Buvusi ilgametė Širvintų rajono Anciūnų kultūros namų etnografinio ansamblio vadovė, 7 vaikų mama, 8 anūkų močiutė ir 8 proanūkių prosenelė Elena Matulienė varto nuotraukų albumus, prisimena prabėgusius metus, sutiktus žmones ir džiaugiasi, kad gyvenimas yra prasmingas, kad geriausia išeitis iš sunkumų – išspręsti sunkumus. Rugsėjo 20 dieną garbingą 90 metų jubiliejų šventusi senolė sako:
– Turbūt dainos padėjo ištverti visus sunkumus ir sulaukti tokio gražaus amžiaus. Nuo mažų dienų mėgau dainuoti lietuvių liaudies dainas, nepamirštu jų ir dabar, jos visada širdį ramina ir nuo liūdesio saugo. 25 metus giedojau Zibalų bažnyčios chore, daugelį savo buvusių kaimynų ir pažįstamų šventomis giesmėmis apgiedojau ir išlydėjau į amžinybę. Daug gyvenime ašarų išlieta: du vaikus Alvydą ir Henriką palaidojau, brolis Lionginas iš karo negrįžo, anksti abu tėvai mirė. Visko gyvenime būta: ir baisių dienų, ir linksmų, bet viskas jau praėjo.
Prieš devynis dešimtmečius tuose pačiuose Anciūnuose gimusi moteris sakosi, kad daug gerų žmonių sutiko. Kai 1974 metais subūrė kaimo moteris į etnografinį ansamblį, net nesitikėjo, kad Anciūnuose bus tiek daug dainuojančių moterų. Nė viena neatsisakė, visos, draugėn susibūrusios, gražiausias melodijas vedžiojo. Ir šiandien geru žodžiu mini Oną Dredzevičienę, Anelę Zarembienę, Malviną Cvainickienę, Albiną Jankauskienę, Janiną Zakarauskienę, Bronę Kiškiūnienę, Filomeną Pusvaškienę, Eleną Burlėgienę ir kitas dainininkes.
Elenos Matulienės vadovaujamas ansamblis gyvavo iki 2006 metų. Per 32 metus daug kur dalyvauta: koncertuota ne tik Vlado Žvirblio kolūkio kolūkiečiams, bet ir respublikinėse dainų šventėse būta. Ir šiandien buvusi vadovė saugo nuo laiko naštos pageltusias padėkas, kuriose suguldyti gražiausi žodžiai už puikius pasirodymus Vilniaus mokytojų namuose, liaudiškos muzikos festivaliuose, Pasaulio lietuvių dainų šventėje ir kituose kultūriniuose renginiuose.
– Ansamblio gyvavimo pradžia sunki buvo, viskas palengvėjo, kai Anciūnų kultūros namų vadovu pradėjo dirbti Gediminas Makauskas, – sakė Elena Matulienė. – Jis su žmona Rita – tai Anciūnų kaimui pasišventę žmonės, labai šilti, paslaugūs ir malonūs. Anciūnų kraštas išgarsėjo, kai pradėjo vadovauti Gediminas. Jis ir šaunus muzikantas, ir geras organizatorius.
Pašnekovė ilgai pasakojo apie mokymąsi pradžios mokykloje, parodė netgi 1940 metų birželio 11 dieną išduotą pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą, kuriame puikuojasi vien tik penketai, tik iš lietuvių kalbos įrašytas ketvertas.
– Daugiau jokių mokslų ir nebaigiau, – šypsojosi senolė. – Nebuvo kada, dirbti reikėjo, paskui karas, pokaris, 1944 metais mirė tėtis.
Elena Matulienė pasakojo, kaip karo metais viso kaimo žmonės bėgo slėptis į mišką, miegojo šieno kupetose. Namų saugoti buvo pasilikęs tik tėtis. Nors, anot pašnekovės, karas tiesiogiai namams didelė „škados“ nepadarė, bet baimės ir ašarų pareikalavo daug. 1944 metais buvo sudegintas netoli esantis Mišniūnų kaimas, į karą buvo paimtas ir negrįžo brolis, trūko maisto.
– 1950 metų liepos 22 dieną ištekėjau už Vaclovo Matulio iš Zosynos kaimo, – prisiminimais dalijosi jubiliatė. – Tais pačiais metais valdžia atėmė žemę. Kasmet vienas po kito gimė trys vaikai, mirė mama. Buvo sunku, bet gelbėjo daina.
Pasidomėjus, kuris gyvenimo dešimtmetis iš visų devynių buvo laimingiausias, moteris neslėpė:
– Laimingiausias dešimtmetis, kai išėjau į pensiją. Sveikatos dar turėjau, vaikai užauginti, galėjau dainuoti ir, važinėdama po šventes, žmonių pamatyti. Tikrai linksma ir gera buvo. Dabar sveikata jau ne ta, radikulitas kamuoja. Labiausiai laukiu sekmadienių, tada dukra Melanija nuveža į Mišias Zibalų bažnyčioje. Vienai jau sunku. Vasarą gyvenu Anciūnuose, o rudenį išvažiuoju pas dukrą Melaniją į Ukmergę. Ji manimi ten rūpinasi iki pavasario, nuveža pas daktarus. Pavasario saulei pašvietus, vėl grįžtu į savo namelius Anciūnuose. Visi mano vaikai geri, visi brangūs, visų laukiu atvažiuojančių, tik gaila, kad daug dirba, toli gyvena ir ne visada aplankyti mane gali.
Gimti namai – tai brangiausias lizdas, švenčiausia vieta žemėje. Jubiliejaus proga į gimtuosius namus suskridę vaikai glaudė motinos rankas, kažkada raikiusias duoną, pasidžiaugė namų jaukumu ir linkėjo mamai kuo geriausios sveikatos. Visiems gyvenime teko patirti akimirkų, kada suvirpa siela: kada matome kerintį saulėlydį, girdime sklandančio paukščio klyksmą, regime susiraukšlėjusias motinos rankas ar jaučiame salsvą pievų kvapą. Už motinišką meilę ir rūpestį Elenai Matulienei dėkoja vaikai: Jonavoje gyvenantys Stasys ir Leonas, Stavarygalos kaime (Širvintų rajonas) įsikūręs Liudas, Melanija iš Ukmergės ir Kaune gyvenanti Danutė, anūkai Neringa, Lina, Ieva, Agnė, Renaldas, Vilma, Darius, Vaida, proanūkiai Emilija, Domas, Jokūbas, Marselis, Merūnas, Arminas ir Gabija. Tegul jubiliatės namuose netrūksta juoko ir dainų.
