M. Kundrotas. Sąjūdis nesikartos. Teks susitaikyti

Jau antrą dešimtmetį gyvename Sąjūdžio ilgesiu. Vienas po kito gimsta ir miršta visuomeniniai-politiniai judėjimai. Ilgą laiką į juos mažai, kas tekreipė dėmesį, bet pastaruoju metu jų ypač pagausėjo, kai kurie jų aktyviai įsiveržė į rinkimus ir net sugebėjo juos laimėti. Vieni šių judėjimų siekė sutelkti visą ideologinį opozicijos margumyną – Lietuvos piliečių judėjimas, Jungtinis demokratinis judėjimas, Tautos susirinkimas. Kiti ideologiškai kryptingesni – Lietuvių tautinis centras, „Pro Patria“. Vis dėlto dauguma jų siekia suvienyti įvairias pilietines jėgas, tam tikrame ideologiniame spektre arba plačiau.

Vieno šių judėjimų steigiamajame susirinkime kolega, dalyvavęs jau dviejų tokių judėjimų kūrime, pasveikino iniciatorius įkūrus dar vieną judėjimą. Iniciatoriai pasišiaušė: mes – ne dar vienas judėjimas, mes – pagrindinis, mes visus suvienysime! Dar vieną, tik dar vieną – šyptelėjo kolega. Ir jis buvo teisus.

Siekis grąžinti Tautai prarastąją vienybę – gražus ir romantiškas. Deja, vienybė nėra ir negali būti savaiminis tikslas – ji visada būna kokio nors tikslo priemonė. Sąjūdį vienijo vienas tikslas – išsilaisvinti iš sovietų okupacijos gniaužtų. Kokia turėtų būti ateities Lietuva, požiūriai stipriai skyrėsi. Natūralu, kad pasiekus šį bendrą tikslą Sąjūdis išsibarstė į skirtingas politines stovyklas ir partijas. Taip ir turėjo būti.

Sąjūdžio reiškinys gimė vienpartinės sistemos sąlygomis. Kai vienintelė politinė stovykla buvo Komunistų partija, natūraliai gimė ideologiškai be galo marga Sąjūdžio opozicija. Ir ji laimėjo. Dabar formaliai gyvename daugiapartinės sistemos sąlygomis. Žinoma, sisteminės partijos vis labiau niveliuojasi, daugeliu strateginių klausimų balsuoja ir veikia vienodai, bet yra kitos partijos. Užuot kūrus ar stiprinus sukurtas alternatyviąsias partijas, kai kurie žengia lengvesniu keliu – atmesti visą partinę sistemą. Vietoje partijų kuriami visuomeniniai-politiniai judėjimai, iš esmės dubliuojantys partijas.

Daugelis šių judėjimų primena vyrą ir moterį, kurie vietoje santuokos kažkodėl reikalauja partnerystės. Su visomis šeimai priklausančiomis teisėmis. Jau yra sukurta šeimos gyvenimo forma, ji vadinasi santuoka. Bet santuoka labiau įpareigoja. Visuomeniniai-politiniai judėjimai ir rinkimų komitetai išvengia partijoms keliamų sąlygų, pirmiausiai – astronominio narių skaičiaus: dabartinis įstatymas reikalauja dviejų tūkstančių. Judėjimą ar komitetą gali įkurti keli žmonės. Be to, iš partijos galima reikalauti ideologinio apibrėžtumo, konkrečios idėjų sistemos – bent formaliai. Judėjimai su komitetais apeina ir šį reikalavimą. Kai dėl pareigų – jų vengiama, kai dėl teisių – duokite jas šen.

Deja, šie judėjimai ne vienija, o dar labiau skirsto visuomenę. Dėl suprantamų priežasčių partijų skaičius – ribotas, o judėjimų gali steigti, kiek tik nori. Tas pats asmuo gali būti keliuose judėjimuose. Maža to. Partijos, bent formaliai, skirsto visuomenę ideologiniais pagrindais. Dauguma judėjimų ją skirsto siaurais grupiniais interesais, vienos ar kelių vadovaujančių asmenybių ambicijomis. Jei sisteminės partijos palaipsniui praranda ideologinį veidą, tai judėjimų epidemija šią padėtį ne gerina, o tiktai blogina. Vietoje beideologinės partijos galima būtų rinktis ideologinę, dabar į jos vietą braunasi judėjimai, kurių dauguma – taip pat beideologiniai arba jų ideologija – fragmentiška.

Žinoma, esama judėjimų, grindžiamų aiškiomis vertybėmis – tai jau minėta „Pro Patria“, Lietuvių tautinis centras, galiausiai, kalbant apie sąjūdžius po Sąjūdžio dera prisiminti patį Sąjūdį. Bet jie rinkimuose tiesiogiai nedalyvauja – išskyrus vieną atvejį, kai Lietuvių tautinis centras dalyvavo tautinės partijos sąrašu, o paskiau natūraliai prisišliejo prie atkuriamos Tautininkų sąjungos. Kalbant apie Sąjūdį – žinoma, tai dabar siauresnio profilio organizacija, nei istorinis Sąjūdis. Kai kurie jo veikėjai daro viską, jog paverstų šią organizaciją sisteminės Tėvynės sąjungos priedu, bet daugelis įvykių, įskaitant Tautos referendumą, parodė, jog tai – daug platesnė organizacija, kurioje telpa įvairių partijų atstovai.

„Pro Patria“ pasirinko kitą kelią. Jei Sąjūdis telkia įvairių partijų ir stovyklų patriotus, tai „Pro Patria“ – šalia tautiškumo ir krikščioniškosios etikos – išsikėlė nepartiškumo principą. Į rinkimus ji neina. Užsiima naudinga ir prasminga šviečiamąja veikla. Tai – garbingas pasirinkimas.

Vis dėlto daugelis politinių-visuomeninių judėjimų – tiesiog partijų dublikatai, atmetę partijoms keliamas sąlygas. Argumentas, jog judėjimais ar komitetais sulaužysime susiklosčiusią oligarchinę sistemą – naivus arba veidmainiškas. Artūras Zuokas ir Visvaldas Matijošaitis į valdžią išsiveržė būtent per visuomeninius judėjimus. Jeigu tai – ne oligarchijos atstovai, tai ką tuomet vadinti oligarchija? Pagaliau, susikūrusi gausybė judėjimų ir komitetų išskaido opozicines jėgas ir tuo dar labiau sustiprina oligarchinę politinę sistemą. Ne šiaip sau sistema juos ir palaimino, suteikdama partijų teises, tuo pat metu siekdama sužlugdyti opozicines partijas beprotiškais reikalavimais ir sąlygomis.

Žinoma, galima būtų svarstyti Partijų įstatymo pataisą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais galiojo platesnis statusas – politinės organizacijos. Pavyzdžiui, tautininkai dar nuo Antano Smetonos laikų pabrėžia esanti sąjunga, o ne partija, kurios sąvoka turi skaldymo konotaciją (lotyniškai pars – dalis). Ne visos politinės organizacijos pageidauja vadintis partijomis, ko reikalauja dabartinis įstatymas. Teisinga būtų partijų sąvoką įstatyme keisti politinės organizacijos sąvoka. Bet su esmine sąlyga. Visoms politinėms organizacijoms – partijoms, sąjungoms, sąjūdžiams ir lygoms – turi būti nustatytos vienodos teisės ir pareigos. Tik taip galima demokratija.

Viltis suvienyti Tautą naujame Sąjūdyje daugiapartinės sistemos sąlygomis – naivi ir apgaulinga. Noromis ar nenoromis naujieji sąjūdžiai patys tampa partijomis ir dažnai – dar ir trumpalaikėmis. Ne taip seniai kūrėsi judėjimas, siekęs visus suvienyti kovoje prieš „LEO“ projektą. Neliko „LEO“ – ir kur dabar tas judėjimas? Tik popieriuose. Jo nariai seniai išsiskirstė ir net persipyko tarpusavyje. Neliko bendro tikslo. Ir ką gali suvienyti toks tikslas, kaip kova su vienu – gal ir abejotinu – ūkio projektu?

Žinoma, galime kaltinti daugiapartinę sistemą, kad ji suskaldė Tautą – lyg ilgėtumės sovietų laikų, kai tebuvo viena partija. O galime jungtis į opozicines partijas, kiekvienas – pagal savo pasaulėžiūrą – ir demokratijos būdu nuversti oligarchinę politinę sistemą. Vienas kelias veda į aklavietę. Kitas anaiptol negarantuoja lengvos ir greitos pergalės. Tik ilgą, sunkų, dažnai nedėkingą darbą. Tačiau galimybė laimėti – yra. Mes turime teisę rinktis. Naudokimės, kol dar turime.