Režisierius Gytis Padegimas | kaunas.lt nuotr.
Prieš metus laiko pradėta ilgai planuota vieno iš Kauno simbolių – Laisvės alėjos – atkarpos nuo Mickevičiaus aikštės iki Nepriklausomybės aikštės bei pačios aikštės rekonstrukcija. Buvo išimta danga, pakeistos požeminės komunikacijos, ir darbai sustojo.
Jau keletą mėnesių šioje Alėjos atkarpoje nieko nevyksta, miestiečiai maknoja per purvą, nes paaiškėjo, kad talentingieji rekonstruktoriai, prieš išlupdami senąją dangą, ,,pamiršo‘‘ net pagalvoti, kokia gi bus naujoji, o dabar, kaip aiškėja iš spaudos, projekto autoriai ginčijasi su rangovais kokia ta danga turėtų būti, kiek kainuoti ir kur jos ieškoti.
Prisimenant kaunietiško į metalo laužo keliaujančio ,,auksinio‘‘ tualeto istoriją, reikia manyti, kad ir danga, jei jau neperspjaus tualeto ir nebus ,,platininė‘‘, tai tikrai bus bent ,,auksinė‘‘. Tačiau nenuvertinkime rekonstruktorių gebėjimų – Kovo 11-osios proga jie paruošė miestui nuostabią „dovaną‘‘. Šventės išvakarėse Nepriklausomybės aikštėje buvo barbariškai sukapotos sveikutėlės šimtametės liepos, kurios, beje, anksčiau buvo apkaltos lentomis, net, matyt, pagal projektą turėjo būti išsaugotos.
Šventinė „dovana“ Kaunui | E. Markevičiūtės nuotr.
Man, kaip ir daugybei įvairaus amžiaus kauniečių, šie išlakūs medžiai pačioje mylimo miesto širdyje buvo neatskiriama mano viso gyvenimo dalis. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų žiemą-vasarą vaikščiota pro juos, sėdėta jų paunksnėje karštą dieną ir skaityta. Be to, jie ir buvo daugybei miestiečių tuo įvaizdžiu, apie kurį taip jautriai kalbėjo Jonas Paulius II-asis: ,,Pavasario žydėjimu, vasaros branda, rudenio vaisiais ir žiemos apmirimu medis tarsi atskleidžia mums gyvybės paslaptį. Todėl žmonės nuo seniausių laikų vis sugrįždavo prie medžio įvaizdžio, siekdami išsiaiškinti esminius klausimus savo pačių gyvenime‘‘.
Šventinė „dovana“ Kaunui | E. Markevičiūtės nuotr.
Prieš keletą metų Velykas teko sutikti Pekine. Šiame dūstančiame nuo smogo mieste nustebino vidury šaligatvių aptverti jau išdžiūvę medžiai su lentelėmis, kad tai šimtamečiai gamtos paminklai. Matyt, susigriebta, kad medžiai verti pagarbos ir visokeriopo tausojimo net ir praktiniais sumetimais – jų galingas deguonies išalsavimas gelbsti didmiesčių gyventojus nuo astmos, alerginių ligų, teikia pavėsį saulės spinduliams darantis vis pavojingesniems.
Šventinė „dovana“ Kaunui | E. Markevičiūtės nuotr.
Kaunas ne Pekinas – kauniečiai, skubantys į švento Mykolo Archangelo bažnyčią švęsti didžiojo Velyknakčio gyvybės ir mirties slėpinio, galėjo ,„pasigrožėti‘‘ gražuolių liepų lavonais, o šalia – rūpestingai apkaltais lentomis ir apvyniotais celofanu geležiniais šviestuvais, kad koks nors nebūtų sužalotas per rekonstrukcijos darbus (žiūrėkite nuotraukas).
Ką gi, vertybės apibrėžtos – geležies gabalas vertingas, o šimtametis medis, kuris bet kuriame save gerbiančiame pasaulio mieste būtų rūpestingai saugomas ir puoselėjamas ateities kartoms, – ne. Jei Velykų savaitgalis bus saulėtas, kauniečiai vaikščios po Ramybės parką, gėrėsis grįžtančių paukščių čiulbesiu šimtamečių medžių šakose ir vargu bau pastebės, kad daugybė tų medžių jau pažymėti kryžiaus ženklu – jiems paskelbtas mirties nuosprendis. Sako, didelių medžių kirtimo įkainiai labai aukšti – tai žymiai pelningesnis biznis nei gatvių rekonstrukciją ar jų priežiūra.
Šventinė „dovana“ Kaunui | E. Markevičiūtės nuotr.
„Mūsų laikais medis yra iškalbingas veidrodis, atspindintis žmogaus elgseną savo aplinkoje, visoje Kūrinijoje. Mirštantys medžiai yra tarsi nebylūs priekaištai, įspėjantys, jog yra žmonių, akivaizdžiai nevertinančių nei gyvybės, nei pačios Kūrinijos, nesuvokiančių šios dovanos didybės, o tik šaltai apskaičiuojančių naudą ir pelną. Ir tik pamažėle ryškėja, jog ten, kur miršta medžiai, finale žūsta ir žmonės‘‘.
Tai dar viena Jono Pauliaus, visą laiką kalbėjusio apie gyvybės ir mirties kultūrų kovą pasaulyje, mintis. Tad nesakykite, kad tarp teroro aktų Europos miestuose ir vandalizmo prieš gamtą aktų Lietuvoje nėra nieko bendro.
2016 balandžio 6 d., Kaunas
Parašykite komentarą