąjūdžio laikais, mat Tauta nebenori šokti pagal įgrisusią patefono plokštelę.

– Gyvenimo pilnatvės pojūtis jus dažnai aplanko? – klausė „Vakaro žinios“ jubiliato.

– Pasidžiaugti išties turiu kuo – auga dvi anūkės, vyresnioji ketverių, mažajai tik metai ir mėnuo ir jau bando svyruodama vaikščioti. Tai jau didelė gyvenimo dovana. Neseniai profesorius Bronius Genzelis man pasakė: „Tu dabar tokio amžiaus, kaip mes buvome Sąjūdžio pradžioje…“ Greitai tie metai bėga, kasdienė rutina ne pati įdomiausia, bet prie visko žmogus pripranti. Man regis, svarbiausias dalykas šiandien, kurio norėtųsi palinkėti ir sau, ir kitiems, juolab artėjant gražiausioms metų šventėms, tai ramybė ir susiklausymas.

Šių dalykų mūsų visuomenėje labai trūksta. Ypač kai dabar matai iki isterijos bepuldinėjančius visus tuos, kurie manė, kad gyventi pagal kažkieno užsuktą plokštelę yra labai patogu, labai gera ir visada taip bus… Bet nėra taip, žmonija yra įvairi, ir mūsų žmonėms labiausiai norisi palinkėti, kad turėtų savo nuomonę. Viską reikia priimti kaip patirtį, kaip Dievo dovaną, bet tu pats, Dievo ar ne Dievo kūrinys esi, vis tiek turi gyventi savo galva.

– Jums to niekada netrūko, bet ar ne per sunku?

– Kai turi savo poziciją, gali vertinti ir kitus. Bet tai nereiškia, kad juos gali iškoneveikti, apspjaudyti. Nuo Sąjūdžio laikų aš vienokią ar kitokią nuomonę turėjau, bet ji nėra amžina – juk nuolat kažko išmoksti, kažką naujo pamatai, sužinai, kažkas akis atveria… Tiesa atsiranda šnekantis tarpusavyje, o diskusijoje užgimsta ir bendras tikslas. Visų.

– Sąjūdžio laikais tą tikslą turėjome, jūs net ir skatinote, žadinote Tautą. Ir šiandien matote bręstant naują virsmą, kuriame Tautai reikės kažkaip išlikti?

– Manau, kad ir vėl pasaulis keičiasi. Nežinau, ar tai bus didesni sukrėtimai, negu buvo griūvant Tarybų Sąjungai, bet, ko gero, artėja dar didesnio masto pasikeitimai. Todėl ir kalbu apie įsiklausymą vienų į kitus. Akivaizdu, reikia ir valdžiai atsisukti į žmones. Kalbėkime atvirai – ir Sąjūdis, ir Atgimimas, ir Nepriklausomybės atgavimas buvo ne vieno, ne penkių, ne trisdešimt penkių, pavyzdžiui, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, o visų žmonių noras, tikslas, siekis ir rezultatas.

Dabar to nėra, ir, žiūrėkite, kokios alternatyvos liko žmonėms iš nevilties, dėl valdžios nesikalbėjimo su žmonėmis: geriausiu atveju – mėginimas kaip nors išgyventi, gal dar, neduok Dieve, ką nors nugvelbti, arba spjovimas į viską ir išvykimas iš Lietuvos, arba alkoholis. Todėl reikia kovoti, ir prezidentei to palinkėčiau – kovoti ne su pasekmėmis, bet su priežastimis. Jeigu nebus mūsų visų pasitikėjimo vienų kitais, Lietuva įpuls į dar vieną nevykusį laikotarpį, kokių jau prisikentėjo būdama geopolitiniuose skersvėjuose.

O kad apsispręsti reikia, jau akivaizdu. Aiškėja, kad ES perspektyva yra, labai mandagiai pasakius, artėjanti prie nulio. Tai matyti vien iš to, kad Europarlamento pirmininkas Martinas Šulcas (Martin Schulz) jau bėga iš savo pareigų ir, matyt, gali kandidatuoti į Vokietijos kanclerius. Padėtis tokia, kad visi jau pradėjo žiūrėti į save, į savo interesus. Tai ir mes Lietuvoje pasižiūrėkime į save – ką mes patys galime padaryti, ką galime padaryti kartu dėl bendros mūsų visų gerovės.