M. Kundrotas. Daugiaveidė tiesa (96)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vieną kartą vaikystėje kaimynų mergaitei pasakojau, kad Leninas žudė vaikus. Ji energingai pasukiojo pirštą prie smilkinio ir sušuko: – Leninas?! Tuomet pasakiau apie caro Nikolajaus II-ojo šeimą. Reakcija liko tokia pat ugninga: – Ir labai gerai padarė! Nenorėjo, kad jo vaikai būtų carais!

Dabar stebint reakcijas į pasisakymus apie Europos Sąjungą ir Rusiją, šeimos vertybes ir iškrypimus prieš akis iškyla naivus tos mergaitės veidas ir nuoširdus pasipiktinimas. Dažnai pasisakymai prieš tai, kuo tikima, sulaukia to paties vertinimo: kvailystė! Kuo mažiau turima informacijos, kuo menkiau ji apmąstyta, tuo labiau linkstama drabstytis tokiais vertinimais. Visa, kas išeina už savų žinių rato, atrodo kvaila.

Žinoma, faktai apie Leniną, kurio valia žudyti vaikai, sunkiai išsiteko pasakojime apie jo gerumą. Sovietų ideologija ir istorijos interpretacija daugiausiai grįsta melu. O kas gi yra tiesa? Iš pirmo žvilgsnio tiesa yra arba jos nėra. Deja, tiesa labai retai būna vienareikšmė ir paprasta.

Tiesa tai, jog dalis lietuvių žudė žydus. Tiesa tai, jog dalis žydų žudė lietuvius. Tiesa tai, jog dalis lietuvių žydus gelbėjo. Tiesa tai, kad holokaustas buvo, ir tai, kad juo spekuliuojama, iš jo darant politiką ir net verslą. Tiesa tai, kad egzistuoja priešiškas požiūris į kitas tautas, ir tai, kad jis dirbtinai paišomas ten, kur tėra pagarba ir meilė savo tautai visų kitų tautų kontekste.

Ukraina šiandien kovoja su Rusijos imperialistais už savo teisę būti. Šalia ginkluotos kovos vyksta informacinė. Rusų propaganda skelbia rusus, ukrainiečius ir baltarusius viena tauta, kurią skaldantys europiečiai ir amerikiečiai. O kas vyksta kitoje pusėje?

Ukrainiečių propagandoje siekiama atsieti Maskvos Rusiją nuo Kijevo Rusios ir susieti su Aukso Orda. Užmirštant, kad iš Aukso Ordos kilo Krymo Chanatas, kurio palikuonys dabar ištikimai remia Ukrainą. Žeminant Aukso Ordą, kaip aziatinį blogį, svetimkūnį, priešą, drauge žeminami savi piliečiai ir sąjungininkai. O tiesa ta, kad Maskvos Rusija gimė iš Kijevo Rusios nuoskalos, suvešėjusios Aukso Ordos globoje. Ukraina, kad ir kaip stengtųsi tapatintis su Kijevo Rusia, tėra jos palikuonė, kurios gimimui turėjo įtakos tiek Lietuva, tiek Lenkija, o iš dalies ir Austrija su Vengrija.

Teisėtai gerbiant ukrainiečių patriotines jėgas užmirštama, jog dalis jų kartu su maskoliais dalyvavo Padniestrės atplėšime nuo Moldovos, tikintis, jog šis kraštas bus priskirtas Ukrainai. Žinoma, siekiant pateikti dabar vykstantį karą kaip amžino Kijevo ir Maskvos konflikto išraišką, dažną faktą tiesiog patogu užmiršti. Kaip ir tai, kad pirmasis ukrainiečių valstybinis darinys – Zaporožės Sečė – kūrėsi Maskvos globoje, o pagrindinis priešas tuomet buvo Lenkija.

Propagandoje tiesa dažnai pateikiama tik iš dalies ir supaprastintai. Savas visuomet geras ir teisus, o priešas visais atvejais – niekšas ir melagis. Ir dar: priešas visuomet tas pats. Prisimenate Orvelą? Okeanija kariauja su Eurazija. Okeanija visada kariavo su Eurazija.

Vienąsyk pasirinkus sakyti tik dalį tiesos, paskiau tenka kovoti su kita jos dalimi. Žmonės, regintys skirtingas Mėnulio puses, tampa priešais, nors visumos kontekste jie vienodai teisūs. Tai ypač matyti, kai vienoje pusėje kritikuojama Europos Sąjunga ar Jungtinės Amerikos Valstijos, kitoje pusėje – Rusija. Dažnai tiek viena, tiek kita tiesos pusė atmiežiama melu. Galiausiai lieka tik melas, nes atmiežta tiesa paprasčiausiai liaujasi būti tiesa.

Ar pateisinamas melas vardan tiesos arba tiesiog – dėl kilnaus tikslo? Sunku pasakyti. Galbūt. Bet tada dingsta teisė piktintis, kai priešinga pusė daro tą patį, irgi manydama, jog dėl kilnaus tikslo. Dar daugiau, lieka atviras klausimas – ar turime teisę reikalauti žmonių aukotis, gyventi ir mirti dėl to, kas tėra dalinė tiesa, tiesos ir melo mišinys arba tiesiog melas?

Vienas didvyriškiausių ir kartu – prieštaringiausiai vertinamų istorijos epizodų Lietuvoje – partizaninis karas. Jo vertinimai svyruoja nuo bekompromisinio garbinimo iki visiško dergimo. Tiesa tai, jog daugybė Lietuvos sūnų ir dukterų pasirinko kovoti, kentėti ir žūti vardan Tautos ir Tėvynės laisvės. Bet naivu manyti, kad visą kovą sudarė didvyriški Kalniškės ir Merkinės mūšiai.

Galima vertinti įvairiai, bet kovota ne tik su karinėmis ir represinėmis okupantų struktūromis. Gal netgi dažniau partizanų sankcijų sulaukdavo civiliai – komjaunimo sekretoriai, pionierių vadovės, kolūkių pirmininkai. Ar partizanai turėjo teisę bausti civilius kolaborantus? Tikriausiai taip. Bet vargu, ar beginklių šaudymas įsipaišo į didvyriškumo katalogą. Veikiau tai buvo sunki būtinybė, siekiant pakirsti okupacinę sistemą.

Deja, lietuvių, ypač kaimo atmintyje, ši istorinė patirtis sukelia skirtingus prisiminimus. Be kita ko, prisimenamos sankcijos už paprasčiausias vakarones. Tai reiktų aiškinti ne tiek grynosios etikos, kiek žmogiško supratimo kontekste. Įsivaizduokite, Jūs – partizanas, kovojantis ir besiaukojantis už Lietuvą. Ištisus mėnesius sėdite drėgnoje žeminėje, artrito išsukinėtais sąnariais. Jūsų draugai žūsta, kankinami, vienas išduoda kitą. Žuvusiųjų kūnai guli aikštėse – išdraskyti, išniekinti. Jūs telaukiate, kada ateis Jūsų eilė. O čia kažkas šoka ir linksminasi…

Ar galime užtikrinti, kad visos partizanų bausmės buvo teisingos? Kad išvengta melagingų kaltinimų, o gal net asmeninių sąskaitų suvedinėjimo? Nežinia, bet kare pasitaiko visko. Dar kita vertus, galima klausti, ar kiekvienas, pokario metais vaikščiojęs po mišką su ginklu, buvo partizanas. Pirmajame atkurtosios Lietuvos dešimtmetyje klestėjo „tulpinių“ ir „daktarų“ gaujos. Ar verta manyti, kad anksčiau banditų nebuvo?

Faktas, jog turime griežtai skirti partizaninį judėjimą nuo kriminalinių elementų, o taip pat – judėjimą nuo galimų pavienių piktnaudžiavimo atvejų. Pastaruosius turime bent suprasti. Iš tikrųjų, tiesa nėra nei vienareikšmė, nei paprasta.

Baikime tuo, kuo pradėjome. Lietuva tarp Rytų ir Vakarų.

Tiesa, kad Amerika pernelyg įsijautė į pasaulio policininkės vaidmenį. Tiesa net ir tai, kad šiandien jai vadovauja globalistinės, libertarinės jėgos. Ir vis dėlto lygiai taip pat tiesa, jog Lietuva suinteresuota stipria Amerika, stabdančia Rusijos imperializmą.

Tiesa, kad Europos Sąjunga verčiama valstybe Lietuvos suverenumo sąskaita, iš ten plinta libertarinis diktatas, primetinėjama homoseksualizmo propaganda ir masinė imigracija. Bet tiesa ir tai, jog didžioji dalis Europos jau daugiau, nei pusę amžiaus gyvena be karų. Ar jau vien tai nėra didžiulis laimėjimas? Be to, Europos Sąjunga iš tiesų daug investavo į Lietuvos kelius ir infrastruktūrą apskritai. Ne vienas lietuvis pradėjo sėkmingą verslą iš jos investicijų. Ir kartu masė lietuvių paliko Lietuvą, atsivėrus sienoms. Kainos Lietuvoje praktiškai pasiekė Europos lygį, tuo tarpu algos ir pensijos taip ir liko posovietinės.

Tiesa, kad Rusija priešinasi vienpolio pasaulio kūrimui, tik vargu, ar derėtų tai perdėti – lygiai taip pat jam priešinasi Kinija, Indija ir islamo pasaulis. Tiesa, kad Rusija gana sėkmingai stabdo libertarizmo plėtrą, bet ar tikrai priimtinesnis despotizmas, kur žudomi režimo kritikai ir oponentai, o pats režimas vykdo imperinę ekspansiją prieš kitas šalis ir tautas?

Tiesa, kad Lietuvai teko sunkus uždavinys išsilaikyti, atsakant tiek į Rytų, tiek į Vakarų iššūkius, o taip pat – sprendžiant vidines problemas, kaip oligarchinis valstybės užvaldymas, suvešėjęs biurokratizmas, korupcija, socialinė atskirtis, dorybių ir tapatybių irimas. Šiame lauke logiškiau atrodo rinktis Vakarus, nes juose vis dar vyksta diskusija dėl tolesnio civilizacijos kelio. Nors ir kaip ją stengiamasi užgniaužti, bet Rusijoje tai jau užgniaužta. Vis dėlto liekant Vakaruose, būtina rasti savą bei orų kelią juose būti.

Išvados gali būti įvairios. Tik jas darantis būtina žinoti ir pripažinti tiesą – tokią, kokia ji yra. Vienos pusės iškėlimas, kitos dangstymas, vienos balinimas, kitos juodinimas – tai kelias į niekur. Pasaulyje ir taip per daug melo. Tad kovojant už tiesą svarbu ir likti joje. Nuosekliai ir garbingai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *