Z. Vaišvila. Prasmingai šveskime 2016 metų vasario 16-ąją (6)

Zigmas Vaišvila | Z. Langaičio nuotr.

Zigmas Vaišvila | Z. Langaičio nuotr.

Prasmingai paminėjome 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos visuotinės apklausos 25-metį, sulaukėme Vasario 16-osios. Švęskime šią tikrą mūsų šventę ne tik linksmai, bet ir prasmingai.

Sudėtingas laikotarpis verčia prisiminti ir istorinę patirtį. Vasario 16-osios Lietuva buvo stipri – ji suprato valstybės svarbą tautos išlikimui. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, anot istoriko Juozo Jakšto, „…davė progos vairininkams tautininkams deklaruoti besąlyginį lojalumą Vadui“. Įsigilinkime į šį tautininkų pareiškimą ir šiandien. Jame pasakyta ir ši mintis: „Prasidėję įvykiai Europoje reikalauja iš mūsų valstybės budrumo, drausmės ir stiprios vienybės. Lietuvių tautininkų sąjunga tikėdama, kad vieningas veiksmas, drausmė žodžiuose ir mintyse ir tvirtas ateities supratimas yra galimas tik pasiekus vienybės pažiūrų ir nedalomos valios, reiškia šioje rimtoje valandoje absoliutinį pasitikėjimą ir besąlyginę paklusnybę tautos Vadui, Respublikos Prezidentui A. Smetonai.“

Karai Vietname, Korėjoje, Kambodžoje, Afrikoje ir kitur vyko kažkur toli, ne čia. Net ir Antrasis pasaulinis karas, šiurpūs beprasmiški Hirosimos, Nagasakio, Drezdeno ir Tokijo subombardavimai atrodė lyg ir praeityje. 1956 m. Vengrija, 1968 m. Čekoslovakija, 1991 m. sausio 13-oji Vilniuje… 1991 – 2001 m. Jugoslavijos karai atrodė lyg vykstantys tik TV ekrane, o mes kažkur nuošalyje ramiai po vakarienės dešimt metų žiūrėjome eilinį Holivudo trilerį. Tebesitęsianti penkeris metus nelikviduota Fukšimos AE avarija taip pat yra lyg ir ne iš mūsų pasaulio. Bet ji yra. Nesibaigiantys Afganistano, Irako, Sirijos karai mus privertė suvokti, kad laikas – ne visada geriausias gydytojas. Pernelyg greitai pamiršome šias akivaizdžias pamokas.

Pasaulio didžiųjų provokacija prieš Ukrainą ir jos sugriovimas, išgrobstymas, pasidalinimas, prasidėjęs „istorinio“ Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai metu, tiesiogiai mus įvėlė į pasaulinę velniavą. Nelegalių imigrantų perkėlimas į žadą prarandančią Europą, maniusią, kad gyvena užtarnautame išskirtinės ramybės kampelyje, budina ją ir praveria akis. Savo absurdiškumu ir purvinumu šis veiksmas lenkia ir vergų perkėlimą į Amerikos žemyną.

Suvokdami, kad tai yra bendras Lietuvos ir Europos likimo bei apsisprendimo klausimas, negalime leisti kažkam mūsų vardu spręsti mūsų likimus. Todėl ir kviečiame pasirašyti prieš šių nelegalių asmenų neteisėtą patekimą į Lietuvą ir Europos Sąjungą, šią absurdo logiką mums primetantį 2015 m. lapkričio 26 d. Lietuvos įstatymą, pakeitusį užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje. Šis įstatymas dirbtinai ir nelegaliai mums primetamus užsieniečius priešpastato Lietuvos piliečiams, mūsų valstybės saugumui.

Pradėkime tvirtai kalbėtis su mūsų valdžia ir prasmingai veikti su ja drauge bendrais darbais, bet ne klausytis valdžios melo deklaracijų ir toleruoti jos neveiksnumą. Mūsų tarpusavio pokalbiai turi virsti bendrais veiksmais prieš melo ir absurdo spektaklį, veiksmais dėl mūsų likimo. Parodykime savo ryžtą, iki Kovo 11-osios surinkdami 50000 parašų, kad Lietuvos Seimas taisytų šią klaidą.

Tai būtų tikras, šventiškas Vasario 9-osios, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios idėjų įprasminimas.

Šventinį vakarą drauge šeimoje paskaitykime Sąjūdžio Žmogaus – rašytojo Romo Gudaičio kol kas dar neuždraustą Lietuvoje alegoriją, kurios istorinėje Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje 2013 metų birželio 3-iąją nepanoro klausytis Sąjūdžio perėmėjai, nutraukę rašytojo kalbą (Romas Gudaitis „Esė apie turtingą vidinį lepšio pasaulį“):

…Vienoje šalyje – ne Lietuvoje, bet tikrai ES šalyje – žmonės nutarė pastatyti Šventovę. Tegu ji būna visų mūsų Šventovė, sakė žmonės, ir tegu ji būna pašventinta ir stovi per amžius. Kaip kartais pasitaiko, šio darbo ėmėsi teisiausieji ir teisingiausieji, statė statė bet nepastatė. Kodėl gi jūs nepastatėte, klausia jų pasipiktinę žmonės, jei nemokat – tai leiskit statyti mums patiems. Iš kur jūs ištraukėte, kad mes nepastatėme, gražiai ima stebėtis teisiausieji  ir teisingiausieji, statę, bet nepastatę, štai jūsų Šventovė. Žmonės prasitrina akis, žiūri žiūri, bet ten, kur turi būti Šventovė – vien gražiom mašinikėm užstatyta plynė, o šalia iškerėplintas kažkoks akropolis, į kurį  grūdasi minia. Palaukit, bet jūs mus apgavot, mes jus paduosime į teismą! Teisiausieji ir teisingiausieji tik nusijuokia iš šių žodžių, o Temidė nusiplėšia raištį  nuo akių ir meiliai burkuodama kviečia  bylinėtis. Teismai su apeliacijom truks dešimt metų, taigi  neilgai, švelniai kalbasi Temidė su žmonėm kaip su vaikais. Jie mus apgavo ir Šventovės nepastatė! – sako žmonės, tada vėl pasirodo  teisiausieji ir teisingiausieji. Jie labai lengvai įrodo, kad Šventovė seniai pastatyta. Jeigu jūs nematote tos Šventovės – tai jūsų problema, juk savo Šventovę reikia matyti ne akimis, o širdimi, mandagiai atkerta jie, o dar mandagesni jų advokatai paaiškina juridines ir pinigines ginčo pasekmes. Na mes jums parodysim, prakeikti sukčiai ir apgavikai! – įtūžta žmonės ir eina pas Aukščiausią tos šalies pareigūną (dėl ramybės pridursim: pareigūnę) ieškoti teisybės.

O tuo metu trenkia būgnai, aidi fanfaros, vyksta paradai ir šou, mat į tą šalį suvažiavo valdžios iš visų šalių, liejasi kalbų medus. Trykšta gražbylystės fontanai, ir viskas vyksta nuostabiai korektiškai, net Briuselio berniukas dailiau ima šlapintis.

Bet Šventovės tai nėra, mus apgavo, bando sakyti žmonės, tačiau jiems labai gražiai įrodoma, jog Šventovė ataskaitose ir virtualioje erdvėje jau seniai stovi, pinigai dailiai pravalgyti ir išsidalinti, o dėl absurdiškų mūsų apkaltinimų, kad tai – miražas, tai jie bus paneigti nuostabiai turininga valdžios deklaracija, žodžiu išsiaiškinsim, kai išsiskirstys svečiai, ir mes baigsime šį gražiausią Europoje savo pirmininkavimą. Ir svečiai patiki teisiausiaisiais ir teisingiausiaisiais, kurie pastatė daugybę šventovių ir vieną – šią gražiausiąją Europoje. O tada Aukščiausias šios šalies pareigūnas (mes jau droviai atskleidėme dėl lygių galimybių, ar tai vyras, ar moteris, ar koks diplomatiškai korektiškas lepšis) išrenkamas visų šalių sąjungos prezidentu, – ak, kaip džiūgaujama toje šalyje, ant kurios dabar pasipils ES milijonų maišai, nei raštu aprašysi, nei žodžiu apsakysi. /…/

Vasario 16-osios proga Seimas dar prisiminė kitą Sąjūdžio Žmogų – poetą Justiną Marcinkevičių. Kol kas dar jo tekstai neuždrausti, nors paruošiamasis propagandinis darbas jau vyksta.

Vasario 16-oji primena ir dr. Joną Basanavičių, parašiusį knygą apie Mažosios Lietuvos himno autorių Jurgį Zauerveiną. Juos abu suvedė, matyt, ne tik likimas, bet ir supratimas apie pavergtas tautas. J. Zauerveinas buvo sorbas – vakarų slavų tautos iš Vokietijos Lužicos žemės atstovas. Ši tauta buvo naikinama ir germanizuojama amžiais. Todėl J. Zauerveinas, mokėjęs 62 kalbas, poetas, buvo ir engiamų tautų teisių gynėjas. Todėl ir mes garbinga savo giesme laikome šį jo eilėraštį „Lietuvninkai mes esam gimę“, baigiamą šiais posmais:

„…Vis ciesorių viernai mylėsim,       Lietuvninkai mes esam gimę,
Mylėsim ciesorystę vis,                    Lietuvninkai mes norim būt;
Tikt, kas širdyj yr, iškalbėsim           Tą garbę gavome užgimę,
Lietuviškomis lūpomis.                     Tą ir nenorim leist pražūt.“

Su Vasario 16-ąja, mielieji!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *