Šiaulių universitete vykusiame seminare aptarta etninės kultūros sklaida bendruomenių gyvenime (nuotraukos)

Vasario 25 d. Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo susirinkę Šiaurės Lietuvos etninės kultūros puoselėtojai, bendruomenių atstovai – čia vyko vienas iš praktinių seminarų ciklo „Etninė kultūra bendruomenių gyvenime – tradicijos, šiandiena 2016“ renginių. Seminaro rengėjai: Etninės kultūros globos taryba, Šiaulių universitetas, Aleksandro Stulginskio universitetas.

Šių seminarų tikslas – bendradarbiaujant su universitetų, kitų mokslo įstaigų mokslininkais ir etninės kultūros puoselėjimo praktikais įvairiose srityse perduoti sukauptą teorinę ir gyvąją patirtį vietinių bendruomenių nariams, aktyviai besidominčiais tradicinių ir kalendorinių švenčių šventimu. Padėti ir skatinti tradicinių amatų meistrams ir tautodailės kūrėjams savo dirbinių realizacijai naudoti įvairias klasikines ir naujas informacinės sklaidos ir pirkėjų paieškos formas. Padėti bendruomenėms ir savivaldybėms aiškiau išreikšti etnokultūrinio ugdymo poreikį ir to siekti visose žmogaus ugdymo pakopose ,pradedant ikimokykline įstaiga ir baigiant aukštąja mokykla. Siekti glaudesnio abipusio regioninės kultūrinės, periodinės spaudos leidėjų, bendruomenių ir bibliotekų bendradarbiavimo.

Šie metai paskelbti Vietos bendruomenių ir bibliotekų metais. Jų tikslas – pabrėžti vietos bendruomenių svarbą stiprinant gyventojų pilietinį aktyvumą ir dalyvavimą vietos savivaldoje, formuoti bendruomenių plėtrai palankią aplinką ir gerinti viešąją nuomonę apie vietos bendruomenes ir jų veiklą.

Seminare pranešimus skaitė Etninės globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys („Etnografinių regionų metų informacinės sklaidos patirtis“), Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos vadovė Jolanta Marija Malinauskaitė („Etninė kultūra vietos bendruomenės gyvenime“), Aleksandro Stulginskio universiteto prof. dr. Astrida Miceikienė („Tradicinių amatininkų ir tautodailininkų dirbinių realizavimas, praktinė patirtis“), Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Emilija Bugališkienė („Etninės kultūros jungtis tarp bendruomenės ir mokyklos“), Šiaulių universiteto lekt. dr. Nerijus Brazauskas („Etninė kultūra ir universitetas: poreikiai, turiniai, tęsiniai”), Klaipėdos universiteto prof. dr. Vykintas Vaitkevičius („Gyvenamųjų vietų vardai ir vietos bendruomenės tapatybė”) ir kt.

Seminaro pirmajam posėdžiui pirmininkavęs Šiaulių universiteto administracijos vykdomasis direktorius doc. dr. Juozas Pabrėža pasidžiaugė, kad tiek daug etninės kultūros puoselėtojų atvyko į Šiaulių universitetą ir kad bus kalbama apie visai Lietuvai svarbias etninės kultūros puoselėjimo problemas.

„Etninė kultūra bendruomenių gyvenime – labai svarbus dalykas. Mes, etninės kultūros puoselėtojai, ypač vertiname priimtus valstybinės reikšmės sprendimus. Turiu galvoje, kad 2013-uosius metus Seimas buvo paskelbęs Tarmių metais, 2015-uosius – Etnografinių regionų metais, o 2016-uosius – Bendruomenių ir bibliotekų metais. Šiuo metu vyksta pirmą kartą paskelbtos Lietuvių kalbos dienos. Galime drąsiai teigti, kad kalba, tarmė, bendruomenės, etnografiniai regionai, bibliotekos – tai yra tie kertiniai ir pamatiniai dalykai, ant kurių laikosi Lietuva, mūsų etninė kultūra“, – atidarydamas seminarą pažymėjo J. Pabrėža.

Seminaro pradžioje kalbėjusio Etninės kultūros globos tarybos pirmininko Virginijus Jocio nuomone, šis seminaras – puiki galimybė pasidalyti teorinėmis etnokultūros puoselėjimo ir saugojimo įžvalgomis ir praktine patirtimi.

„Etnokultūra yra mūsų dvasinė gynybinė sistema. Galime pasidžiaugti, kad Etnografinių regionų metai įnešė pagyvėjimą regionuose, o dabar paskelbti Vietos bendruomenių ir bibliotekų metai duoda impulsą tolesnei veiklai. Etnografinių regionų metams pasibaigus pasigirdo kai kurių politikų kalbų, kad etnokultūros puoselėtojams lėšų galima skirti ir mažiau. Galiu pasakyti, kad, jeigu Kultūros taryba nerems mūsų projektų, Rasos, Joninių ar kitas šventes vis tiek švęsime. Mums patiems būtina diskutuoti apie savo problemas ir apie jas garsiai pareikšti“, – kalbėjo V. Jocys.

Seminaro dalyviams buvo surengtas Etninės kultūros globos tarybos leidinio „Etninė kultūra“ Nr. 9 (2015 m.) pristatymas ir regioninės, kultūrinės bei periodinės spaudos leidinių paroda. Dalis leidinių buvo padovanota Šiaulių universiteto bibliotekai.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas V. Jocys atsakė į mūsų klausimus.

– Kokias pagrindines problemas kelia etninės kultūros puoselėtojai?

– Be jokios abejonės, turime saugoti savo tradicijas. Pirminė etninių tradicijų saugojimo grandis – šeima. Ilgą laiko tarpą etninės tradicijos buvo iš jos išstumiamos ir dabar galbūt jau per vėlu kažką radikaliai pakeisti, tačiau matome tam tikrą žmonių grįžimą prie savo etninių tradicijų, ypač regionuose.

Silpniausia grandis – švietimo sistema. Joje jau daug metų neatsiranda deramos vietos etninės kultūros pagrindams. O štai vietos bendruomenės yra nesuvaržytos įvairių direktyvų ir jos gali ženkliai prisidėti prie etninių tradicijų puoselėjimo, jaunosios kartos auklėjimo. Jeigu bendruomenėje yra žmonių, kurie kviečia žmones jungtis kažkokiai veiklai, galima laukti gražių rezultatų.

– Ar valstybė turi realią pagalbos regionams programą?

– Čia labai įdomus dalykas, nes įstatymuose ir kituose dokumentuose yra įrašyta, kad būtina palaikyti regioninį savitumą. Tai nurodo ir Europos Sąjungos direktyvos, tam tikros konvencijos, kur deklaruojama, kad reikia palaikyti regioninę saviraišką. Tačiau konkrečių sprendimų Lietuvoje, deja, nedaug. ES fondai ir mūsų šalies šių asignavimų valdytojai daugiausia remia tik kosmopolitiško ir vartotojiško pobūdžio veiklas.

– Kaip vertinate etinės kultūros sklaidą žiniasklaidos priemonėse ir tokius TV projektus, kaip „Kadagys“, kurių rengėjai siekia tautinį šokį visuomenei pristatyti moderniai?

– Pasitaiko, kad iš didelio rašto išeinama iš krašto. Žmonės daro tokius projektus neįsigilinę į etninę kultūrą. Dėl to būna ir kičinis rezultatas. Aišku, mums reikia reaguoti į tokius atvejus ir pareikšti savo nuomonę.

– Kokie yra artimiausi Lietuvos etninės kultūros globos tarybos darbai?

– Atsiliepiant į visuomenės poreikius, toliau gilinsimės į etninės kultūros sklaidą švietimo srityje. Kažkada buvo parengtos rekomendacinio pobūdžio etnokultūrinio ugdymo programos, tačiau ankstesnio ŠMM ministro jos buvo išbrauktos. Savo viešuose pasisakymuose švietimo politikos vadovai tarsi pritaria etninės kultūros svarbai, tačiau praktiniuose jų veiksmuose jos, deja, nelieka. Kaip galima vaikui duoti etnokultūrinių žinių, jeigu to nėra programose?

Kita problema – istoriniai vietovardžiai. Iki Lietuvos atgimimo laikotarpio neliko apie 4000 vietovardžių, kitą tiek jų netekome per pastaruosius 25-erius nepriklausomos Lietuvos metus. Situacija tokia, kad kai kaimas lieka be statinių ir gyventojų, ši teritorija yra prijungiama prie kitos teritorijos ir iki tol buvęs istorinis vietovardis yra išbraukiamas. Kadangi daug žinybų šiuos klausimus sprendžia, yra didelis nesusikalbėjimas. Būtina rasti sprendimus, kaip tuos istorinius vietovardžius nepanaikinti.

Turime ir kitų iniciatyvų. Viena tokių – tautinio kostiumo sklaida ir populiarinimas. Tai susiję su senaisiais amatais ir tapatybės raiška. Šiais metais taip pat daug etninės kultūros projektų siejame ir su vietos bendruomenėmis, jų poreikiais. Etninės kultūros globos taryba, turi sukaupusi patirtį iš Tarmių ir Etnografinių regionų metų veiklos ir sklaidos, mato vietos bendruomenių poreikius palaikyti ir gilintis į kalendorinių, tradicinių švenčių turinį ir formas bei aktyvinti tradicinių amatų ir tautodailės plėtrą.