
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kovo 10 dieną Vilniuje susitiko su pirmą kartą rengiamo Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidos priemonių vadovų ir vyriausiųjų redaktorių susitikimo dalyviais.
Pasak L. Linkevičiaus, tai, kad pastaraisiais metais dvišalių santykių komunikacinis laukas susitraukė – netoleruotina situacija ir ji turi būti bendromis pastangomis keičiama.
„Siekiame statyti Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo tiltus, neneigiame, kad vis dar turime nepadarytų namų darbų ir pernelyg dažnai įkaliname save stereotipuose“, – sakė ministras.
Kalbėdamas apie Lietuvos „nepadarytus namų darbus“ L. Linkevičius turėjo omenyje iki šiol Lietuvos neišpildyta Lenkijos svajonę, kad Lietuvos piliečių pasuose atsirastų įrašai lenkų kalba ir, kad Lietuvos mokyklose būtų mažiau lietuvių kalbos. Lenkijos valdžios atstovai visų lygių susitikimuose ir visais diplomatijos kanalais jau daug metų spaudžia nepaklusnią Lietuvą nuosekliai ir metodiškai reikalaudami, kad Lietuvoje būtų daugiau Lenkijos. Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybes Lenkijos politikų užsakymu šalyje buvo pradėta kurti ir nuosekliai įgyvendinti taip vadinamą Lietuvos repolonizacijos strategija, kurios tikslas, kad visi lenkakalbiai lietuviai imtų sieti save ne su Lietuvos o su Lenkijos kultūrine ir politine erdve. Itin palankios sąlygos tam susidarė kuomet Lietuva ir Lenkija įstojo į Europos sąjungą ir tarp abiejų valstybių faktiškai buvo panaikintos valstybinės sienos.
Lietuvos respubliką valdantys politikai vengia viešai kalbėti apie visų Lenkijos valdžių tarptautinei bendruomenei skleidžiamą melą esą Lietuvoje nuolat grubiai diskriminuojami lenkai. Tačiau, pavyzdžiui, svarstant Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose klausimą Lietuvos valdžios atstovai, nors ir bandydami prisidengti tariamais už užsieniečių ištekėjusių lietuvių nepatogumais, yra priversti pripažinti, kad tai yra jų pažadėtas ir nepadarytas namų darbas Lenkijos Respublikos valdžiai.
Lygiai prieš 3 metus 2016 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, oficialaus vizito Varšuvoje metu, atsiprašė lenkų tautos už, pasak jo, gėdingą Lietuvos Respublikos Seimo poelgį 2010 metų pavasarį, kuomet Seimas, esą, nepritarė lenkiškų pavardžių rašymui Lietuvos piliečių pasuose lenkiškais rašmenimis…
„Norime matyti daugiau Lenkijos Lietuvoje ir Lietuvos Lenkijoje. Matome galimybes Lenkijos žiniasklaidai pasiekti lenkų bendruomenę Lietuvoje ir tapti atsvara dabar ypač populiariems Kremliaus kontroliuojamiems televizijos kanalams“, – kalbėjo L. Linkevičius kovo 10 d. įvykusiame Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidos priemonių vadovų ir vyriausiųjų redaktorių susitikime.
Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) išplationtame lakoniškame pranešime žiniasklaidai teigiama, kad didžiausių Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidos priemonių vadovai ir redaktoriai aptaria galimybes plėtoti bendrus projektus, skirtus didinti Lenkijos matomumą Lietuvoje ir Lietuvos matomumą Lenkijoje, ieško bendradarbiavimo kelių priešinantis agresyviai trečiųjų šalių informacinei politikai.
Linksevičius pamiršo atsiprašyti lenkų, kad Lietuva dar ne pagal Lenkijos įstatymus gyvena, bet tas mulkis kalbėjo apie “nepadarytus namų darbus” – reiškia, stengsis keisti situaciją. O Lenkijos Lietuvoje ir taip GEROKAI per daug. 🙂
Ponui Linui reikia nuvažiuoti į Suvalkus. Ten pamatys tikrąją Lietuvą Lenkijoje. Beje, vakar per kažkurią laidą rodė, kaip lietuviai “šventė” Nepriklausomybės dieną Seinų krašto parduotuvėse. Eilės milžiniškos – kaip sovietmety.
Lenkai yra jotvingių žemių okupantai. lyvis
aš tai Lietuvoje norėčiau matyti daugiau lietuvių, o ne lenkų. Vilniuje jie man taip įsiėdė…
Nuo ruso įtakos linkevičius kaip ir atsiribojo bet nuo lenko niekaip,stiprus tas badžiauninko genas.
Linkevičiaus, kaip ir kitų aukštus politinius postus valdžioje turėjusiųjų ir turinčiųjų, žespospolitinis lenkizmas Lietuvoje yra gerai matomas ir žinomas, tačiau, kaip suprasti Talkos pasišovimą sukurti autonominį lenkų puslapį Lietuvos pase…
Ko vertas Linkevičiaus noras “matyti daugiau Lenkijos Lietuvoje”, tai jau pasimatė iš Lenkijos pieno produktų, kuriuos, kad nebūtų pakenkta juos įsigijusiųjų sveikatai, Lietuvai teko išimti iš prekybos tinklų…
Be to, akivaizdu, kad Linkevičiaus siūlomi “didesnio Lenkijos matomumo Lietuvoje ir Lietuvos matomumo Lenkijoje” mainai yra “monkės biznis” Lietuvai. Taigi, “Grybauskaitės ministras” rodo visišką Lietuvos valstybinį keliaklupsčiavimą prieš Lenkiją, užuot visų pirma pareikalavus, kad Lenkija atsisakytų oficialiai naudoti Lietuvos suverenumą žeminantį pavadinimą “Poliaki na Litwe”, pagal kurio prasmę suprantama, kad Lietuva laikoma teritoriniu Lenkijos “kresu”…
Lenkai ir be Linkevičiaus savimi Vilniaus krašte pasirūpina: kas met iš JAV lenkų išeivių įsteigto Armijos Krajovos fondo , kasmet generolo Pilsudskio gimimo KOVO mėnesyje – surenkančio per 15 milijonų dolerių ir po 10 tonų medkamentų AK pogrindininkams pavergtose lenkų žemėse – Vilnijoje, Lvovo ir Gardino kraštuose ir padalinę sunčia pagal poreikius lenkų pogrindininkams ir polonizacijos reikmems. Kasmet po 240 AK karininkų r karių – pogrindininkų sukviesdama mėnesiui į Varšuvos AK štabo mokymo centrą pasimokyti pogrindinės veilkos tuose Lenkijos kraštuose. Ko gero ir Linkevičiui ar Kirkilui kiek nors iš tų milijonų nubyra, kaip nubirėjo ir Alfredui Bumbliauskui Lenkijos Kryžiaus Ordinas su milijonine premija už Lenkijos polonizavimo politikos sėkmingą vykdymą Lietuvoje visais laikais.
Skaitau ir kalbu lenkiškai, gerbiu lenkų kultūrą ir tikrai nesu nusitekęs prieš lenkus. Bet taip save vadinantys “lenkai ant Lietuvos” (Polacy na Litwie) neturi nieko bendro su lenkais, nes lenkai gyvena Lenkijoje. Jau seniai Lietuvos (Zigmas Zinkevičius) ir Lenkijos (prof. Halina Turska) mokslininkai įrodė, kad Pietryčių Lietuvos “lenkai” yra sulenkėję lietuviai ir vietiniai bei pokariu atvykę iš Baltarusijos gudai (baltarusiai), šnekantys ne lenkų kalba ir ne kokia nors lenkų kalbos tarme, o “po prostu” (lenk. – “paprastai”), kuri kalbininkų yra vadinama vakarų baltarusių tarme. Be to, taip vadinamas Vilniaus kraštas – tai etninės lietuvių žemės (ką puikiausiai įrodo baltiški vietovardžiai!), kurios priklausė Lenkijai tik trumpą laikotarpį – 1920-39 metus. Po karo praktiškai visi atvykę iš Lenkijos kolonistai grįžo į savo tėvynę. Tai iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug lenkų?! Kada buvo masinė Lenkijos gyventojų emigracija (išskyrus 1920-39 metų okupaciją) į Lietuvą?! Suprantama, kad draugas ministras negali žinoti visokių ten istorinių “smulkmenų”, bet jis gi, manau, turi specialistų, kurie galėtų jį apšviesti “lenkų ant Lietuvos” klausimais. O dabar – kažkokia gėda!
P.S. Klausimas skaitytojams (galima ir neatsakyti). Kodėl Lenkijos gyventojai “lenkus ant Lietuvos” vadina “Rosjanie” (lenk. – “rusai”)?
Nuotrauka neginčijamai įrodo, jog mūsų vyriausybė teikia pirmenybę itin lanksčiai politikai 🙂
Labai teisingas pastebėjimas!!!
Kalba,teritorija neliečima.
Saunuolis ministras. Daugiau tokiu, nes kol kas Lietuva dar laikosi, prailgo laukti jau kaip kam…. Galima zmogu pagirti nebent uz atviruma. Kazkada reikejo daugiau rusijos Lietuvoje, dabar – Lenkijos (kazkam kitam gal dar kazko). Panasu kad siuolaikine demokratija sudaro palankiausias salygas visiems besarmaciams ir bestuburiams/prisitaikeliams (juk buvo uolus politrukas kada tai) dirbti savo juodus darbus. Kas turi akis- temato, kas turi ausis- tegirdi.