G. Kuprevičius: Jeigu kalba formuotų žmonių mąstymą, aplink būtų labai tylu (27)

Giedrius Kuprevičius | asmeninė nuotr.

Giedrius Kuprevičius | asmeninė nuotr.

„Gyvos kalbos privalumas yra tas, kad ji čia pat gimusi, čia ir miršta. Kai dabar žmonės tiek daug kalba telefonais, gal bent mano paskaita baigsis laiku“, – apie priešpaskutinę viešų paskaitų ciklo „Menas ir technologijos“ antrojo sezono paskaitą mąsliai kalbėjo žymus Lietuvos kompozitorius, Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius emeritas Giedrius Kuprevičius.

Susitikimas su maestro G. Kuprevičiumi vyks kovo 3 d., ketvirtadienį, 18 val. KTU Kultūros centro (Laisvės al. 13) mažojoje salėje. Paskaita bus tiesiogiai transliuojama ČIA.

– Penktoji jūsų paskaita antrajame sezone – „Žmogaus balsas ir informacija“. Apie ką šį kartą kalbėsite su susitikimo dalyviais?

– Apie balsą ir jo poveikį, apie intonaciją ir joje slypintį turinį, apie nemokančius tinkamai pateikti įdomios minties ir įdomiai pateikiančius nieko nevertas mintis. Balso anatomija yra lygiai toks pats rimtas mokslas kaip ir žmogaus socialinės veiklos anatomija ar terapija.

Balso esmės suvokimas yra labai įdomi ir svarbi šiuolaikinio pasaulio išgyvenimo sąlyga. Lygiai taip pat svarbi ir pauzės, patylėjimo prasmė bei suvokimas. Protingas ne tas, kuris tyli, o tas, kuris pasako mažiau, nei jam norėtųsi.

Ar žmogaus balsas turi įtakos jo asmenybei?

– Taip. Neseniai vieną savo radijo pokalbių laidą „Audiologai“ paskyriau politikų kalbėjimo manieros tyrimams. Rezultatai patvirtino nuogąstavimus – mūsų politikai oratorinio meno neišmano, tačiau mano uždavinys yra konstatuoti, o ne kritikuoti.

Asmenybė be balso tėra tik vidutinybė, kuri dėl kažkaip susiklosčiusių aplinkybių pateko į ložę, kur ant durų yra užrašyta, jog ji skirta Asmenybėms.

Kokia yra virtuali ir kokia materiali kalbos prigimtis?

– Labai įdomus ir svarbus klausimas, į kurį atsako ieškosime paskaitoje.

Kokiu būdu kalba formuoja žmogaus mąstymą? Koks yra jų tarpusavio ryšys?

– Jei kalba formuotų mąstymą, aplink būtų labai tylu. Gi dažnai pagalvojame tik pasakę ar parašę. Ypač tai sakytina apie komentarus internetinėse svetainėse, tačiau dažnai jų lygį provokuoja ir panaši tuose naujienų portaluose skelbiamų straipsnių kokybė. Jei jų turinys pilnas užgauliojimų, tokie bus ir komentarai. Dabar madinga tyčiotis iš visko, tačiau tai jau elgesio kultūros klausimai. Mąstymo geisčiau daugiau, ypač atsakinėjant į klausimus ar TV klausimėlius.

Ar žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, vienodai suvokia juos supantį pasaulį?

– Tikrai įdomi tema – skirtingai kalbantys ir nesuprantantys kalbos žmonės susikalba, jei to nori. Juk galima nesusikalbėti ir ta pačia kalba šnekant. Viską lemia intencija, tikslai ir bendroji kultūra – tai irgi aptarsime paskaitoje.

Kokią matote lietuvių kalbos ateitį?

– Kalbai visuomet buvo, yra ir bus pavojų. Kitas dalykas, ar tie pavojai dirbtiniai, ar susieti su objektyviomis, nepakeičiamomis aplinkybėmis, tarkim, spaudos ar rašmenų draudimu. Baisiau, kai kalba gadinama ar naikinama ja kalbančiųjų iš vidaus.

Kaip kinta kalbos vaidmuo, bėgant laikui, veikiant inovacijoms, kultūros ir technologijų naujovėms?

– Kalba gyva kol ja kalbame. Vieni žodžiai atmiršta, o vietoje jų įsiterpia kiti, su vienais kovojame, kitais – džiaugiamės. Baltų gentys (o jų liko tik dvi – latviai ir mes, lietuviai) su savo kalba elgiasi prabangiai, kitaip sakant – išlaidžiai.

Nuskurdęs žodynas yra pirmas nykstančios kalbos pranašas. Reikalaudami atsisakyti ypatingų mūsų raidyno ženklų mes tuo pačiu atsisakome ir kalbos melodijos, intonacijos, išraiškos, nes kas nejaučia skirtumo tarp a ir ą, tam ir ąžuolas jau tik ažuolas, o tai jau visai kitas ir nežinia ką reiškiantis žodis.

Identitetą prarandantis raštas grasina mums ir praradimais gyvojoje kalboje. Iš kitos pusės, nėra prasmės pūsti prieš vėją, nes ir taip jau esame be kepurių.

Kovo 3 dieną, kai vyks jūsų paskaita, pasaulyje bus minima Tarptautinė rašytojų diena. Ar kiekvienas rašytojas yra geras oratorius?

– Kokių rašytojų? Dabar jų tiek daug, kad atrodo jų yra daugiau nei knygų, nes kai kurias rašo visas rašeivų būrys. Knygų tikrai daug, tačiau labai menka jų kokybė. Knygų mugė Vilniuje šiandien tampa prekybos centru.

Gerų knygų tenka ieškoti sudėtingais atrankos keliais, kurie dažnai žiniasklaidos pastangomis būna užslaptinti, tad Tarptautinė rašytojų diena tampa ne gelmių, o paviršių garbinimo diena, kuomet mes vėl maudomi sensacijų, intriguojančių siužetų ir euro-romanų lietuje.

Gerai, kad dar vienas kitas kritinis straipsnis kultūros savaitraščiuose kiek suorientuoja skaitytojus, jei, žinoma, yra kas tuos savaitraščius skaito. Taigi, tikrojo rašytojo balsas dabar pritilęs, pasislėpęs. Galėtų būti stipresnis. Tik kaip jam žinoti, kad jis jį turi?

Kokia informacija priimtinesnė jums: rašytinė ar sakytinė? Kodėl?

– Proza – rašytine, o poezija – sakytine. Reikšmingos poezijos patikra būtų prašymas ją perskaityti balsu, o prozą – perskaityti akimis. Dabar dažnai yra atvirkščiai – skaitomi eilėraščiai nebesuvokiami, tuomet puoli skaityti – tampa kiek aiškiau.

Tas pats ir su proza, tik atvirkščiai. Žanrų skirtumas skaitant ir klausant turi savo specifiką, ir tas, kas juos ignoruoja, iš žanro iškrenta. Gerai, jei įpuola į kokį kitą.

Atviroje paskaitoje dažnai gaudau save – ar mano kalba suvokiama be rašto? Ar kalbos intonacija pakankamai aiški? Ar tinkamai naudoju potekstes ir humorą? Gyvos kalbos privalumas yra tas, kad ji čia pat gimusi čia ir miršta. Kai dabar žmonės tiek daug kalba telefonais gal bent mano paskaita baigsis laiku…

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: