Žemaičių muziejuje „Alka“ – išaugęs lankytojų skaičius (0)

Žemaičių muziejus “Alka” | Rengėjų nuotr.

Augantis lankytojų skaičius Žemaičių muziejuje „Alka“ rodo žmonių domėjimąsi istorine bei kultūrine praeitimi, materialinėmis bei dvasinėmis vertybėmis.  Tad pirmiausiai reiktų apžvelgti, iš kur kilo žodis „muziejus“ ir kokią vietą jis užima šiandieniniame gyvenime.

Dar Antikos laikais atsirado pirmieji muziejai. Žodis „muziejus“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „mūzų būstinė arba mūzų šventovė“. Atėnų šventovėje buvo akademikų Platono bei Aristotelio filosofinė mokykla. Pats pirmasis ir garsiausias muziejus buvo įkurtas Aleksandrijoje 290 m. pr. m. e. Jį įkūrė Ptolemajas I Soteras.Vėliau muziejus išaugo į didelį mokslinio tyrimo institutą su milžiniška 700 000 ritinių knygų biblioteka, botanikos ir zoologijos sodu, anatomijos, astronomijos institutu. Jame gyveno apie 100 gerai apmokamų mokslininkų, kurie neturėjo jokių kitų pareigų, kad galėtų netrukdomi dirbti vien tik mokslinį tiriamąjį darbą. Tik muziejaus direktoriui tekdavo mokyti valdovų vaikus, šie turėjo galimybę dalyvauti mokslininkų darbe, o patys valdovai dosniai aprūpindavo muziejų reikalingais daiktais. Imperatoriaus Klaudijaus laikais visa Roma buvo virtusi savotišku muziejumi, nes imperatoriai savo vilose atkūrė ne vieną įdomybę, keliaujant matytą Graikijoje bei Egipte.

Modernaus muziejaus kilmė siekia XVI a. ir siejama su S. Kvikchebergo vardu. S. Kvikchebergas išleido pirmąjį muzeologijos veikalą ir pateikė to meto idealaus muziejaus sampratą, jog idealiame muziejuje turi būti tik ypatingi ir reti daiktai: rankų darbo kūriniai bei gamtos įdomybės. Muziejai, kaip ypatingų ir retų daiktų saugojimo vietos, Europoje pradedami steigti jau XVIII a.: Britų muziejus įkurtas 1753 m., o Luvro muziejus Paryžiuje įkurtas 1793 m.

Tačiau Lietuvoje muziejinių vertybių rinkiniai pradedami kaupti tik nuo XVI a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose, didikų dvaruose, XVIII–XIX a. Vilniaus universiteto numizmatikos, tapybos ir grafikos, botanikos ir mineralogijos kabinetuose.

Pirmasis specializuotas muziejaus pastatas – Baubliai, įkurtas Šilalės rajone, Bijotuose. Muziejų 1812 m. įkūrė rašytojas Dionizas Poška. Šis rašytojas garsėjo kaip istorikas, senienų rinkėjas ir lietuvių kalbos žinovas. Be to, jis aktyviai dalyvavo visuomenės ir kultūros gyvenime, palaikė ryšius su rusų ir lenkų mokslininkais. Rašytiniuose šaltiniuose pastebima, jog po 1918 metų nepriklausomoje Lietuvoje įsteigta daugiau kaip 30 muziejų. To meto muziejai buvo tradicinės pagalbinės mokslo ir mokymo proceso įstaigos, kuriose buvo vykdomos įvairios veiklos. Kaip ir kraštotyros muziejai, šie muziejai skatino tautiškumo reprezentavimą, muziejinių vertybių panaudojimą siekiant šviesti visuomenę ir gilinti jos sąmoningumą. Po Antrojo pasaulinio karo vykstant sovietizacijai ekskursijos muziejuose tapo pagrindine muziejų funkcija, muziejai ypatingą poveikį turėjo kultūros sklaidai. Esminis lūžis įvyko po 1991 metų, kai, formuojantis modernesniam požiūriui į muziejaus tikslus, muziejus pakito – pradėtos kurti muziejinės edukacinės programos.

Muziejaus įkūrimas Telšiuose prasideda mokytojo J. Gedmino pastangų dėka. 1922 m. prie Telšių mokytojų seminarijos įsteigtame kraštotyros kampelyje buvo surinkta apie 400 eksponatų, daugiausia numizmatikos. Seminarijai išsikėlus į Plungę, surinkti eksponatai liko be priežiūros. Poetas Pranas Genys buvo vienas aktyviausių muziejaus steigimo pradininkų. Jo dėka 1931 m. buvo įkurta Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka“. Po metų trijuose išnuomotuose medinio namo, esančio Birutės g., kambariuose buvo atidarytas „Alkos“ muziejus. Pirmasis gaunamų eksponatų knygoje įrašytas eksponatas – Šv. Jono Nepomuko skulptūra (1849 m.). Viena reikšmingiausių muziejaus datų yra laikoma 1938 m. spalio mėn. 6 d. Telšiuose vykusios žemės ūkio parodos metu buvo atidaryti naujieji muziejaus rūmai. Tuo metu buvo įrengtos surinktų eksponatų ir savo darbus muziejui paaukojusių žemaičių dailininkų kūrinių ekspozicijos. Įdomu, jod darbą muziejuje metus laiko pradėjo tik direktorius ir valytoja. Šiuo metu Žemaičių muziejuje „Alka“ dirba apie 40 darbuotojų.

Atsigręžus į muziejų praeitį, svarbu pastebėti, kad iki XX amžiaus lietuvių kalbos žodynuose žodžio „muziejus“ netgi nebuvo, jis atsiranda tik XX amžiuje. Šiandien muziejus – įstaiga, kur renkami, laikomi, tiriami ir rodomi materialinės ir dvasinės kultūros eksponatai. Žodyne nurodoma, jog muziejus – tai pelno nesiekianti, ilgalaikė, atvira visuomenei bei jos vystymuisi tarnaujanti institucija, kuri įsigyja, konservuoja, tyrinėja, komunikuoja ir eksponuoja žmonijos ir ją supančios aplinkos materialinį ir nematerialinį paveldą švietimo, mokslo ir laisvalaikio tikslais.

Dažnai Žemaičių muziejaus „Alka“ lankytojus domina žodžio „Alka“ reikšmė. Kaip rašo lietuvių enciklopedija, žodis „Alka“ – tai alkvietė arba Alkos kalnas. Pats žodis „alkas“, „elkas“ reiškia „šventa vieta“. Baltų kalbų šaknis alk-, elk- sietina su gotų alhs-, reiškiančia „apsaugotą, nepažeidžiamą vietą“. Gausiai Lietuvoje išlikusiais Alko ir Alkos vietovardžiais vadinta ne tik kalnai, bet ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, viensėdžiai, kaimai, senkapiai. Alkos pavadinimų daugiausia aptinkama Žemaitijoje – tai šventvietė, aukų vieta, kurioje buvo aukojama įvairiomis progomis, susijusiomis su senosios lietuvių religijos kultais, ypač su mirusiųjų kultu. Alkos, kaip šventvietės, reikšmė po krikščionybės įvedimo Lietuvoje palaipsniui nyko ir daugeliu atvejų liko tik kaip vietovardis. Tuo tarpu seni žmonės mena, kad Alka – tai vieta, kur senovėje žmonės degindavę aukas: jaučius, avinus, ožius ir kitus gyvūnus. Kaip rašo K. Sidaravičius, Alkos vardas siejamas ir su senąja mūsų protėvių tikyba. Jo įrašas 1932 m. rugpjūčio mėn. 14 dieną byloja, jog prieš kelias dešimtis metų senosios lietuvių tikybos klausimas buvo daug aiškesnis. Tada dar tikėta senųjų lenkų romantikų sugalvota lietuvių dievų sistema, kuri žinoma kaip darytinė. Ji buvo labiau panaši į tokias pat žinomas graikų-romėnų sistemas. K. Sidaravičius pateikia įvairių šaltinių žodžiui „alka“ aiškinti:

1. J. Šliūpas 1884 m. „Aušros“ Nr.12 sako, kad alka – tai balokšnis, ir pateikia tokį pavyzdį: „Sykį mane miegantį du velniu sugreibusiu tempė į alką ant nuskandinimo.“
2. A. Puškevičius nurodo savo žodyne, jog lenkai žodį „Alka“ aiškina kaip aukų vietą.
3. A. Lalis „Lenkų ir lietuvių k. žodyne“ žodį hurham lietuviškai verčia „alka“.
4. S. Daukantas „Lietuvos istorijoje“ alką identifikuoja su dvaru. Jis sako: „alkas arba, kaip šiandien vadina, dvaras“.
5. Kunigas M. Miežinis savo žodyne žodį „alkas“ lenkiškai aiškina „balvan“, kitoje vietoje jis mini, kad „alkai“– tai kapų kalnai, milžinų kapai.
6. M. Petrauskas sako, kad Gervėčiuose (Gervėčių miestelis yra apie 65 km į rytus nuo Vilniaus, prie Aluošios upės (Ašmenos upės intakas), 30 km nuo Baltarusijos–Lietuvos sienos. Kraštovaizdis kalvotas, smėlėtas, kai kur pelkėtas ir apaugęs miškais palei vaizdingus Aluošios, Ašmenos (Neries intakas) upių slėnius) „alkas“ reiškiąs „skardą, aidą“ (angl. Echo, vok. schall).
7. Nežinomo autoriaus 1753 m. „Postilėj“ skaitome: „gojus (taip jie vadina alkus)“.
8. M. Daukša 1595 m. „Katekizme“ sako, kad lietuviai dar garbina medžius, alkus, medeinas.
9. K. Būga liudija, kad Veiviržėnuose „alkas“ „biržį, biržtvą“.
Šiuo metu Lietuvoje randami keli „Alkos“ apibrėžimai – tai ir viešbučiai, komerciniai pastatai, pagoniška vieta Šventojoje. Tai 1998 m. atstatyta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija, XV amžiuje stovėjusi ant Birutės kalno Palangoje su menininkų išdrožtais baltų dievais. Kita vertus, Žemaitijos krašto savitumas labiausiai atsispindi Žemaičių muziejuje „Alka“, kuris ir išlieka Žemaitijos kultūriniu centru.
Žemaičių muziejus „Alka“ iki šiol sulaukia didelio jaunimo bei suaugusiųjų susidomėjimo muziejumi bei esančiais eksponatais nuo archeologijos iki gamtos skyriaus eksponatų. Didžiuojamės didėjančiu mokinių susidomėjimu edukacinėmis programomis, kurios padeda pažinti ne tik archeologines, bet ir etnines vertybes. Kviečiame ir toliau domėtis mūsų kultūrine veikla, kuri parodo Žemaitijos krašto savitumą, liaudies kultūros turtus. Ne veltui pirmasis Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius Pranas Genys sakė: „Muziejus bus kaip tvirtovė, savo esmėj tvirtesnė už tas tvirtoves, kurių paskirtis yra atsispirti dinamitui ir plienui. Šios tvirtovės nelies kultūringo žmogaus rankos. Ją paliesti išdrįs gal tik barbaras, bet tai bus šventvagystė, nes ši tvirtovė skelbs pasauliui, kad mūsų tauta tikrai turi garbingą ir turtingą praeitį, mūsų tautos žmonės yra gabūs ir kupini kūrybinės energijos, pagaliau mūsų tauta, atėjusi iš amžių, turi teisę gyventi laisvai, pagal savo valią ir išmintį, lygiai taip pat kaip ir kitos Europos tautos.“