Apie Žibėčių kaimo piliakalnį – Dirvės kalną (5)

Alantos apylinkės | wikipedija.com

Turbūt kiekvienam svarbiausias yra savo kraštas kuriame gimėme, esame ir tikimės išlikti savo vaikų atmintyje. Mūsų gimtas kaimas yra Žibėčiai, besantis atkampiausiame Molėtų rajono kampelyje, besiribojančiame su Utenos ir Anykščių rajonais. Žibėčių kaimas mažai žinomas, bet mums labai svarbus. Mes nuo seno žinojome ir tikėjome, kad kaimo pakraštyje prie kelio Alunta-Utena besantis Dirvės kalnas yra piliakalnis, nuo kurio ir radosi Žibėčių kaimas. Pagal legendą, senais laikais ant Dirvės kalno žibėdavo žiburėlis, nuo jo ir kilo Žibėčių kaimo pavadinimas. Tačiau į Lietuvos piliakalnių atlasą, išleistą 2005 metais, Dirvės kalnas kažkodėl nebuvo įtrauktas.

Vadovaudamiesi pilietine iniciatyva ir siekdami sustiprinti Žibėčių kaimo identitetą 2013-06-28 kreipėmės į Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašydami  įtraukti Dirvės kalną į Lietuvos piliakalnių sąrašą.

Žemiau pateikiame mūsų surinktas žinias apie Dirvės kalną: 

Ten kur eglynas – Dirvės kalnas, Žibėčių kaimo pradžia pagal legendą. Dirvės kalnas yra Žibėčių (I) kaime, Molėtų rajone, prie kelio Alanta-Utena (koordinatės: X-6140809, Y- 588317). 

Dirvės kalnas reljefo modelyje pagal erdvinio lazerinio skenavimo (LIDAR) duomenis (parengė V.Mikulėnas) Aiškiai matyti, kad tai – ryški reljefo forma iškylanti tarp supančios žemumos.

Pasakojimai apie Dirvės kalną (surinko Danius Rinkevičius)

Žibėčiai įsikūrę prie Vastapo ežero ir kelio Alanta-Utena. Pasakojama, kad Žibėčių kaimo pavadinimas yra kilęs nuo žiburėlio, kuris tamsiomis rudens naktimis žibėdavo ant kalno. Greičiausiai tai ir buvo Dirvės kalnas – piliakalnis. O Dirvės kalnas būten stovi prie kelio, jungiančio Aluntą su Utena ir matomas iš toli.

Dirvės piliakalnio šlaitus nukasė vokiečiai pirmo pasaulinio karo metu, o po to vietiniai gyventojai, nes buvo labai geras žvyras. Bet, kai kasant pradėjo byrėti žmonių kaulai, žvyro niekas nebekasė. Vietiniai gyventojai ten kasė tik duobes bulvėms ir runkeliams laikyti. Kozlovas 1970 m. bekasdamas žvyrą rado akmeninį kirvuką, kurį atidavė muziejui (nežinoma kokiam). Po kasinėjimų, ant Dirvės kalno buvo labai daug didelių akmenų, kuriuos kolūkio laikais užkasė naujajame karjere, kuris buvo pradėtas netoli Dirvės kalno į vakarus.

Mano tėvas vienkiemių statymo metu pastebėjo, jog šitas legendomis apipintas kalnas yra labai aukštas ir nuo jo matosi labai gražus vaizdas. Todėl pietinę kalno pusę apsodino uosiais, kurie ir dabar ten auga.

Baudžiavos laikais šis kalnas priklausė Skudutiškio dvaro savininkui Kurminui, kadangi ši vieta buvo apipinta padavimais ir legendomis, Kurminas to kalno nei ardavo, nei sėdavo, tik ganė gyvulius. Manoma, kad nuo žodžio „dirvonas“ ir kilo  Dirvės kalno pavadinimas.

Prieš žemės išdalinimą į vienkiemius, ant kalno buvo matomos apskritų duobių žymės ir aplink jas buvo daug didelių akmenų. Žmonės jas išlygino ir sėjo avižas, rugius. Žemės buvo nederlingos. 

Arūno Strazdo informacija apie kalną, vad. Dirvės kalnu (Žibėčių I k., Suginčių sen., Molėtų r.)

„Dirvės kalnas“ minimas jau 1935 m. lapkričio mėn. Motiejūų pradinės mokyklos mokytojo Juozo Vėgėlės užpildytoje Lietuvos žemės vardyno anketoje, kur nurodyta, kad kalnas patenka į dviejų savininkų Sarapino Rinkevičiaus ir Trafino Saveljevo sklypus, užima apie 0,5 ha plotą ir jo stačiajame šlaite randama „akmeninių kirvukų, geležinių peilių ir kt.“ (1). Daugiau jokių pasakojimų apie šį kalną anketoje nepateikta.

1964 m. Traupio vidurinės mokyklos direktoriaus Gintauto Pakalnio užpildytame archeologinio paminklo pase šis objektas pavadintas senkapiais. pažymėta. kad jį 1935 m. aprašinėja J. Vėgėlė ir paminėti rasti šie daiktai: akmens kirvukai , geležiniai kirvukai ir geležiniai peiliai-durklai (2).

1991  m. šį kalną žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Arūnas Strazdas). Šis objektas žvalgymo ataskaitoje įvardintas kaip Žibėčių kaimo kapeliai II, nes D. Rinkevičiaus pasakojimu, apie 1956 m. kasant žvyrą. buvo rasta žmonių kaulų. Pats D. Rinkevičius matęs po lietaus išplautą žmogaus kaukolę. Be to, jis minėjo ir apie čia aptiktus daiktus. Jo pasakojimu, Jonas Kozlovas norėjęs jam parodyti ietigalį, tačiau geležų krūvoje jau neradęs (3). Jono Kozlovo žmonos Liubos Kozlovos pasakojimu (Kozlovas 199 1 m. jas buvo miręs), jos vyras savo sklypelyje ir kolūkio dirbamame lauke rasdavęs daug geležinių kirvukų ir „durtuvų“, kartą buvo radęs ir akmeninį kirvuką. Daug radinių vaikai nunešę į Alantos vidurinę mokyklą (1991 m. aplankius mokyklą niekas apie radinius nieko jau negalėjo pasakyti). 1991 m. žvalgymo metu Valerijus Kozlovas nurodė , kad apie 1973 m. jis sodybiniame sklype radęs 2 geležinius ietigalius, o apie 1985 m. – vieną geležinį kirvuką. V. Kozlovas 1991 m. mums perdavė dar turėtą geležinį pentinį siauraašmenį kirvį ir geležinį įmovinį ietigalį (4). Sprendžiant pagal radinius ir pasakojimus, „Dirvės“ kalno R ir PR papėdėse yra buvęs pilkapynas, kurį ariant ir buvo aptinkami radiniai. Greičiausia vėliau pilkapių radiniai buvo nurodomi ir pasakojant apie „Dirvės kalną“.

Pačiame „Dirvės kalne“ :greičiausiai vis tik buvo senosios kapinės. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai galėtų atsakyti į klausimą, ar čia dar yra kapų ir kokia jų chronologija. Pats kalnas yra stipriai sužalotas, ilgą laiką buvo ariamas, kasant žvyrą nukasta jo P dalis. Tiesa, vietiniai gyventojai pasakoja, kad pradėjus byrėti žmonių kaulams, žvyras jau nebebuvo kasamas.

Ar šiame kalne yra buvęs piliakalnis taip pat šiuo metu sunku pasakyti. Kalnas labai pakeitęs savo pirminę išvaizdą. Vietiniai gyventojai pateikia įvairių pasakojimų apie šį kalną ir norėtų, kad jis būtų įtrauktas į Kultūros vertybių registrą kaip piliakalnis. Šiuo metu kalnas patenka į 2 suformuotus žemės sklypus.

Šaltiniai:

1. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, I, ap. I, b. 40, p. 255.
2. PAKALNIS, Gintautas. Archeologinio paminklo pasas. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioreka.
3. Arūnas. 1991 mettĮ žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Molėtų rajone ataskaita. Kultūros paveldo cenfro paveldosaugos biblioteka, f. 28 , ap. 1, b. 2, p. 103.
4. Ten pat.

LEGENDOS

Juozapas Satkūnas – Paežerinis

Kai ant kalno piemenys ganydavo gyvulius, naktį užmigdavo, tai juos kažkas nuvesdavo nuo kalno ir atsibusdavo pakalnėj, kur dabar auga ąžuolas, arba dar toliau prie šulnavietės.

Senelis Sarapinas Rinkevičius

1. Čia gyveno senovės lietuviai būriais jurtose. Iškasa gilią ir didelę duobę, kraštus sutvirtina moliu ir įsistatę trikampiu medžius, uždengia stogą kailiais arba šiaudais. Tokias pat duobes kasdavo ir gyvuliams laikyti žiemos metu. O kalno šlaituose laidodavo mirusius kaimo gyventojus.
2. Ant Dirvės kalno yra palaidota kareivių ar kankinių. Jų vėlės užpučia žvakes, laužus. Visada jaučiamas šaltas vėjas, todėl ant šio kalno jaunimas nesilinksmindavo.
3. Kalnas naktį nušvisdavo ir žybčiodavo ir buvo laikomas šventu, todėl jį visi saugojo, ant jo niekas nestatė namų, nearė. Kai kas manė, kad tai yra milžinų-didvyrių kapai.

Tėvas Danius Rinkevičius

Ant šio piliakalnio gyveno keistuolis Čirba Rinkus. Jis gyveno labai apleistoje žeminėje. Žmonės eidami Aluntos keliu naktį matydavo ten žiburėlį. Ir nuo to kilo pavadinimas Žibėčiai.

Jonas Nagiela

Ant šio piliakalnio stovėjo bokštas ir jį saugojo kareiviai. Buvo manoma, kad tai Utenio kareiviai. Pamatę ką nors įtartina, jie užkurdavę laužą, tuo pranešdami žinią artimiausiems piliakalniams (Vitkūnų ir Pakalnių).

Žalios žolės lankai ir apskritimai – tai paslaptingi žemės ženklai. Juo parodė Dr Gintautas Zabiela, piliakalnių tyrinėtojas. Pasak jo, tokie ženklai yra būdingi piliakalniams ir senoms gyvenvietėms.

G.Zabielos manymu, Dirvės piliakalnis yra Kristaus laikų – t.y. daugiau nei 2 tūkst metų senumo. Jis tikrai turi būti įtrauktas į Lietuvos piliakalnių atlasą.

Danius Rinkevičius stovi pietinėje Dirvės kalno pašlaitėje, kuri jo pasakojimu yra nulyginta. Jo senelis Sarapinas kasė nuo piliakalnio žemę ir lygino šį šlaitą, nes jis statokas buvo ir sunku buvo dirbti žemę, ar ant kalno užvažiuoti.  Taigi, status šlaitas yra dar vienas Dirvės kalno, kaip piliakalnio požymis.

Kirvis ir ietigaliai, surasti darže Kozlovų sodyboje. Archeologo G.Zabielos vertinimu jie gali būti VII amžiaus ir greičiausiai yra palaidoti su degintomis įkapėmis.

Dalia Kozlovienė rodo vietą kur rastas kirvis ir ietigaliai. Dirvės kalnas – fone. Jeigu šie radiniai yra sietini su palaidojimais, tai būtent ši laidojimo vieta randasi Dirvės kalno papėdėje. Ši vieta Arūno Strazdo ataskaitoje nurodoma, kaip kalno R ir PR papėdėse buvęs pilkapynas.

Nepaisant Kultūros ministerijos išvados, kad trūksta duomenų Dirvės kalną skelbti piliakalniu, ant jo 2014 metų liepos mėnesį pastatėme (gerą pusdienį dirbo Danius Rinkevičius, Rimantas Šaučiulis, Kęstutis Kvyklys ir Jonas Satkūnas) akmenį su užrašu, kad tai yra Žibėčių kaimo piliakalnis.