V. Balkus. Šiandien „pabėgėliai“ ir ekonominiai migrantai – rytoj budeliai (2)

Blogspot.com nuotr.

Blogspot.com nuotr.

Sunkvežimis sutraiškė per 80 prancūzų. Visi, kam proga pasitaikė, pareiškė „gilią užuojautą“, „susirūpino“ dėl teroro ir „išreiškė tvirtą paramą“. Kaip įprasta, buvo nuneštos žvakutės, ką galima papuošti Prancūzijos vėliavos spalvomis, papuošė. Taigi, iki kito karto.
Būtent taip ir atrodytų žinutė apie Nicos įvykius. jei ją tektų surašyti telegramos formatu. Ir tikrai – po Paryžiaus ir Briuselio teroro aktų mes jau pradėjome priprasti, kad Europa jau nėra saugi vieta ir kad ateityje žudynės kartosis.

Pratinasi prie teroro

Nėra nieko baisiau už įprotį. Vakarų europietis, dar visai neseniai gyvenęs komfortiškai, jau privalo prisiminti, kad sėdant į metro vagoną, autobusą, traukinį ar keliaujant lėktuvu, turi būti budrus. Juodo gymio pakeleivis su kuprine arba nuo galvos iki kojų religiniais rūbais apsimūturiavusi moteris gali būti mirtino pavojaus ženklas. Privalo prisiminti, kad jo dukra gali būti gaujos atėjūnų išžaginta tiesiog roko festivalio ar miesto šventės metu, o mažametis sūnus – miesto baseine. Net įprasta kelionė į parduotuvę gali tapti paskutine, jei pakeliui pasipainios etninė nusikalstama gauja.

Dar visai neseniai apie tragiškai mažėjantį europiečių saugumą buvo galima išgirsti iš pačių aukų, jų artimųjų ar atsitiktinių liudininkų. Išskirtiniais atvejais šiurpūs faktai iškildavo viešumon, na, o tikslinius statistinius duomenys galėjo sužinoti tik tikslingai tuo besidomintys. Plačioji provyriausybinė ir stambi komercinė spauda tiražavo tuo metu istorijas apie tai, kaip šauniai po Europos multikultūralizmo saule sugyvena ir „senas“ europietis, ir naujai atvykęs. Juk menka tikimybė, kad statistinis skaitytojas susiras, pvz., švedų tyrimo duomenis, kur neginčijamai laikantis visų moksliniam tyrimui būtinų sąlygų vienareikšmiškai nurodoma – 77 proc. seksualinio pobūdžio nusikaltimų įvykdo atvykėliai iš islamiškų šalių.

Ir tik tuomet, kai protestai pieš islamizaciją ir nelegalų kvietimą ir apgyvendinimą Vakarų Europos miestuose tapo dešimtūkstantiniai, o kai kurie jų įgavo sukilimų požymius, valdantiems ir tuo pačiu jų įtakojamai spaudai teko pripažinti – padėtis dėl migrantų tapo iš esmės nekontroliuojama. Tuomet ir pasipylė prastos naujienos kaip iš gausybės rago. Štai: Vokietijoje 2015 metais migrantai įvykdė per 200 000 nusikaltimų . Vokietijos federalinės kriminalinės policijos valdybos savo ataskaitoje taip pat praneša, kad daugiausiai prasikalto sirai (24 proc.), albanai (17 proc.), Kosovo piliečiai (14 proc.). Populiariausiu nusikaltimu tarp migrantų išlieka vagystės (33 proc.) , tačiau praėjusiais metais net dvigubai padaugėjo migrantų įvykdomų sunkių nusikaltimų.

Per 5000 Belgijos kalėjimuose laikomų nusikaltėlių išpažįsta islamą. Etninis nusikalstamumas Belgijoje iki 2012 metų išlikdavo stabilus, tačiau didėjant migracijai pastebimas nuolatinis etninio nusikalstamumo augimas. Islamiškų valstybių išeivių skaičius šios šalies kalėjimuose pernai pasiekė 45 proc.

Tuo tarpu Prancūzijoje šis skaičius dar didesnis – ten musulmonai sudaro net 70 proc. šalies kalėjimų „gyventojų“.

Tai, kas vakar dar buvo bandoma nuslėpti, šiandien jau tapo kasdienybe. Tik štai manęs neapleidžia įtarimas, kad šis informacijos proveržis gali turėti ir „antrąjį dugną“.

Bendros problemos mitas

Manau, visi girdėjote teiginius, esą dabartinė migracijos krizė ES yra „bendra europiečių problema“ ir esą nacionalinės valstybės, net ir tos, į kurias migrantus geruoju vargiai priviliosi, turi visus sprendimus deleguoti sąjunginiam centrui. Vieniems centras nurodo palikti landas išorinėse sienose ir mosikuoja kumščiu, jei tvora per aukšta ar policininkai, kaip ir priklauso, sutinka įsibrovėlius ne su gėlėmis rankose, o ašarinėmis dujomis, kitiems nurodo, kiek nelegalų jie turėtų apgyvendinti ir kokį gerbūvį jiems sukurti.

Nelegalai Europoje, pasirodo, nėra tokia jau baisi problema tiems… kas nori matyti ES nauja federacine valstybe. Jie lyg cementas pasiskirsto po sąjungą ir iš tikro problema tampa neišsprendžiama niekaip kitaip, nei su būsimo federalinio centro pagalba. „Jūs neturite migrantų problemos – mes ją jums sukursime“, – būtent taip atrodo Briuselio politika. Ir tuomet privalėsite ją spręsti pagal būtent eurobiurokratų nurodymus, o jei esate nepajėgūs, tai mes „padėsime“ taip, kad dar skolingi liksite – maždaug taip rutuliojasi įvykiai .

Maža to, pvz., labiausiai eurofederacijos siekiančių Prancūzijos ir Vokietijos vadovai per pastaruosius metus nepadarė nieko, kas iš esmės pakeistų padėtį dėl nelegalios migracijos. Išvada aiški – juos tokia padėtis tenkina.

Tai kur toji „bendra“ problema? Nėra jos . Yra Vengrijos ar Graikijos problemos, kuomet reikia apsaugoti išorines sienas nuo nelegalų, ir kur Briuselis greičiau trukdo, nei padeda. Yra Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos ir kitų ekonominiams migrantams nepatrauklių šalių problema, kuomet jos verčiamos tapti nelegalų apgyvendinimo, o jei padėtis dar pablogėtų ir perkėlimas taptų prievartiniu ir faktiškai įkalinimo vietomis. Yra Vokietijos problema, kur valdančiųjų dėka vokietis tampa prievolininku, kurio funkcija – dirbti, mokėti mokesčius ir… išlaikyti vis daugiau migrantų, kurie labai naudingi naują federaciją lipdantiems Vokietijos politikams.

Tiesa, yra dar viena problema, bendra būtent didesnio centralizavimo siekiančioms valstybėms. Jos kaip tik yra didžiausiąja dalimi ir kaltos dėl „bendros migrantų problemos“ atsiradimo. Karinės avantiūros Libijoje ir Sirijoje – kieno rankų darbas? Ar ne prancūzai kurstė maištininkus po to , kai Kaddafis užsimojo pagal Venesuelos pavyzdį išspirti užsienio naftos kompanijas, t.t. ir „TOTAL“, iš šalies? Taigi, išryškėjo dar vienas lokalus klausimas – kaip stipriausios ES valstybės ruošiasi prisidėti prie sugriautų šalių atstatymo. Mes, aišku, suprantame, kad niekaip, nes problema juk „bendra“ ir tuo bendrumu galima dabar dangstytis.

Britai štai savo problemas nutarė spręsti radikaliai palikdami sąjungą iki šioji tapo federacine valstybe. Ir apklausos, beje, rodo, kad noras išvengti nelegalios migracijos buvo vienas iš pagrindinių veiksnių balsuojant už „Brexit“. Ar gali ir kitos valstybės pasielgti panašiai? Taip, gali.

Referendumų narystei ES patvirtinti idėjos jau įgauna kūną Čekijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Vengrijoje. Ir visais atvejais migrantai yra vienas lemiamų veiksnių.

Taigi bendros problemos nėra, tačiau noras, kad ji būtų ne tik bendra, bet ir neišsprendžiama, iš esmės yra. Ir nauda ją tariamai sprendžiant yra.

„Politinis“ batsiuvys

Į Lietuvą atgabenti „pabėgėliai“ – batsiuvys, niekur nedirbusi moteris su vaikučiais (tiesa, du iš jų kiek paaugę – per 20 metelių turintys „mažyliai“) ir tariamas žurnalistas, kurio straipsnių niekas nematė. Štai jums tipinis politinio prieglobsčio ieškotojo portretas. Ir čia mes anaiptol neunikalūs, nors ir mūsų valdininkai skubėdami vykdyti sąjungos nurodymus pasiruošę atvežti į Lietuvą bet ką, kad tik patenkinti Briuselį.

Viduržemio jūros pakrantė nuklota pasais tų, kurie savo šalyje buvo piemenys, krovikai, smulkūs prekeiviai ir radikalių grupuočių kovotai. Tiesa, vėliau Vokietijoje jie jau bando pavirsti politiniais pabėgėliais ir būtinai sirais, net jei kalba vien puštūnų kalba ar yra juodi it smala. Apie tai, kad apsišaukėlių sirų kiekis yra labai didelis, priversti kalbėti net ir tie, kurie yra migracijos šalininkai ir su migrantais dirba.

Maža to, visagalio interneto dėka paaiškėjus, kad šiandieniniai „nelaimingi pabėgėliai“ ne retai vos tik vakar kariavo islamistų gretose, jau ir oficialūs Vakarų pareigūnai pradeda pripažinti, kad nesugeba tinkamai kontroliuoti, kas atvyksta pas juos. Nors kam tas pripažinimas, kai jau griaudėja sprogimai pačioje Europoje, ir viskas ir taip daugiau nei akivaizdu.

Ir čia išryškėja jau ideologinė problema. Jau vien pripažinimo, kad ne visi migrantai aukos ir ne visų jų kėslai dori – tai smūgis pačiam ideologiniam vyraujančiam ES konstruktui, pagal kurį baltas vakarų europietis yra kaltas dėl visų negandų, o visi atvykę iš vadinamų trečių valstybių yra nelaimėliai, kuriuos europietis turi klusniai priimti ir toleruoti bet kokį jų elgesį. Tai išdidžiai vadinama „tolerancija“, o iš tikro yra labai įdomaus mechanizmo dalis.

Valdantis elitas, sudarantis mažąją dalį visuomenės, tačiau valdantis daugiausiai turto ir geriausiai apsaugotas nuo visų negandų, t.t. ir nelegalių migrantų keliamo pavojaus, yra gyvybiškai suinteresuotas išlaikyti ir toliau viską savo rankose. Tuo tarpu būtent vidurinioji klasė sukuria daugiausiai pridėtinės vertės ir ilgainiui gali norėti ir didesnių pilietinių ar ekonominių teisių, t.t. susijusių su turtingiausiųjų interesų ribojimu. Taigi, kaip priversti efektyviausią visuomenės dalį ir toliau dirbti ir nereikalauti pernelyg daug? Geriausiai tai pavyksta įdiegus amžinos kaltės jausmą. Tuomet donorių klasė uoliai dirba tam, kad esą išlaikyti „nuskriaustuosius“, tik realiai didžioji sukurtos pridėtines vertės dalis atitenka kam? Teisingai, valdančiam elitui, turinčiam savo nuosavybėje gamybos priemones.

Kiek gali būti stiprus įdiegtas tariamos kaltės jausmas, mes, beje, matome būtent Vokietijos visuomenėje, kuri dabar gyvena „dvigubos kaltės“ slegiama. Pirmiausiai tai nuolatos akcentuojama kaltė už Antrą Pasaulinį karą, antroji – tai „bendroeuropietiška“ ar tiksliau „bendrovakarietiška kaltė“, apie kurią aš jau rašiau aukščiau.

O štai pats elitas net ir neketina žaisti pagal savo sukurtas „multikultūralizmo“ ir „tolerancijos“ taisykles. Paryžiuje elitiniame XVI -ajame rajone pabandžius pastatyti laikiną migrantų apgyvendinimo centrą, viskas baigėsi vietos gyventojų protestu. O juk turtingieji Europos rajonai tai ir yra dažniausiai didžiausių „multikultūralizmo“, liberalizmo ir „tolerancijos“ gerbėjų vieta.

Dar įdomesnė bent jau man pasirodė naujiena iš Didžiosios Britanijos. Pasirodo, elitiniame Oksfordo universitete nuo 2014 metų mokėsi vos 27 studentai negrai. Pati naujiena manęs tiesa pernelyg nenustebino, nes gyvenant Britanijoje yra tekę matyti elitinių mokyklų moksleivius, kurių tarpe migrantų ar jų palikuonių pastebėti neteko. Tačiau man labai patiko „netolerantiškumo“ Oksforde problemos sprendimo būdas – vadovybė sumanė pakeisti ant sienų kabančius baltų vyrų portretus juodaodžių, gėjų ir… moterų atvaizdais ir tam užsakė atitinkamus paveikslus po 900 svarų kiekvienas. Taigi apie jokius „refugees welcome“, jei tai kertasi su elito interesais nėra nei kalbos.

Kaip pasidaryti pinigą iš „pabėgėlio“

Be globalių interesų ir ideologinių veiksnių egzistuoja labai ir labai aiškūs smulkieji interesai. „Pabėgėlių“ verslas – tai toli gražu ne vien jų nelegalus gabenimas ar padirbtų dokumentų ruošimas. Yra visiškai legalios ir labai pelningos šios verslo rūšys.

Norite užsidirbti – integruokite migrantus, tiekite jiems socialines paslaugas, o jei dirbti visai nemokate ar nenorite – „ginkite teises“ . Pats mechanizmas yra gerai atidirbtas – net Lietuvoje parazituoja kelios dešimtys dažniausiai už užsienio pinigus išlaikomų kontorėlių, kurios metų metus organizuoja lankstinukų spausdinimą, renginukus ir visaip kitaip imituoja aktyvią veiklą. Jų net kiek per daug, nes jos jau pradėjo peštis dėl projektų. Nes, kaip ir bet kokioje rinkoje, pradeda ryškėti savo monopolininkai. Štai, užsienio pinigėliais remiamas vadinamasis Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas jau tapo savotiška „Maxima“ šioje srityje. Tačiau net ir tie, kurie neprieina prie grietinėlės, taip pat nelieka alkani – lobistų pinigų pakanka visiems.

Migrantai šiuo atveju yra puiki žaliava, kurios „perdirbimui“ galima gauti lėšas. Žinant, kad savo skrandžio interesas žmogui dažniausiai yra svarbiausias, nereikia stebėtis, kad dažnas, turintis prieigą prie fondų pinigėlių ir reikiamų pažinčių, sieks užsidirbti iš tariamų „pabėgėlių“. Jau dabar į kovą įsitraukė ir etatiniai „tolerantai“, ir nauji žaidėjai, tad kova dėl pinigų bus rimta.

Ir tokia padėtis yra visur, kur tik iš to galima užsidirbti. Štai švedų „žmogaus teisių“ verslininkai sugalvojo rengti kursus, kodėl Švedijoje negalima prievartauti moterų ir mušti gėjų. Vokiečiai, vis dar turintys polinkį į tvarką, siūlo migrantams kursus, kuriuose aiškinama, kaip reikia… naudotis viešuoju tualetu ir kitais civilizacijos vaisiais. Beje, čia ir vėl tenka paklausti: kas čia per „politinis pabėgėlis“ , kuris net klozeto akyse nėra regėjęs.

Na, o lankstinukais, kurie migrantams išleidžiami milijoniniais tiražais, nuklotos stotys ir pakelės. O juk tai irgi uždarbis tiems, kurie juos leidžia.

Lietuva turi apsispręsti

Kai kiek daugiau nei prieš metus prasidedančios migracijos katastrofos fone susibūrė asociacijos „Nacionalinis Interesas“ pirmtakas Visuomeninis Komitetas Prieš Priverstinę Imigraciją, didžioji dalis mūsų bendrapiliečių apskritai nemanė, kad atėjūnų srautai Lietuvą kaip nors įtakos. Gerai prisimenu pirmąsias viešas diskusijas, kuomet daugelis klausytojų negalėjo patikėti, kad apskritai įmanomas priverstinis migrantų paskirstymas. Tik štai nepraėjo tuomet nei pusmečio, o Lietuva jau gavo Briuselio ultimatumą, pagal kurį jau privalome įsivežti per 1000 atėjūnų ir, kaip suprantame, šis skaičius dar padidės jų šeimų narių sąskaita.

Bjauru buvo žiūrėti, kaip Seimo nariai keičia iki tol vienu geriausių ir efektyviausių buvusį Užsieniečių Teisinės padėties įstatymą. Tik tam, kad įsiteiktų sąjungos valdžiai. Net tuomet, kai pradėjo Prancūzijoje lietis kraujas ir atsirado įstatymo atgalinio keitimo pagrindas, parlamentarai ir toliau elgėsi, lyg nieko nebūtų atsitikę.

O tuo tarpu mūsų kaimynai aiškiai sako Briuseliui – nepriimsime nei vieno prievarta perkeliamo migranto. Ir siūlau atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu jie niekaip nepažeidžia tarptautinių normų. Nes Ženevos konvencija aiškiai nurodo, kas yra tikras pabėgėlis, ir niekas jos nekvestionuoja – tiesiog kaimynai atsisako gauti ekonominius migrantus, pašalpų medžiotojus ir teroristus pabėgėlių pavidalu. Sąjunginę valdžią tai siutina, tačiau toliau grasinimų šioji nejuda, nes po „Brexit“ jau ryškėja kitokios ES galimybės.

Su kuo mes eisime – su istoriniais partneriais ir kaimynais ar leisimės vadovaujami iš sąjunginio centro? Štai kur klausimas. Juk kol kas, kol terorizmo ir islamizmo užkratas nepaplito, turime puikias galimybes Lietuvoje to išvengti. Laikomės Ženevos konvencijos, atskirdami aiškiai, kas yra pabėgėliai, o kieno kelias – „Policija-Pabradė-Namai“, ir mums niekas negalės priekaištauti. Be to, turint nuostabią tradicinį islamą išpažįstančią ir plačiosios lietuvių tautos dalimi tapusią totorių bendruomenę, mes puikiai galime sustabdyti bet kokius bandymus įvežti salafitų propaguojamą urvinį islamo traktavimą. Tereikia jau dabar įtraukti tradicinio islamo nešiotojus į pabėgėlių filtravimo procesą. Ir čia negali būti jokių kompromisų .

Migrantas, pastebėtas su salafitų ir kitų kraštutinių islamo srovių literatūra ar bandantis kurti islamistų ratelius, turi būti tučtuojau išsiunčiamas. Turi jau dabar būti įtvirtinta taisyklė: užsidėjai chidžabą – sudie. Jei pas mus negalimas vokiškos svastikos viešas naudojimas, kas trukdo taip pat uždrausti kruvino islamiško ekstremizmo simboliu tapusį rūbą?

Na, ir, be abejo, jokio prievartinio migrantų perkėlimo ir Briuselio kvotų, kas jau savaime aišku.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *