V. Stundys. Švietimas: jei nežinai, ko nori, visai nesvarbu, kur eini (6)

Valentinas Stundys | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Valentinas Stundys | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Markas Tvenas yra pasakęs kiek kitaip: jei nežinau, kur einu, tai kaip sužinosiu, kad jau atėjau. Tai ne tik žmogaus situacijos dėsnis – siekiai, tikslai formuoja veiksmą.

Taip, pirmiausia kiekvienas esame kelyje, į kelią, kelionę šeima ir mokykla rengia jaunuomenę. Įveda į jį, pastūmėja, padeda susivokti savyje, vertybėse, aplinkoje – pasaulyje, erdvėje po saule, padeda atpažinti savo talentą, koks jis bebūtų. Padeda susiformuoti kelio kryptį, kelionės maršrutą.

Kai šiandien kaitinamos diskusijos dėl nepakankamos ugdymo kokybės, prastų ar prastėjančių mokinių pasiekimų, vidutiniško lygio tarptautiniuose tyrimuose, imi abejoti, kad kažkas čia ne taip, kažkas visai supainiota, pamesti ugdymo sistemų ir institucijų veiklos bei paskirties tikslai, valstybės vystymo kryptys ir ambicijos. Tiesiog pasimesta švietimo politikos kelyje. Gal jo ir nebeliko?

Panašu ,kad esame ištikti švietimo politikos artikuliavimo, jos formulavimo krizės. Nublanko visus telkiantys švietimo tikslai, išseko galia formuluoti raidos ambicijas, ugdymo politika konstruojama biurokratiniu-technokratiniu ir pragmatiniu pagrindu, beveik išplauta švietime humanistika ir humanitarika. Švietimo politika tampa elementaria technika: čia pridėsim, ten padidinsim, nustatysim, reglamentuosim, vieną krepšelį pakeisim kitu, įvesim dar vieną privalomą egzaminą, testuosim… Kaip viskas paprasta, nors žmogaus ugdymas(is), auginimas(is) yra sudėtinga dvasinė kūryba, daugiakryptė edukacija.

Švietimą kamuoja didysis prieštaravimas: viena skelbiama ir kalbama – kita daroma, trečiaip matuojama. Švietime šiandien stokojama ugdymo turinio ir ugdymo formų koreliacijos, nėra dermės tarp skelbiamų tikslų, programų ir pasiekimų vertinimo.

Šiandien siekiama kurti selektyviai veikiančią sistemą: tarkim, vienokie reikalavimai vieniems, kitiems – kitokie, vadinamosios stipriųjų ir silpnųjų grupės… O LNK reporterio prieš porą dienų pakalbinta švietimo ministrė su jai būdingu majestotišku, didaktiniu pasitenkinimu išpyškina, kad, suprask, viskas mano valioje – jei norėsiu, tai bet kokį įsakymą parašysiu, bet ką pakeisiu. Tarsi nuo tokios bravūros kažkas priklausytų švietimo kaitoje. Nežinant tikslo, švietimo politikoje kapstomasi kaip smėlio dėžėje: viskas, kas daroma, tėra veikimo imitacija, tėra pasitenkinimas savo įgyta laikina galia valdyti. Politikos ir švietimo vadyba nėra kolegų nudrebinimas, baimės ar nepasitikėjimo atmosferos nuolatinis kurstymas. Politika yra kelias į tikslą, jo realizavimas, telkimas ir talka.

Viešoje erdvėje ryški kritinė tendencija, vertinant mokytoją, jam suverčiant kaltę už mokinių nepakankamus pasiekimus. Visiškai numojama ranka į daugelį veiksnių, turinčių esminės įtakos mokinių pasiekimams: mokytojo darbas, mokinio indėlis ir motyvacija, šeimos edukacinė – kultūrinė atmosfera, mokyklos vadybos ypatumai, vertinimo kultūra, socialinė-kultūrinė aplinka ir t.t. – veiksnių, kurie iš esmės nepriklauso nei nuo mokytojo, nei nuo mokyklos.

Bet nepaisant šito, išgirsti kategoriškiausių verdiktų. Štai vienoj TV laidoje Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teškia: mes galvojame, kad turime veržlią Lietuvą, kai jos vaikus moko tie, kurie patys nieko neišmano; į mokyklas ateina dirbti žemiausius įvertinimus gavę mokytojai. Dar įdomiau – didelė bėda, kad šešiasdešimt procentų abiturientų renkasi socialinius ir humanitarinius mokslus, kad tik nereikėtų mokytis ir t.t. Jis nerimauja, ar ras Lietuvos įmonės darbuotojų. Stengdamasis būti drąsus, pamiršta ir savo gildijos pareigą užtikrinti dirbantiesiems orias gyvenimo sąlygas, kad jiems netektų emigracijoje jų ieškoti, pamiršta savo pareigą rūpintis dirbančiųjų švietimu, rūpintis technologine pažanga, į ją investuoti ir t.t. Štai toks elitas ir formuoja neigiamą nuomonę apie mokyklą ir mokytoją.

Bet, kita vertus, tai rodo, jog visuomenė suvokia švietimo svarbą ir jo reikšmę tiek asmens karjerai, tiek Lietuvos sėkmei. Ir tai nėra blogai. Svarbu, kad švietimo politiką šiandien konstruojantys ir už jos įgyvendinimą lemiantys tai suvoktų ir tuo pasinaudotų taip, kaip pasikeitusi geopolitika beveik niekam nekėlė abejonių dėl būtinų investicijų į valstybės saugumą ar energetinį nepriklausomumą. Dar didesnių investicijų reikia švietimui, galinčiam keisti žmogaus požiūrį, mąstyseną, ugdančiam asmens savivertę. Svarbiausias valstybės strateginis dokumentas „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ viltingai skelbia: „Lietuvos piliečių kultūros, mąstymo, elgsenos pokyčiai ir visuomenės vertybės lems sėkmingą šalies raidą ir padės pasirengti drąsiai priimti globalios konkurencijos iššūkius. Didžiausia stiprybė – pasitikėjimas žmogumi ir jo kūrybinių jėgų sutelkimas“. Ko bereikia – tiksliai, trumpai ir aiškiai?

Kodėl tokia reikšminga politinė deklaracija netampa realybe, nuosekliu veiksmu? Deja, tas pats atotrūkis, žodžių ir veiksmų disbalansas. Apskritai, nebelieka jokių strategijų, nes partijos, suformavusios politinę daugumą, ateina įgyvendinti savo rinkimų programų. Kol neturėsime nacionalinės švietimo politikos, tol būsime murdomi partijų programose. Tam, kad tai įvyktų, turi veikti/ateiti tie politikai, kurie gali susitarti dėl nacionalinio intereso, kurių nereikia įtikinėti dėl tokio intereso svarbos, kurie suvokia, kad švietimas nėra partinis aruodas, o viešoji gėrybė.

Švietimo analitikai nuolat kartoja: a) reikia iš esmės keisti visą ugdymo piramidę, nes mokykla visų pirma yra ne mokomieji dalykai, o santykių tinklas (vaikų-vaikų, mokytojų- mokytojų, mokytojų -vaikų, vadovų- mokytojų, mokyklos-šeimos, mokyklos-socialinių partnerių ir t.t); b) būtina susitarti, kas yra ugdymo kokybė, o ne nuolat kartoti, kad visi turime jos siekti; kai neaiškus tikslas, viskas, kas daroma mokyklose, tėra dūmų uždanga ir bereikalingas oro virpinimas; kad akademiniai pasiekimai tėra kokybės segmentas;c) svarbu visų bendruomenės narių psichologinė savijauta, saugumas ir tarpusavio pasitikėjimas; kartais šito visai nepaisoma ir elgiamasi kaip privačiame „uabe“ ; d) privalo derėti ugdymo kokybė ir jos vertinimo instrumentai; jei orientuojamės į bendrąsias kompetencijas, tai visais formatais vertiname jas, o ne tikriname tik akademinius, kognityvinius pasiekimus; e) ugdymo kokybė turi apimti ne tik kiekvieno mokymosi pažangą, bet ir asmens orumo bei psichologinio saugumo puoselėjimą; f) mokyklų, mokytojų veiklos vertinimas turi būti pagalbos, o ne kontrolės, spaudimo instrumentas.

Sąrašas keistinų švietimo dalykų gali būti tęsiamas. Daug kur mokyklose šitokia kultūra ir yra puoselėjama. Bet lieka politikos klausimas: kyla esminė abejonė, ar mūsų mokykla yra grindžiama humanistinio ugdymo paradigma, ar pragmatine, technokratine, klasikine, besiorientuojančia į akademinius pasiekimus. Panašu, kad deklaruojama viena, o realybėje-praktikoje reikalauja visai ko kito: matuojamos žinojimo ribos, kontroliuojama ir reglamentuojama, ne padedama, o nuosekliai priekaištaujama… Šiame prieštaravime užkoduota mokyklos veiklos nesėkmė. Ir ne mokyklų, ne mokytojų čia bėda – nacionalinė politika tiesiog užbuksavo praeityje, net ne šalikelėje.

Ir dar.Dr.M.Lukšienė – jos kelios nesenstančios įžvalgos:

prisodrinta orumo atmosfera turi formuoti šios dienos mokyklos mikroklimatą;

gebėjimą spręsti žmogus įgyja žinodamas apie tai, kas vyksta;

mūsų mokykla turi būti prisodrinta skaidrios, kartais net gal skaudžios tiesos;

būtina, kad augantis žmogus mokykloje išmoktų suvokti kultūros visumos nuolatinę kaitą, ryšius ir raidos kryptis.

Kiekviena tezė – atskiros diskusijos objektas, bet akivaizdu, kad šiandien ypač aktuali mokyklos kultūrinė misija, jos dvasinė laikysena įvairiausių socialinių, politinių, kultūrinių grimasų akivaizdoje. Mokykloje mokomasi kritiškai vertinti pasaulį, čia įgyjamos vertybės ir pamatiniai principai. Čia ne tik mokomas, bet svarbiausia – ugdomas žmogus. Vertybės ir principai – jų reikia nuosekliai laikytis, kad mokykla netaptų manipuliacijų įrankiu. Mokykla privalo oponuoti dabarties menkybei, skleisdama orią, aiškiomis vertybėmis grindžiamą laikyseną – ji negali išlikti vertybiškai anemiška, ji negali vaikytis vienadienės naudos. Jei taip yra, šią tuštumą užpildo įvairių formų išorės veiksniai, gundydami vaiką visokiausio vilionėm.

Kokią žinią mokyklų bendruomenėms mokslo metų pradžiai siunčia ŠMM? Judrumo pertraukėlės kasdien, mokėjimas už pavadavimus, konsultacijos ir t.t. Paradoksaliai įdomu. Judrumo higienos užtikrinimas? – kelių šimtų mokinių mokyklas vadovas ras išeitį. Pavadavimai, konsultacijos – jokia naujiena, atsiremianti į mokyklos biudžetą… Dėmesys neformaliam ugdymui – sunkiai radęs pritarimą pačioje valdančiojoje koalicijoje. O paskelbimas metų bendruomenių metais tėra retorinė simbolika, nepripildyta jokio turinio ar tikslingo veikimo, nors, tiesą sakant, ir tai yra praeitis: bendruomeniškumas jau yra kasdienis būvis, jei vadyba yra demokratiška.

Tarp kitko, taikliai yra pastebėjęs vaikų psichiatras Linas Slušnys apie du dalykus: pareigų nebuvimą ir didelius krūvius. „Jeigu norite, kad vaikas turėtų pareigas, tuomet įgyvendinkite vaiko teisę jas suvokti“ / „Gyvenime niekada nebus lengvų dalykų. Priešingai, viskas eina sunkėjimo keliu. Įsivaizduoju mokyklą, kuri eina ne lengvesniu keliu, bet sukuria erdvę, kurioje lengva sunkius dalykus įveikti ir juos suprasti“.

Kas be(ne)vyktų viršūnėse, Lietuvos ateitis auginama žemai-giliai, prie šaknų, mokyklose. Čia vyksta didžioji švietimo politikos kūryba.

Tik pačios mokyklos lems, ar jose vyks nuoširdus, pasitikėjimu grindžiamas bendradarbiavimas, ar elementari dresūra ir demokratinio dalyvavimo imitacija. Pačios bendruomenės apsispręs, koks ugdymas jų mokykloje yra kokybiškas. Tik mokyklos kultūra lems , ar mokykla vaikui yra pagalbos institucija, o ne kliūčių ruožas, kurį reikia kaip nors nugalėti. Mokykloje gali įvykti didysis stebuklas: čia gali būti įveikta teisingų deklaracijų ir praktikos takoskyra.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: