erke_bite.joniskelis.lm.lt — „Alkana“ ir prisisiurbusi kraujo erkės | bite.joniskelis.lm.lt nuotr.

Sergamumo erkiniu encefalitu rodikliais Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis muša rekordus Europoje. Tačiau pasiskiepijusių nuo šios pavojingos ligos mūsų šalyje – beveik tiek pat rekordiškai mažai. Negana to, tyrimas atskleidė, kad daugiau kaip pusė šalies gyventojų yra įsitikinę, jog skiepytis nėra būtina arba apskritai neįžvelgia rizikos susirgti.

Skiepijasi tik kas penktas lietuvis

Bauginantį sergamumo erkiniu encefalitu ir požiūrio į skiepus paradoksą atskleidė žinomos tarptautinės rinkos tyrimų kompanijos GFK SE atlikta apklausa Europos šalyse.

Lietuvos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjos pavaduotoja medicinos entomologė dr. Milda Žygutienė komentuodama šį tyrimą atkreipė dėmesį į faktą, kad erkiniu encefalitu lietuviai serga dažniau nei kitų šalių gyventojai, tačiau skiepijasi – mažiau.

Tyrimas buvo vykdomas dešimtyje šalių – Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje, Estijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje. Baltijos šalys tarp jų pirmauja pagal sergamumą erkiniu encefalitu.

Kaip parodė praėjusių metų pabaigoje atliktas tyrimas, net 80 proc. respondentų žino, kad nuo šios ligos apsaugo skiepai. Tačiau tik 23 proc. šalies gyventojų bent kartą pasiskiepijo nuo erkinio encefalito – jiems buvo suleista bent viena injekcija. Kitose tirtose šalyse (ir tose, kuriose erkiniu encefalitu sergama daug rečiau) bent kartą pasiskiepiję teigė 25,3 proc. apklaustųjų.

Net 20,2 proc. apklausos dalyvių lietuvių buvo tikri, kad jiems netgi nekyla rizika susirgti erkiniu encefalitu. Tačiau tik 0,1 proc. jų nemano, kad erkinis encefalitas yra rimta liga. Ją apklausos dalyviai Lietuvoje įvardijo kaip vieną iš trijų labiausiai žinomų susirgimų – apie jį žinojo net 93,7 proc. respondentų. Daugiau jų žinojo tik apie gripą (98 proc.) ir plaučių uždegimą (96,6 proc.).

20 proc. ligos pasekmes jaus visą gyvenimą

Kaip žinoma, erkinis encefalitas – sunki virusinė liga. Erkinio encefalito virusas pažeidžia galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus. Maždaug 10 proc. sirgusiųjų patiria sunkius liekamuosius reiškinius – paralyžių, parezę, sutrikusią koordinaciją, tremorą. Net 20 proc. sirgusiųjų diagnozuojamas neurokognityvinis sindromas – sutrinka visos pažintinės, mąstymo, intelektualinės, atminties, dėmesio, emocijų funkcijos. Tokie asmenys nebegali tęsti įprasto darbo ar studijų, labai pablogėja jų gyvenimo kokybė.

Tačiau daugelis Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad tai, kas blogiausia, juos aplenks. Nors jaunesni žmonės visgi atsargesni ir skiepijasi dažniau nei senjorai: tarp 18–24 metų respondentų pasiskiepijusių buvo 26 proc., tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus – 19 proc. Tyrimas taip pat atskleidė, kad Lietuvoje nuo erkinio encefalito skiepijasi daugiau vyrų (26 proc.) nei moterų (21 proc.). Tai, pasak šalies medikų, aiškintina darbdavių iniciatyva – pastariesiems rekomenduojama skiepyti nuo šio susirgimo visus, dirbančius miškuose, laukuose ar kitose vietose, kuriose didesnis erkių pavojus bei didesnė tikimybė šia liga užsikrėsti. O šiuos darbus dažniau dirba vyrai.

Kaip visų tyrime dalyvavusių šalių, taip ir Lietuvos dauguma gyventojų prisipažįsta, kad skiepytis juos paskatino baimė apsikrėsti erkiniu encefalitu. Lietuvoje šitaip motyvuotų pasiskiepijusių asmenų buvo 61,7 proc. Dar 45 proc. jų nurodė ir kitą priežastį – norą apsisaugoti per atostogas ar savaitgaliais lankantis didelės rizikos vietose. Kitos minėtos priežastys: gyvena didelės apsikrėtimo erkiniu encefalitu rizikos vietovėje, nuo jo pasiskiepijo draugai ar artimieji, jie laiko naminius gyvūnus.

Lietuvoje niekur nėra saugu

Pasak medicinos entomologės dr. M. Žygutienės, riziką susirgti erkiniu encefalitu mūsų šalyje padidina tai, kad čia yra nepaprastai geros sąlygos veistis erkėms. Daugiau negu trečdalis Lietuvos yra miškingos teritorijos, dominuoja mišrių lapuočių miškai, drėgmės užtenka.
Pagrindinis erkinio encefalito rezervuaras yra smulkieji graužikai. Ši liga jų gyvenimo kokybei jokios įtakos neturi, tačiau jų krauju maitinasi erkės, kurios virusą įgyja su krauju, o kito maitinimosi metu jį perduoda maitintojui. Erkes prie mūsų namų slenksčio priartina ir augintiniai.

Aplink miegamuosius rajonus yra daug neprižiūrimų, valkataujančių kačių, jos peliauja pievose, parkeliuose, pamiškėse. Smulkiųjų paukščių populiacija mūsų šalyje taip pat didelė, o jie yra erkių transporteriai.
„Lietuvoje nebėra rajonų, kuriuose nebūtų galima užsikrėsti erkiniu encefalitu. Mūsų šalyje yra puikios sąlygos erkėms daugintis. Deja, ne vis žmonės įvertina šią riziką. Tiems, kurie patiria, ką reiškia sunki erkinio encefalito forma ir kokie yra šios ligos liekamieji reiškiniai, abejonių dėl skiepų nekyla. Juk erkiniam encefalitui nėra jokio specifinio gydymo. Vienintelė patikima apsauga yra skiepai“, – teigia dr. M. Žygutienė.

Rekomenduoja skiepytis visiems: ir vaikams, ir suaugusiems

Šalyse, kur sergamumas siekia 5 atvejus 100 tūkstančių gyventojų, Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC) rekomenduoja skiepyti visus žmones: ir suaugusius, ir vaikus. Tuo tarpu mūsų šalyje 2015 metais 100 tūkst. gyventojų teko net 12 susirgimų erkiniu encefalitu (ankstesniais metais šie rodikliai buvo dar grėsmingesni). Tai beveik 2,5 karto daugiau negu PSO rekomenduojama riba. Utenos, Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Kazlų Rūdos rajonuose sergamumo rodikliai siekė net 14–44 atvejų 100 tūkst. gyventojų, ir tai yra 5–8 kartus daugiau nei riba, nuo kurios rekomenduojama skiepytis.

Atlikus tyrimą, paaiškėjo ir tai, kad daugelis Lietuvos gyventojų dar nėra įsisąmoninę, jog patikimam imunitetui prieš erkinį encefalitą susidaryti vienos injekcijos neužtenka. Iš tiesų norintiesiems apsisaugoti nuo erkinio encefalito, reikėtų nepamiršti, kad imunitetas šiam virusui susidaro tik po trijų vakcinų. Pirmoji ir antroji vakcinos dozė suleidžiamos nuo 1 iki 3 mėnesių intervalu, o trečioji skiriama praėjus 5–12 mėnesių. Daugelis labai dažnai pamiršta apie palaikomąją vakcinaciją: vėliau reikia papildomų dozių, kurios suleidžiamos kas trejus ar penkerius metus.