Neformalūs pokalbiai apie patyčias ir madą tyčiotis (IV) (0)

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

IV. Apie klouno klišę, populiariąsias klasės grupes ir ateitį.

Beatričė RASTENYTĖ. O apskritai jums nepanašu tai į kažkokį klouno principą, klišę? Nors, ko gero, kažkaip žiauriau viskas atrodo. O kaip ta versija, kad išsirenka kažkokį geresnį vaiką, iš kurio tyčiojasi, kažkokį tobulesnį?

VILIJA. Na, pavydi…
MIGLĖ. Pavydi. Taip.

Dalia RASTENIENĖ. Ir tada pradeda jį smukdyti?

VILIJA. Taip.

Dalia RASTENIENĖ. Pavydi kažkokių gerų savybių? Ar tyčiojasi, kad jis prasčiau apsirengęs? Ar kad plaukai ne tokie gražūs…

Beatričė RASTENYTĖ. Gal ir taip, ir taip… Ieško trūkumų, jeigu pavydi.

VILIJA. Mano klasėje tai dėl pavydo. Tas žmogus daugiau gal pasiekęs būna, gal jis protingesnis, geriau mokosi, ar kad ir geresnius daiktus turi už kažką kitą, tas žmogus populiaresnis, turi daugiau draugų, gali didesnę įtaką padaryti. Ir tiesiog visus prieš tą vieną žmogų nuteikinėja.

Dalia RASTENIENĖ. Betgi būna klasėse, na, tiesiog būsimieji einšteinai… Sakykim, koks ramus, tylus, aprengtas nelabai brangiai, bet jis labai gabus, pavyzdžiui, fizikai. Jis tikrai skirsis nuo kitų vaikų.
Beatričė RASTENYTĖ. Visi gi rašo kad Einšteinas dvejetukininkas buvo.

VILIJA. Na, tai būna dar tokie dviveidžiai, kurie naudojasi tokiais gabiais vaikais. Atseit, tu mano draugas, vien tam, kad naudos gautų.
MIGLĖ. Kad padėtų mokytis.
VILIJA. Kaip giriasi, kad išeina 7, pavyzdžiui, iš matematikos, o jo pastangų beveik 0. Nusirašo, ir viskas.
ERIKA. Draugas padeda.

Dalia RASTENIENĖ. Duodat nusirašyti?

MIGLĖ. Retai, nepatinka. Nes vienam duodi nusirašyti, tada užburtas ratas…
VILIJA. Po to ir visa klasė nori nusirašyti.
MIGLĖ. Taip.
VILIJA. Mokytoja, tarkim, pakviečia tave. Tu paskaitai savo atsakymą. Ir pakviečia tą žmogų, kuriam tu davei nusirašyti…
MIGLĖ. Jisai laimės. Tiesiog nėra ko papildyti.
VILIJA. Tai jis sako: „Tai aš panašiai parašiau…“
ERIKA. Bet neduodate nusirašyti?
MIGLĖ. Sakau: nepadariau.

Beatričė RASTENYTĖ. Meluojat.

VILIJA. Nes nežinau. Na, tiesiog nesinori. Na, kartais duodu nusirašyti.
MIGLĖ. Žiūrint, kokiems žmonėms.

Beatričė RASTENYTĖ. Vis dėlto man taip ir neaišku – tie populiarūs, ar jie iš tikrųjų yra tokie populiarūs, ar tiesiog jie savo patyčiomis išsikovoja tą savo populiarumą, jėgos struktūros pastangomis? Ar jie tiesiog yra tokie lyderiai, kurie ateina į klasę ir, kas jiems nepatinka, tuos visus nusodina? Nėra taip?

MIGLĖ. Taip turbūt ir yra.
ERIKA. Kokie jie yra?
VILIJA. Taip ir būna dažniausiai. Na, kartais jie būna tikrai populiarūs, bet nesikiša į klasės reikalus.
ERIKA. O populiarus – tai koks jis gali būti: jumoristas, linksmuolis?
VILIJA. Klasės juokdarys. Mokytoja kažką sako, jis kažką juokingai pakomentuoja.
MIGLĖ.  Visi juokiasi… Populiarieji irgi tarpusavyje skirtingi. Vienas populiarus dėl vienos savybės, kitas – dėl kitos…
VILIJA. Būna ir gerų… Klasėje daug grupių susidaro.
ERIKA. Yra grupė, kurie rūko, geria, jie populiarūs, juos pažįsta visa mokykla. Visi eina kartu rūkyti ir visi draugauja turbūt. Kita grupė, kurie klasę prajuokina, jie iškalbus, žodžio kišenėj neieško.
MIGLĖ. Taip. Juokdariai.
ERIKA. Tas vadinamasis juokdarys visus suburia. Jis irgi populiarus. Taip?
MIGLĖ. Populiarus, teigiamų emocijų sukelia.
ERIKA. Jis teigiamas. Bet jis pasityčioja ir iš kitų, nes jisai juoką turi sukurti.
VILIJA. Na, taip.
ERIKA. O dar kokia yra grupė? Kurie yra apsirengę gražiai ir…
MIGLĖ. Mados grupė.
ERIKA. Tai va jau tris grupes populiariukų turim. Vieni yra rūkantys, geriantys, aišku, kaip viena komanda, juos visa mokykla pažįsta, kita komanda – humoristai, tai jie prie bet ko gali prieiti ir juoką sukelti, jie, aišku, yra populiarūs, jie, aišku, irgi daug pažinos kitų draugų, o kiti yra modistai, kūnas jų prioritetas, tai jie, madingieji, daugiausia iš visų tyčiosis.
VILIJA. Išlepintas.
ERIKA. Išlepintas daugiausia tyčiosis? Taip? Jie grupelėmis. Juk nerūko ir negeria visa mokykla. Humoristai, kurie užveda visus, prajuokina, jie iškalbūs būna. Gal tikrai būtent jie daug skaito. Ta grupė žmonių.
VILIJA. Na, taip…
ERIKA. Nes iš kur jis paimtų visokių aliuzijų, visokių minčių.
VILIJA. Na, taip.  Žinių prisižiūri, apie politikus kalba su istorijos mokytoju sau…
ERIKA. Tikrai daug kuo domisi, ir žinias žiūri, ir politikus analizuoja…
MIGLĖ. Bet šiaip jau visi su kaukėm…
ERIKA. Vienu žodžiu, visi su kaukėm, ne viena jų grupė. Ir kokia išvada? Kas daugiausia tyčiojasi?
VILIJA. Klasės gražuoliai.
ERIKA. Aš irgi taip manau.

Dalia RASTENIENĖ. O jeigu kas nors pradės tyčiotis iš klasės gražuolės arba gražuolio?

ERIKA. Kas tada?
MIGLĖ. Nežinau…
VILIJA. Iš jų niekas, atrodo, nesityčioja. Niekas nieko jiems nepasako, bijo gal. Nežinau. Susimuštų gal? Būna, kad grasina…
MIGLĖ. Gali būti toks credo, kaip sakiau: kam man atsiskleist prieš juos? jie prie manęs nelenda, tai ir gerai. Jeigu aš įsikišiu, kai  iš kito juoksis, tai ir prie manęs lįsti tada pradės… Kuo labiau nesikišti, kaip sakyti, savo gyvenimą gyventi klasėje. Ir viskas. Kad tau lengviau būtų. Kiekvienas dėl savęs lyg ir gyvena.

Dalia RASTENIENĖ. Kaip išgyventi konclageryje lygu kaip išgyventi mokykloje?

ERIKA. Taip.
MIGLĖ. Žiauru.
ERIKA. Taip yra.
MIGLĖ. Visur tos vertybės panašios, ir šeimoj. Bet kiekvienas juk vis tiek gyvena.

Dalia RASTENIENĖ. Taigi jums dar yra tikėjimo mokymai. Arba etika, arba tikyba.

MIGLĖ. Yra.

Dalia RASTENIENĖ. Ir ką?
VILIJA. Mes filmus žiūrim…
MIGLĖ. Aptariame, ir viskas.

Dalia RASTENIENĖ. Tai krikščioniška dvasia nepersiimate?

VILIJA. Dabar šitoje gimnazijoje – ne. Bet anksčiau, kai mes pradinėse klasėse mokėmės, tai ir maldų mokinomės, ir tuos 10 Dievo įsakymų. Ten labai jau taip – sustiprintai…
MIGLĖ. Bet ir į patį tikėjimą yra skirtingų požiūrių. Mano klasėje, pavyzdžiui, yra tokių kietuolių, bet jie eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Tikintys, pora tokių. Kai sužinojau, net nustebau.

Dalia RASTENIENĖ. Nevaromi, patys eina?

MIGLĖ. Taip.
ERIKA. Paslėpta viskas, sakau… Jie visi slepia savo esmę. Va jisai kietuolis, bet eina ir į bažnyčią.

Dalia RASTENIENĖ. O kietuolis, tai kuria prasme? Ką jisai daro, kad jis kietuolis?

MIGLĖ. Na, populiarus klasėje. Ir viskas.
VILIJA. Daug su kuo bendrauja, pažįstamų turi. Kuo didesnis pažįstamų ratas, tuo jis populiaresnis, nes tuo daugiau tų žmonių jis pažįsta.

Dalia RASTENIENĖ. Komunikabilus.

ERIKA. Na tai, sakau, daug grupių yra. 3 grupės, aš manau. Ir klasėj vis vien atsiranda populiarūs,  lyderiai. Pavyzdžiui, pas jus daug yra klasės lyderių?
MIGLĖ. Yra keli.
ERIKA. Keli. Kaip aš suprantu,  ta mūsų vis minima klasė – lyderiai. Visi kietuoliai toje klasėje.

Dalia RASTENIENĖ. O kodėl jie visi suvaryti į tą klasę?

VILIJA. Na ne, kai kurie ten geri, tikrai „faini“ žmonės. Nežinau, iš kur ten tokių atsirado. Na, tikrai, aš per tiek mokyklų perėjus, jau trečioj mokykloj, dar nė karto nebuvo tokių šlykščių žmonių, tiesiog, kai einu su jais į pamoką, tai pasidedu daiktus ir išeinu, kad kuo toliau, kad nebūti, kad negirdėčiau, ką jie ten kalba ir ką ten jie vaidina.
ERIKA. Taip. Taip yra.
VILIJA. Ir iš tikrųjų jie nėra net tokie protingi. Kai aš pasėdžiu su jais… Juos tiesiog iškelia.
MIGLĖ. Tušti tokie.
VILIJA. Na, taip. Na, iš tikrųjų jie nėra protingi. Yra tokių žmonių, kurie tikrai gerai mokosi, o yra tų kietuolių, populiarių tų grupelė, kurie iš tikrųjų nieko nemoka, jų nuopelnai yra tik tokie, kad auklėtoja kažkaip sutvarko tuos reikalus, kad jiems visų dalykų išeitų geriausi pažymiai.
ERIKA. Na jie gal moka bendrauti su mokytojais, jie kalba, jie, sakau, jie…
VILIJA. Duoda tų papildomų darbų, atspausdink lapus, padaryk tą aną, ką galėtų padaryti bet kas, ir parašysiu 10. Už nieką rašo.

Beatričė RASTENYTĖ. Teisybė, gal jie tokie, kurie labai moka pasirodyti?

ERIKA. Taip, taip jie visame kame pirmi, jie lyderiauja, jie gali prieiti prie mokytojos ir išmaldauti,  gal ir ant kelių atsiklaupia ir prašo mokytojo, tai, aišku, kuri tau mokytoja neleis išsitaisyti ar dar kažką, neduos tau užduoties. Jie visur eis per galvas, jie laimės visur. Jie kaip ne žmonės, juose turi būti visko įdėta: ir žiaurumo, ir patyčių, ir padlaižiavimo.

Dalia RASTENIENĖ. Kaip sovietiniais laikais – kaip išsisukti, ką kaip gauti…

ERIKA. Taip. Jie lankstūs, jie viskuo pasirūpina, Kad jie prašo pasitaisyti, gal ir nieko blogo, bet kad iš kitų nesijuoktų, nesityčiotų, iš kalbos, iš akinių, dar iš kažko.

Dalia RASTENIENĖ. Jeigu viskas taip vyksta, tai ir mokytojų kaltės yra.

ERIKA. Taip.

Dalia RASTENIENĖ. Jeigu leidi pasitaisyti, jeigu yra tokia taisyklė… tai visiems vienodai ji turi galioti.

MIGLĖ. Čia mokytoja kalta….
ERIKA. Aš sakau, kad tai jautrus klausimas. Aišku, nesuprasime mes, kas to vaiko širdyje, kuris tyčiojasi, kas jam darosi, ar jis iš „mandrumo“ tyčiojasi, ar jis visko yra pertekęs tiek, kad nebežino, kaip save parodyti, kaip išreikšti? Jis jau visko turi. Jis jau turi patį geriausią telefoną. Jis užsimanė batų – jam iš karto bus nupirkti, jis užsimanė ten to, ano, jisai mašinos užsimanė – jam mašiną nupirks, nes daug kas su mašinomis į mokyklą atvažiuoja. Jie jau nieko nenori, tai iš kitų tyčiojasi.

Dalia RASTENIENĖ. Prisimenu amerikietiškus filmus apie jų auksinį jaunimą, tai iš tikrųjų gi su mašinomis ten važinėdavo, tai dabar jau į Lietuvą tas laikas atėjo… Auksinis lietuvių jaunimas.

ERIKA. Moksleiviai ojojoj su kokiomis mašinomis atvažiuoja, vieną dieną viena, kitą dieną kita.
VILIJA. Pasakojo vieną kartą: sudaužiau mašiną, tai tėvas atėmė, dabar naują pirks. Mačiau, kaip su servetėle valo ją.
ERIKA. Iš visur tai eina: iš šeimos, iš visuomenės, iš visur. Bet jūsų mokykloje bent jau didelių nelaimių nepasitaikė, ir tai jau gerai.
VILIJA. Bet žodžiais pasako, žodžiais įžeidžia, įskaudina. Įtampa didžiulė.

Dalia RASTENIENĖ. Individualizmas klesti. Kiekvienas už save.
ERIKA. Įstaigose irgi būna, kad iš žmogaus, kažkaip kitaip apsirengusio, pasijuokia. Lyg su humoru, kitaip, bet jautresnis žmogus įsižeidžia.

Dalia RASTENIENĖ. Bet labiausiai nemėgsta, kai aukščiau galvą už kitus iškeli.

ERIKA. O jūs norėtumėte būti populiarios?
VILIJA. Ne.
MIGLĖ. Ne, nors gal truputį…
ERIKA. Norėtum?

MIGLĖ. Šiaip jau – kam? Man to nereikia.
ERIKA. Kuo norėtum geriau būti – paprastu, eiliniu žmogum?
VILIJA. Paprastu.
MIGLĖ. Tokia, kokia esu, – man gerai būti.
ERIKA. Tokia, kokia esi. O populiarumo net nesieki ir net nenorėtum būti populiari?
MIGLĖ. Aš, kaip sakyti, bendrauju su visais, minimaliai, su kuriais reikia, vis tiek klasė, bet kažko daugiau tai man nereikia, neįdomu, nenoriu, žinok. Užtenka, kiek yra. Su kuo noriu bendrauti, aš pati pasirenku. Su kuo daugiau bendrauti. Ir viskas.
ERIKA. O kažkada norėjai?
VILIJA. Visi norėjo.
MIGLĖ. Norėjau. Visi norėjo.
ERIKA. Visi norėjo būti populiarūs. Taip.

Beatričė RASTENYTĖ. Tai iki kelintos klasės tas noras galioja?

MIGLĖ. Iki kokios devintos tai tikrai.
VILIJA. Na, norėjosi tokiu būti, prie visų, kad visi mėgtų tave, pusė mokyklos pažinotų, su tavimi sveikintųsi. Paskui, kai užaugi, tai supranti – kam? Išeisi iš tos mokyklos, ir viskas, ir kas tada – pasibaigs tavo populiarumas.
MIGLĖ. Ir matysi, kad nieko nepasiekei per tuos metus.
VILIJA. Nieko neišmokai, klasėje blogiausiai mokeisi, bet buvai populiarus. Ir eini gatvių šluoti, bet buvai populiarus. Tai kam?

Dalia RASTENIENĖ. Tai dar ir negausit tos „deficitinės“ vietos…

ERIKA. Man dar labai keista, kad, kalbėdama su dukra namie, dažnai išgirstu: aš nežinau, mama, kaip tau pasakyti lietuviškai, angliškai tik galiu pasakyti. Jie dabar visi geriau angliškai kalba ir mintis reiškia geriau angliškai, negu lietuviškai.

VILIJA. Dėl to, kad aš viską angliškai klausau: filmus angliškus, serialus angliškus žiūriu, na, tik knygas dar lietuviškai paskaitau.
ERIKA. Ji ir galvoja jau angliškai, ne lietuviškai.

Dalia RASTENIENĖ. Keista. Mus irgi labai kruopščiai rusiškai mokino, bet mes lietuviškai geriau mokėjom, matyt, ne taip kruopščiai ir mokino… Tai jūs anglų mokate kaip reikalas? Taisyklinga kalba? Frazeologizmus, žargoną?

MIGLĖ. Na, taip. Nors ne visus, aišku.

Dalia RASTENIENĖ. Kiekviena kalba turi skirtingus lygius. Yra ir gatvės kalba, paprastų darbininkų kalba, yra tokia, kur kas antras žodis keiksmažodis…

VILIJA. Taip. Šiandien pirmą dieną dirbau, per atostogas dirbu. Ten pagyvenusios moterys dirba, tai kas antras žodis – keiksmažodis. O tokios, atrodo, moterys, na, vis tiek, tokios… garbaus amžiaus.

Dalia RASTENIENĖ. Negaliu patikėti.

VILIJA. Aš irgi. Man buvo keista.
ERIKA. Žinau žmonių, kurie pastoviai taip kalba, jie net negali jų nepasakyti, nes jau nejaučia.

Dalia RASTENIENĖ. Gerai kalbą mokėdamos, galėsite išvažiuoti…

ERIKA. Tai jų svajonė.

Dalia RASTENIENĖ. Tai ir liksim Lietuva tiktai trys žmonės…

ERIKA. Norėtum? Tai tu norėtum, Migle, išvažiuoti?
VILIJA. Aš gyventi noriu Lietuvoje, bet noriu pakeliauti, pamatyti pasaulio.
MIGLĖ. Aš noriu gyventi užsienyje.
VILIJA (juokiasi). Tiesiai šviesiai.
MIGLĖ. Tai ką?
VILIJA. Nieko.
ERIKA. Nenori visiškai čia būti…
VILIJA. Lietuva dar labai atsilikusi nuo kitų valstybių.
ERIKA. Ir net studijuoti čia nenori. Juk prašiau, kad galėtų čia studijuoti. Ji net nenori čia studijuoti.

Dalia RASTENIENĖ.  Nestudijuosi čia? Kodėl?

MIGLĖ. Man nepatinka čia žmonės tiesiog.
ERIKA. Kas dar nepatinka?
MIGLĖ. Iš viso. Nežinau. ŽMONĖS na tiesiog tokie šlykštūs…

Dalia RASTENIENĖ. Bet ir ten visokių būna.

MIGLĖ. Žinau…