V. Gedvilas. ES – ne „šventa karvė“. Kaip ir pabėgėliai

Pabėgėlių klausimu jau kalbėta labai daug. Visgi nori nenori, tačiau reikia kalbėti ir toliau. Nes Lietuvoje dar daug tokių, kurie, deja, negirdi. Blogiausia, jog tarp nenorinčių girdėti ir matyti – visų pirma tie, nuo kurių priklauso sprendimai.

Jų neįtikina jokie argumentai. Neįtikins, matyt, ir pavyzdžiai, kurių kaip nors kitaip, nei geraisiais, nepavadinsi. Antai Slovakija, o paskui ją ir Vengrija padavė Europos Sąjungą į teismą. Dėl privalomų pabėgėlių kvotų.

Gaila, kai pagalvoji, kad mes – nei vengrai, nei slovakai. Gaila, kad mūsų sprendimų priėmėjai irgi nei vengriškos, nei slovakiškos drąsos neturi. Ambicijų juo labiau.

Abi šalys kreipėsi į ES Teisingumo Teismą dėl Bendrijos plano paskirstyti pabėgėlius pagal privalomų kvotų sistemą. Kaip žinia, tąkart nutarta paskirstyti po ES valstybes 120 tūkst. vadinamųjų prieglobsčio prašytojų. Ne visos šalys sutiko, kelios prieštaravo (aišku, ne Lietuva) – tačiau kvotos vis tiek buvo nustatytos visoms. Privaloma tvarka.

Lietuvai, primenu, skirta 1105 pabėgėlių dozė. Sako, mūsiškiai intensyviai ieško, bet niekaip neranda norinčiųjų atvykti. Matyt, ne aš vienas puoselėčiau tokią slaptą, bet naivią mintį, jog gal niekad ir neras. Visgi naivu, nes jei nebus savanorių – atsiųs vėlgi ta pačia privaloma tvarka.

Grįžtant prie temos: Vengrija ir Slovakija savo ieškiniais ką tik parodė, kas ir taip turėtų būti akivaizdu: ES – ne kokia nors „šventa karvė“. Jos sprendimus galima ginčyti. Priemonių ir galimybių yra. Noro tereikia.

Deja, mūsų sprendimų priėmėjams atrodo kitaip. Jie mėgsta pakalbėti apie solidarumą, vienybę ir panašius dalykus. Mūsiškiai nuolankiai klauso ir priima tai, ką jiems nuleidžia ES viršūnėlės. Niekaip neatsistebiu – ir iš kur toks nuolankumas?

Visuomenės apklausos akis badyte bado: lietuviai nenori pabėgėlių. Šįkart ne apie tai, ar jų nenoras susijęs su pagrįstomis, ar išgalvotomis baimėmis. Apie tai, kad tauta reiškia savo nuomonę ir valią. O valdžia, jei kas pamiršo, tai tautai ir privalo tarnauti. Tai kodėl tarnaujama ne jai, o ES?

Kodėl Lietuva neseka Vengrijos ir Slovakijos pavyzdžiu? Kodėl nestojo į vieną gretą su valstybėmis, kurios sakė: mes prieš prievartines pabėgėlių kvotas, mes manome, jog tai nesąžininga, neracionalu ir pagaliau neteisėta?

O kas, jei Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas teisus ir ES viršūnėlės jau subrandino planą perkelti į Europą dar 500 tūkstančių pabėgėlių iš Sirijos? Kiek iš jų dar nuolankiai turės priimti Lietuva? Pagal privalomą kvotą, žinoma. Dar kelis tūkstančius, o gal keliasdešimt?

Priminsiu: jei nieko nedarysime, Lietuvos ir ES laukia didelės problemos, todėl privalome ne stebėti situaciją sudėję rankas, o ieškoti būdų, kaip tų problemų išvengti. Todėl kviečiu koalicijos partnerius peržiūrėti skirtas kvotas, o Vyriausybę Europos Komisijoje pasisakyti už visai kitokį pabėgėlių krizės suvaldymo planą.

Ir trys paprasti siūlymai: sustiprinta ir griežta ES išorės sienų apsauga bei kontrolė. Karo pabėgėlių atskyrimas nuo ekonominių migrantų – ir spartus jų išsiuntimas atgal. Karo pabėgėlių laikinas apgyvendinami specialiose gyvenvietėse iki tol, kol jų šalyse pasidarys saugu. Ir – užkirstas kelias karo pabėgėliams migruoti šalyje kur panorėjus.

Sprendimų priėmėjai, matyt, vis tiek neklausys. Ką gi: ateina metas, kai visuomenė turės pilną teisę jų to paklausti akis į akį. Tuomet, kai prasidės rinkiminiai „vojažai“ po Lietuvą. Ir, negavę aiškių atsakymų, daryti išvadas bei sprendimus.

Autorius yra Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas