B. Rastenytė. Valstybės išsaugojimo kaina, arba „Skirgaila“ (0)

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Asociacijos, atvedusios mane prie Vinco Mickevičiaus-Krėvės „Skirgailos“, siejosi su dabartine mūsų valstybės vidaus būkle, kurios šįkart visais atžvilgiais nenagrinėsiu, juolab trumpoje įžangėlėje, tik atkreipsiu dėmesį į neteisybės, nesąžiningumo, sąžinės nebuvimo ir daug kitų bėdų įsigalėjimą, sklindantį nuo pat valstybės valdytojų viršūnių iki pat apačių. Ir jiems tai nėra jokia tragedija, priešingai nei vaizduoja Krėvė „Skirgailoje“. Moksleiviai šį kūrinį studijuoja mokyklose, jiems nebus sunku rasti atitikmenis ir panašumus šiandienoje, kad ir sukeitus veikėjus, o gal net ir nesukeitus.

Vinco Mickevičiaus-Krėvės kūrybai būdinga archetipo pasireiškimas: „Romantinė V. Krėvės vizija reiškia archaizuojančią tendenciją (V. Kavolis), pasipriešinančią modernizacijos procesams, jos centras – archetipo ir jį ardančios istorijos konfliktas“ (1).

Dramoje „Skirgaila“ – didžiulis konfliktas, vienos religijos keitimas kita. Tai skaudi drama, susijusi su siekiu išlaikyti valstybingumą aukojant senąją pasaulėjautą. Dramos veikėjai – lenkų dvasininkai, bajorai, du vokiečių riteriai, Skirgaila ir jo bajorai, vaidila Stardas, senas vyras Skurdulis, kunigaikštytė Ona Duonutė ir bajoraitė Oligė, taip pat kareiviai, mergos, Tamsus ir Šviesus vyrai. Pirmoji dramos dalis pavadinta „Tarp dviejų pasaulių“. Šis pavadinimas tiksliai nusako vaizduojamą padėtį. Lietuva priversta keisti tikėjimą, kad būtų išsaugota valstybė, nors žmonių širdyse gyvas senasis tikėjimas. Tos sunkios užduoties imasi Lietuvos valdovas Skirgaila. Analizuojant šią dramą gan lengvai atpažįstami beveik visi K. G. Jungo išskirti esminiai archetipai, neišskiriant nė biblinio motyvo – pranašavimo archetipo.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Namai

Vienas esminių dramos archetipų yra namai. Namai – tai valstybė, kurią reikia išsaugoti, apginti. Vienintelė išeitis – keisti tikėjimą. Tai labai skaudu Lietuvos žmonėms. Tačiau visos kaimyninės valstybės yra priėmusios katalikybę ir vienintelė išeitis apsisaugoti nuo priešų antpuolių – priimti jų tikėjimą.

Anot M. Eliadės, namai nėra paprasta profaniška erdvė, vieta, kurioje žmogus, žmonės ar tauta tik elementariai gyvena. Erdvė, kurioje gyvena tauta, bendruomenė, visada iš pradžių būna sakralizuojama nuolatinėmis apeigomis, ritualais, kurie atkartoja kažkada laikų pradžioje dievų atliktą pasaulio sukūrimo aktą. Žmonės, apsigyvenę kurioje nors vietoje, ją iš chaoso paverčia kosmosu, įkurdina joje savo dievus, kurie juos saugo ir padeda palaikyti ryšį su aukštesniuoju pasauliu. Tradicinėse bendruomenėse, kurių sąmonė buvo mitinė, apskritai nebuvo įmanoma egzistuoti kitaip negu reguliariai vis atnaujinant per simbolinį kosmogonijos aktą ryšį su savo dievais ir visata. Lietuvos žmones ištikusi tragedija, šiuo požiūriu žvelgiant, yra esminė, egzistencinė, nes mitinėje sąmonėje kito gyvenimo žemėje būdo nėra. Namai nėra tik namai, kuriuos galima keisti lengvai. Namai susiję su dievais, su tikėjimu, su pasaulėjauta, pasaulėžiūra ir t.t., todėl būti verčiamiems prarasti savo tikėjimą, savo dievus yra tolygu prarasti savo namus (2).

Šią religijos ir visos egzistencinės padėties keitimosi dramą gerai iliustruoja Skirgailos ir bajorų pokalbiai (Dalis „Tarp dviejų pasaulių“, II veiksmas). Skirgailos sielą suaudrina vaidilos Stardo dainos, bet jis teigia, kad jam reikia jau kitų dainų, jis nebegali grįžti atgal. Bajorai nostalgiškai aptarinėja, kad buvęs puikus metas, kad žmogus jautėsi laisvas, kad gyveno, kaip mokėjo. Bajoras Daugaila ima abejoti dainos žodžiais: „Gal to niekuomet ir nebuvo, kas dainoje pasakyta“ (3, p. 20), o Davainį daina sužavi, jis jaučia jos galią ir pastebi, kad Lietuvos žmonės nebedainuoja, nes sunkūs laikai. Butrimas konstatuoja, kad pasaulis nebe toks, saulė nebe taip skaisčiai šviečia, pavasaris nebe toks, kaip būdavo, nes: „Dievai mus apleido, ir nuliūdo pasaulis“ (3, p. 21). Pasigendama vaidilų. Vaidila Stardas ragina stoti į kovą su kitataučiais. Bajorai nepasitiki naujuoju dievu, nes jis jiems susijęs su vokiečiais, su kraugeriškomis kovomis. Stardas sako, kad naujasis dievas – žiaurusis. Bajorai gailisi ir jaučia sąžinės graužatį, kad senus dievus paniekino, tiki, kad po mirties keliaus į dausas ir susitiks su tėvais, kaip tada reikėsią jiems į akis pažvelgti. Stardas užgina, kad jie dausų nebepamatysią, ir juos laiko labai menkais, dar vis šaukia į kovą, o bajorai ginasi, kad jie pasielgė, kaip protas liepia, nes kovoti toliau atrodo beprasmiška, nors kraujas verda senaisiais dievais, Perkūnu, kuris į kovą šaukia. Tačiau dievai nebegali apginti, nes iš visų pusių priešai. Bajorai sako, kad: „Ir dievų neatsižadam. Mes tik apgauname mūsų priešus“ (3, p. 26). Skirgaila pareiškia, kad tik klausysis vaidilos dainų, bet valstybės valdyme Stardas jam ne patarėjas (3). Taigi matome, kaip bajorai sunkiai išgyvena pasikeitimus – pasaulis atrodo nebe toks kaip buvo, viskas nebe taip gerai, nebe taip džiugu, nebe sava.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Protėvis

Lenkams ir vokiečiams Lietuva – laukinė šalis, vaidilai Stardui – tai ypatinga šalis, pilna skambančių dainų ir šlamančių miškų, išdidi, linksma ir tauri šalis. Jam religijos praradimas – tai namų tragedija, šalies žlugimas. Stardą būtų galima įvardyti kaip senolį ir išminčių (protėvio archetipas). Jis daro dvasinę įtaką Skirgailai, nuolat patarinėja, kaip jis ir bajorai turi elgtis. Kai apgaule buvo paskelbta, kad Stardas apsikrikštijo, vadinasi, prarado savo senąjį tikėjimą, Skirgaila visiškai sužiaurėja ir nužmogėja.

Stardo figūra turi gilią simbolinę archetipinę prasmę. Jis gerbiamas ne vien dėl to, kad išmintingas ar senas, kad gerai pažįsta senąjį tikėjimą. Viena vertus, Stardas atstovauja protėviams, nes ištikimai ir beatodairiškai gina senąjį baltų tikėjimą. Vadinasi, jis elgiasi teisingai ir dorai, nes elgiasi pagal archetipus, kuriuos iš kartos į kartą perdavė protėviai, o protėviai, pagal mitinę, tradicinę sąmonę, kartojo kadaise dievų atliktus veiksmus. Taigi Stardo pozicija teisėta, pašventinta tradicijos, siekiančios mitinius laikus, kai visa buvo atlikta pirmą kartą ir kai visa savo dievais tikinčios tautos amžių amžius kartojo. Tokiam personažui geriau žūti, negu gyventi be savo dievų. Deja, dramoje taip ir atsitinka. Su Stardo mirtimi simboliškai tarsi galutinai miršta senoji baltų religija, o be jokios atspirties likęs Skirgaila patiria galutinę destrukciją. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Stardas yra vaidila, dainius, poetas, taigi – kūrėjas. O daugelyje senųjų tradicijų poetas buvo laikomas tarpininku tarp dievų ir žmonių pasaulio, netgi prilyginamas dievams dėl stebuklingo gebėjimo kurti „pasaulį“ žodžiais. Dar ir tai nulemia Stardo įtakingumą, jo reikšmingumą besiblaškančiam tarp savo valios sprendimo ir širdyje dar rusenančio prisirišimo prie senųjų dievų Skirgailai.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Išminčius

Senelio – išminčiaus archetipą galėtų atitikti Skurdulis, jo pažiūros labai artimos Stardo pažiūroms, jis taip pat „žilas kaip obelis“, t.y. senolis. Kai prie puotos stalo keliama taurė už vokiečius, tik Stardas ir Skurdulis neatsistoja. Skurdulio figūra iškyla ir kaip pranašo, jis puotos metu pasako ilgą kalbą, panašią į pranašystę: „Aš, galingų dievų senas tarnas, savo akimi matęs visus jų piktus darbus, sakau tau, Lietuvos valdove, ir jums, bajorai: per juos dabar mūsų žemė nustos derliaus davusi, sodai – vaisių, o gyvuliai – priaugimų, o tie, kurie atsiras, tuojau žus. Per juos nutils mūsų šaly dainos, išnyks linksmybė, gedulu apsigaubs laukai ir girios, nes pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus, kurie buvo, yra ir bus mūsų priešų dievai!“( I d., p. 46) (3). Toliau Skurdulis ragina vyti svetimšalius šalin ir nesibičiuliauti, jam pritaria bajorai, o Skirgaila visus sutramdo. Archetipiniu požiūriu, Stardas ir Skurdulis yra tarsi paskutinieji senojo tikėjimo pasiuntiniai merdinčioje senųjų baltų žemėje. Dramos pabaigoje Skurdulis mąsto filosofiškai: lietuvių tauta buvo vaikas, atėjo laikas pakeisti rūbus, bet vis tiek, kad ir kokiu vardu vadins savo Dievą, melsis, gerbs, šauksis didžiojo, paslaptingo Praamžiaus, kuris gyvena žmogaus sieloje.

Kaukės

Visi svetimšaliai ir pats Skirgaila yra su kaukėmis. Svetimšaliai – dideli veidmainiai. Lenkams ir vokiečiams Lietuva yra stabmeldžių ir laukinių kraštas. Tačiau, bendraudami su Skirgaila, jie užsideda veidmainystės kaukes, vadina ji valdovu, garsiuoju valdovu, Lietuvą – krikščioniška šalimi, nors už akių kalbama visai kitaip. Net savojoje tradicijoje, savojoje religijoje jie pavaizduoti kaip dviveidžiai. Vienas veidas – žmonėms, tai padorių, religingų, nuolankių Vokiečių ordino vienuolių kaukė. Antrasis veidas – tikrasis, tai – jų prigimties, aistrų, savanaudiškų tikslų ir siekių veidas. Tiek lenkų, tiek vokiečių riteriai dar ir tuščiagarbiai.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Skirgaila yra atviras, nepataikauja, nors jis taip pat su kauke, su valdovo kauke. Jam nerūpi žmogiški jausmai (Onos Duonutės), o rūpi, kaip išlaikyti Lietuvos žemes arba daugiau jų prijungti. Tačiau jam taip pat skaudu religijos praradimas, todėl jį labai paveikia žinia, kad Stardas pasikrikštijo (buvo pakrikštytas), nes Skirgailai buvo malonu girdėti, žinoti, kad kažkas jo senąja religija dar tiki. Jis pats viduje taip pat tiki, nors elgiasi taip, kaip jo protui atrodo, kad valstybei bus geriau. Skirgaila kurį laiką dvejinasi, tačiau su valdovo kauke dramos pabaigoje visiškai susitapatina, prarasdamas individualybę ir žmogiškumą (gyvo Kelerio užkasimas).

Lietuvos bajorai yra labai atviri, galima sakyti, jų kaukės yra minimalios, nors ir jie priversti taikstytis su Skirgaila, kad ir nesutampa jų nuomonės, visi ilgisi senųjų laikų, bet viską lemia Skirgailos ištarti žodžiai: „Dabarties laikai – kiti laikai, ir kitokių man reikia dainų“ (3, p.19).

Keleris kažkuo primena Skirgailą: kad ir tiesos sakymu į akis. Per puotą jis neapsimetinėja ir taria: „O gaila, šviesiausias kunigaikšti, kad mes dabar draugai. Mes būtume geresni priešai, nekaip draugai“. Skirgaila atsako: „Tu manai, vokieti? Kas žino ateitį? Bet tu man patinki, – esi atviras vyras ir kalbi, ką manai“ (3, p. 43).

Vokiečiai Vartenbergas ir Keleris taip pat dėvi kaukes – jie deklaruoja esą vienuoliai, nors iš tikrųjų nesilaiko vienuoliams būdingų reikalavimų. Keleris – mergišius. Ir, galima sakyti, amoraliai mąsto meilės nuotykius lygindamas, prisiekinėdamas Kristaus žaizdomis, Jurgio ietimi. Taip pat jie užsidėję kaukes Skirgailos ir Lietuvos atžvilgiu.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Šešėlis

Keleris atsiverčia sutikęs Oną Duonutę. Panašu į tai, kad Ona Duonutė yra Kelerio anima. Ji ideali, taip Keleris įsivaizduoja idealią moterį, ji Kelerį pakeičia, arba atbudina tai, ką jis turėjo, iš pirmo žvilgsnio. Ona Duonutė Kelerį iš mergišiaus statuso pakelia į tikrus riterius. Jis drąsus ir gali aukotis dėl moters, dėl meilės. Ona Duonutė tikra anima. Ji skaisti, tyrai mąsto, pakylėta, protinga, galinti įkvėpti ir pakeisti. Keleris imasi misijos – vaduoti Oną Duonutę, ir ši misija jam tampa pražūtinga. Gulėdamas karste vietoj Stardo, Keleris pasidalija tarytum į dvi dalis, kurias simbolizuoja Šviesusis vyras ir Tamsusis vyras (dramoje jie išreikšti atskirais veikėjais). Tai geroji ir tamsioji Kelerio pusės. Tai žmogaus sąžinė (Šviesusis vyras) ir šešėlis (Tamsusis vyras). Tamsusis vyras (šešėlis) ragina bėgti, nesiaukoti dėl „stabmeldžių šalies mergaitės“, žada jam turtus ir moteris, tas vertybes, kurios iki tol ir vyravo jame. Tamsusis vyras sako: „Nuo meto, kai, paniekinęs mano balsą, ėmei bepročiauti, ar tavo siela pažino nors valandėlę ramybės, ar pasisekimas nėra tavo kelių apleidęs nuo tos dienos, kai piktu keru sujungė šitoji moteris ir surišo tavo ir savo likimą, ar tu netapai panašus moteriai, kuri svyruoja ir abejoja?“ (3, p.138). Šešėlis buvo paneigtas, nors lemtingą akimirką ir vėl apsireiškė Keleriui. Šviesus vyras (tarkim, žmogaus sąžinė) apeliuoja į tikrąsias vertybes – garbę, meilę, tikėjimą. Ir meilė nugali, nors tai Keleriui baigiasi tragiškai.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

***

„Lietuvių literatūroje veikia tam tikri archetipiški herojai. Moteriškajame pasaulyje – mergelė (liaudies daina, Maironis, A. Miškinis, K. Boruta), senelė (pasaka, V. Krėvė, Just. Marcinkevičius)“ (4). Nors Lietuvių literatūros enciklopedijoje, kalbant apie mergelės archetipą, vyraujantį lietuvių literatūroje, nepaminėtas V. Krėvės Onos Duonutės personažas, jis turi tam tikro mergelės archetipiškumo. Ji tyra, skaisti, protinga, dora, įžvalgi. Dėl jos užverda aistros, rezgamos intrigos, kuriami planai, ją bandoma patraukti į vieną ar kitą besivaržančiųjų pusę. Tačiau Onos Duonutės pasaulis harmoningas, ji išpažįsta naująją krikščionių religiją. Savo tikėjime ji tvirta ir saugi. Ona Duonutė turi tą tikrumo jausmo, tą harmoningą ryšį su pasauliu, kurį praradę Lietuvos bajorai ir pats Skirgaila. Tai vientisa asmenybė, dramos eigoje nekintanti ir neatsisakanti savo vertybių.

Taigi šioje dramoje galima įžvelgti namų (valstybės) archetipą, kaukes (lenkai, vokiečiai), susitapatinimą su kauke (Skirgaila vien valdovas, bet ne žmogus), animos – mergelės archetipą (Ona Duonutė), šešėlio (Tamsusis vyras), išminčiaus, senolio, tarpininko (Stardas, Skurdulis) archetipus. Galima sakyti, kad Kelerio šešėlis buvo labai stiprus, dominavo, paneigdamas jį, Keleris žūva, tačiau dramoje nėra šešėlio praradimo pasekmės – kitų smerkimo.

Nuorodos ir literatūra:

  1. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 248.
  2. Eliade, M. Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė. Vilnius, 1996; Eliade, M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997.
  3. Krėvė, V. Skirgaila, Mindaugo mirtis. Vilnius, 1967.
  4. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 28.

Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

 

 

Kategorijos: Diskusijos, Kūryba, Literatūra, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *