Filme „Suokalbis“ – laikai, į kuriuos nebegrįšim (0)

Sustabdyta fimo akimirka

Rinktiniais dokumentiniais filmais visą savaitę džiuginęs Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis kviečia į paskutinius seansus sostinėje. Savaitgalį dokumentikos mėgėjų laukia dar dvi lietuviškos premjeros apie iškilias teatro asmenybes – Eimuntą Nekrošių ir Nacionaliniame dramos teatre „Didvyrių aikštę“ sukūrusį vieną ryškiausių Europos režisierių Krystianą Lupą.

Dar bus proga pamatyti populiariausiuosius – įkvepiantį Niujorko stiliaus ekspertės Iris Apfel portretą „Iris“, neįtikėtiną šeimos istoriją „Vilkų gauja“, į seniausią Portugalijos psichiatrinę ligoninę nukeliantį pasakojimą „Staiga mano mintys nutrūksta“. Nepabūgusių nelengvos temos laukia tolesnė pažintis su reikšmingiausiu filmu apie Holokaustą „Šoa“.

Šeštadienio vakarą 12-ąjį Viniaus dokumentinių filmų festivalį „Skalvijos“ kino centre užvers lietuvio Arturo Jevdokimovo premjera „Suokalbis“. Tai trumpametražis dokumentinis filmas apie būtais nebūtais pasakojimais apipintą kultinę Vilniaus kavinę „Suokalbis“. 1995–1996 m. jos spindesys jau blanko, tačiau kavinėje vis dar rinkdavosi menininkai – skirtingo amžiaus, pripažinti ir nežinomi, studentai ir, žinoma, eiliniai užklydėliai.

Turėjo praeiti 20 metų, kad operatoriaus Rimvydo Leipaus užfiksuotas tuometis „Suokalbis“ pasiektų kino ekraną.

„Gal atėjo tas laikas, kai atsitraukus per 20 metų galima pasižiūrėti, kas gi ten vyko, – svarsto filmo režisierius. – Tai buvo labai savotiškas laikas, apaugęs legendomis, nors tos legendos dažnai atsirasdavo iš kažkokių nuogirdų. O realybė buvo ganėtinai niūri, kaip ir ta juodai balta juosta, kuria mes filmavome. Išskirtinis tos vietos bruožas – šėlsmas be jokių stabdžių. Nežinau, ar dabar taip įmanoma. Gal buvo toks laikas“.

Pasak filmo režisieriaus, „Suokalbis“ buvo unikalus tuo, kad tai buvo savotiškas barų pasaulio katilas, kur galėdavai rasti visus – nuo gyvojo klasiko iki advokato, muitininko, ministerijos darbuotojo ir atsitiktinio praeivio. Gilesnių portretų, kaip teigia A. Jevdokimovas, žiūrovai filme neišvys, bet probėgšmiais čia pasirodo ir Aidas Marčėnas, ir Ernestas Parulskis, ir Jonas Strielkūnas, ir net Justinas Marcinkevičius.

„Iš dalies ir patys buvome to filmo personažais, todėl nepaprasta buvo jį pabaigti“, – priduria kino kūrėjas.

A.Jevdokimovas studijavo TV režisūrą Lietuvos konservatorijoje, baigė Š. Rustaveli teatro ir kino institutą Tbilisyje. Stažavosi J. Meko filmų antologijos archyve Niujorke. Įkūrė Tarptautinį mažųjų kino formų festivalį „Tinklai“, jam vadovauja. Sukūrė dokumentinių filmų, juose – gyvenimo stebėjimas, ironija.