T. Dirgėla: Nebūsi skaitytoju, nebūsi ir rašytoju (0)

Tomas Dirgėla | LEU nuotr.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolvento rašytojo Tomo Dirgėlos knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ jau apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą ir nominuota tarp geriausių 2015-ųjų knygų vaikų kategorijoje. Jaunas vyras LEU Lituanistikos fakultetui (LF) jaučiasi dėkingas ne tik už tai, kad čia užaugo kaip rašytojas, bet ir už pažintį su žmona. Šiandien šeima ir rašymas jam – svarbiausi dalykai gyvenime.

– Jūsų parašyta knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ buvo apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą, nominuota kaip geriausia metų knyga vaikų kategorijoje. Ar rašydamas šią knygą tikėjotės, kad ji sulauks tokio pripažinimo?

 – Nesitikėjau. Tuo metu buvo visiškai visiškos kūrybinės šakės. Jei ragana nebūtų pasirodžiusi, būčiau visai nežinojęs, kur link judėti toliau, kam ir kodėl rašyti. O čia štai – suveikė kažin kokie raganiški burtai…

– Pirmoji jūsų knyga buvo pasakėčių. Antroji – vaikams. Kaip nusprendėte parašyti knygą mažiesiems?

– Iškepiau sykį tokį sluoksniuotos tešlos pyragą. Vienas sluoksnis buvo meilė vaikams, kitas vadinosi pagarba vaikystei, o trečias – įskiepytas LEU LF aplinkos – meilė knygai. Ištraukiau iš orkaitės, sukirtau ir štai!

– Iš kur semiatės idėjų? Kas jus įkvepia kurti?

– Tokio klausimo sulaukiu ir iš savo skaitytojų, kuriems atsakau trumpai – knygos. Nebūsi skaitytoju, nebūsi ir rašytoju. Be skaitymo kurti įkvepia ir pats kūrimo procesas. Kartą ilgai neaplankius mūzoms supratau, kad rašymas yra spalvotai juodas darbas. Gal ir ramiau – nereikia laukti jokio įkvėpimo, tiesiog sėsti ir padirbėti. 

– 2014 m. sausį pasirodė pirmoji jūsų knyga „O tempora!“. Kada supratote, kad rašysite knygas, ir kada kilo knygos „Apie raganą Šiokiątokią“ idėja?

– Temporoj sugulė kultūrinėje spaudoje publikuoti tekstai, turėję vienokių ar kitokių turinio giminystės ryšių. Sykį LEU LF prodekano Dainiaus Vaitiekūno dėka galvoje ėmė kirbėti mintys apie pirmąją knygą. Surinkau tekstus vienon vieton, nusiunčiau universiteto leidyklon. Jiems visai pritiko! O apie knygų rašymą pasvajodavau jau pradinėje mokykloje, eiliuodamas pievutę ir saulutę, žolytę ir karvytę…

– Dabar dirbate darželyje su vaikais. Kaip nusprendėte imtis šio darbo? Mūsų visuomenėje įprasta, jog pedagoginį darbą dirba moterys… Kaip jūs vertinate šį stereotipą?

– Darželyje dirbti svajojau dar būdamas vaikas, kai eidavau aplankyti ar pasiimti savo mažosios pusseserės. Neseniai atradau, kad esama vietų, kur dirbti auklėtoju labiau už popierių reikalinga meilė vaikams. Kas be ko, darbas darželyje didelė patirtis ir man kaip tėčiui. O žodis stereotipas jau pats sako, kad yra sugalvotas kažkokių neaiškių tipų.

– Kaip nusprendėte studijuoti LEU? Ką šios studijos jums davė kaip asmenybei ir kūrėjui? 

– Mokykloje visi dalykai ėjosi kaip per margariną, tik lietuvių ėjosi kaip per sviestą. O ir mokytojo darbas kartais pasirodydavo visai įdomus. Šitaip atsiradau LEU. Nors, tiesą sakant, kelias nebuvo lengvas – pirmą kartą veždamas stojimo dokumentus kažin kodėl atsidūriau Vilniaus oro uoste… LEU LF padovanojo mylinčią šeimą (su žmonele susipažinome paskaitose) ir užaugino kaip rašytoją. Šiandien šeima ir rašymas man – svarbiausi dalykai gyvenime.

– Kokie jūsų gražiausi prisiminimai iš studijų laikų?

– Jų labai daug ir visi jie gražiausi! Susideda į vieną ir išeina toks didelis, jaukus ir smagus prisiminimas. Jis, matyt, niekur niekada nedings.

– Kokią dabar knygą rašote?

– Viena beveik baigta, laukia atsakymo dėl paramos – tokia šiek tiek piratiška, nors tikri piratai iš manojo Albino Bebarzdžio tik smagiai pakikentų… Kita įpusėta, maginės fantastikos žanro – veiksmas vyksta gimtojoj Palangoj, tiksliau, poroje vietų: viena tikra, kita fantastinė. Išliks tik viena, tad gelbėti tikrosios Palangos stoja ne bet kas, o vaikai.