Ketvirtoje „Knygnešio“ knygoje, kaip ir ankstesnėse, pateikiami autentiški knygnešių bei daraktorių atsiminimai. Pirmąsias dvi knygas dar prieškariu parengė ir išleido Petras Ruseckas (I-as tomas – 1926 m., pakartotinai (papildytas) – 1938 m.; II-as tomas – 1928 m.). III-ią tomą iš spaudoje paskelbtų atsiminimų ir nespausdintų rankraščių 1997 m. parengė akademikas Vytautas Merkys. IV-tą tomą, inicijavus Lietuvos knygnešio draugijai, parengė Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius. Jų pastangomis dar 2004 m. buvo parengtas ir fundamentalus žinynas „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Sudarytojai vadovavosi ankstesnių „Knygnešio“ tomų sudarymo principais. Straipsniai suskirstyti į tris skyrius, pavadintais kraštais, kas faktiškai atitinka tuometinius administracinius vienetus – gubernijas. Ketvirtą tomą norėta išleisti minint lietuvių spaudos uždraudimo 150-ąsias metines – 2014 metais. Deja, leidybai nepavyko gauti jokios paramos iš kultūros institucijų. Todėl sudarytojams teko knygą leisti jų pačių ir privačių geradarių lėšomis.
Knygoje pateikiami anksčiau spaudoje neskelbti atsiminimai. Kaip nurodo knygos sudarytojai, jie buvo surasti Lietuvos archyvuose esančiose pensijų bylose ir bibliotekų rankraštynuose.
Atsiminimai – tai istorijos šaltiniai, papildantys lietuvių spaudos persekiojimo dokumentus. Iš atsiminimų galima daugiau sužinoti apie lietuviškos spaudos draudimo laikmetį. Pavyzdžiui, kaip būdavo pereinama siena, kaip pasienio kareiviai, akcizo sargybiniai elgdavosi su sulaikytais knygnešiais ir kita. Taip pat galima įsitikinti, kad spaudos platintojai tolesnėse nuo pasienio gyvenvietėse ne visur buvo uoliai persekiojami. Kartais įkliuvusiems knygnešiams pavykdavo išsipirkti, kartais policininkai neparodydavo didelio uolumo ieškant draudžiamos spaudos.
Knygoje yra 70-ies knygnešių bei daraktorių anksčiau neskelbti atsiminimai – pasakojimai. Dalį jų užrašė patys knygnešiai. Bet dėl garbaus amžiaus, rašymo įgūdžių stokos ne visi tai galėjo aprašyti. Todėl nemažai pasakojimų užrašė kiti asmenys, tarp jų ir žinomi spaudos darbuotojai, kraštotyrininkai, visuomenės veikėjai: Kazimieras Paunksnis, Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė, Vytautas Didžiulis, Juozas Mickevičius, Aleksandras Račkus, kun. Povilas Dogelis, Juozas Petrulis, Antanas Povylius, kun. Jonas Reitelaitis, Kostas Stiklius, kun. Mykolas Krupavičius, Marijona Čilvinaitė, Juozas Rimša, Antanas Staugaitis ir kiti. Kai kuriuos atsiminimus knygos sudarytojai papildė trumpais priedais: ištraukomis iš knygnešių baudžiamųjų bylų, spaudos platintojus pažinojusių asmenų liudijimais apie jų darbuotes.
Leidinyje pateikiami Suvalkijos knygnešių Andriaus, Liudo ir Sergijaus Matulaičių, Marijonos ir Onos Matulaityčių atsiminimai. Daug vertingų žinių yra Vytauto Didžiulio rašinyje apie savo tėvą lietuvių spaudos platintoją ir bibliofilą Stanislovą Didžiulį. Nemažai knygnešių dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, Apie 1905 m. ir vėlesnes kovas ypač įdomūs ir platūs Juozo Rimšos bei Andriaus Verbylos atsiminimai. Dalis knygnešių nuo 1906 m. dalyvavo legalioje lietuvių kultūrinėje veikloje, o vėliau prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Knygnešių pasakojimai atskleidžia tiek inteligentų, tiek paprastų žmonių indėlį priešinantis lietuviškos spaudos draudimui. Ne vienas iš jų stebina ir žavi savo drąsa, sumanumu, išradingumu. Tai buvo kova už lietuvišką spausdintą žodį ir raidę, už lietuvių kalbos ir tautos išlikimą. O lietuvių kalbą, etninę kultūrą reikia ginti ir dabar, nes, anot prof. Domo Kauno, „…mūšis dėl lietuviškos raidės ir kalbos dar nebaigtas“ …
Leidinys iliustruotas knygnešių bei atmintinų vietų nuotraukomis. Yra retesnių žodžių, svetimybių žodynėlis, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.
Parašykite komentarą