M. Kundrotas. Sąjūdis nesikartos. Teks susitaikyti (39)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Jau antrą dešimtmetį gyvename Sąjūdžio ilgesiu. Vienas po kito gimsta ir miršta visuomeniniai-politiniai judėjimai. Ilgą laiką į juos mažai, kas tekreipė dėmesį, bet pastaruoju metu jų ypač pagausėjo, kai kurie jų aktyviai įsiveržė į rinkimus ir net sugebėjo juos laimėti. Vieni šių judėjimų siekė sutelkti visą ideologinį opozicijos margumyną – Lietuvos piliečių judėjimas, Jungtinis demokratinis judėjimas, Tautos susirinkimas. Kiti ideologiškai kryptingesni – Lietuvių tautinis centras, „Pro Patria“. Vis dėlto dauguma jų siekia suvienyti įvairias pilietines jėgas, tam tikrame ideologiniame spektre arba plačiau.

Vieno šių judėjimų steigiamajame susirinkime kolega, dalyvavęs jau dviejų tokių judėjimų kūrime, pasveikino iniciatorius įkūrus dar vieną judėjimą. Iniciatoriai pasišiaušė: mes – ne dar vienas judėjimas, mes – pagrindinis, mes visus suvienysime! Dar vieną, tik dar vieną – šyptelėjo kolega. Ir jis buvo teisus.

Siekis grąžinti Tautai prarastąją vienybę – gražus ir romantiškas. Deja, vienybė nėra ir negali būti savaiminis tikslas – ji visada būna kokio nors tikslo priemonė. Sąjūdį vienijo vienas tikslas – išsilaisvinti iš sovietų okupacijos gniaužtų. Kokia turėtų būti ateities Lietuva, požiūriai stipriai skyrėsi. Natūralu, kad pasiekus šį bendrą tikslą Sąjūdis išsibarstė į skirtingas politines stovyklas ir partijas. Taip ir turėjo būti.

Sąjūdžio reiškinys gimė vienpartinės sistemos sąlygomis. Kai vienintelė politinė stovykla buvo Komunistų partija, natūraliai gimė ideologiškai be galo marga Sąjūdžio opozicija. Ir ji laimėjo. Dabar formaliai gyvename daugiapartinės sistemos sąlygomis. Žinoma, sisteminės partijos vis labiau niveliuojasi, daugeliu strateginių klausimų balsuoja ir veikia vienodai, bet yra kitos partijos. Užuot kūrus ar stiprinus sukurtas alternatyviąsias partijas, kai kurie žengia lengvesniu keliu – atmesti visą partinę sistemą. Vietoje partijų kuriami visuomeniniai-politiniai judėjimai, iš esmės dubliuojantys partijas.

Daugelis šių judėjimų primena vyrą ir moterį, kurie vietoje santuokos kažkodėl reikalauja partnerystės. Su visomis šeimai priklausančiomis teisėmis. Jau yra sukurta šeimos gyvenimo forma, ji vadinasi santuoka. Bet santuoka labiau įpareigoja. Visuomeniniai-politiniai judėjimai ir rinkimų komitetai išvengia partijoms keliamų sąlygų, pirmiausiai – astronominio narių skaičiaus: dabartinis įstatymas reikalauja dviejų tūkstančių. Judėjimą ar komitetą gali įkurti keli žmonės. Be to, iš partijos galima reikalauti ideologinio apibrėžtumo, konkrečios idėjų sistemos – bent formaliai. Judėjimai su komitetais apeina ir šį reikalavimą. Kai dėl pareigų – jų vengiama, kai dėl teisių – duokite jas šen.

Deja, šie judėjimai ne vienija, o dar labiau skirsto visuomenę. Dėl suprantamų priežasčių partijų skaičius – ribotas, o judėjimų gali steigti, kiek tik nori. Tas pats asmuo gali būti keliuose judėjimuose. Maža to. Partijos, bent formaliai, skirsto visuomenę ideologiniais pagrindais. Dauguma judėjimų ją skirsto siaurais grupiniais interesais, vienos ar kelių vadovaujančių asmenybių ambicijomis. Jei sisteminės partijos palaipsniui praranda ideologinį veidą, tai judėjimų epidemija šią padėtį ne gerina, o tiktai blogina. Vietoje beideologinės partijos galima būtų rinktis ideologinę, dabar į jos vietą braunasi judėjimai, kurių dauguma – taip pat beideologiniai arba jų ideologija – fragmentiška.

Žinoma, esama judėjimų, grindžiamų aiškiomis vertybėmis – tai jau minėta „Pro Patria“, Lietuvių tautinis centras, galiausiai, kalbant apie sąjūdžius po Sąjūdžio dera prisiminti patį Sąjūdį. Bet jie rinkimuose tiesiogiai nedalyvauja – išskyrus vieną atvejį, kai Lietuvių tautinis centras dalyvavo tautinės partijos sąrašu, o paskiau natūraliai prisišliejo prie atkuriamos Tautininkų sąjungos. Kalbant apie Sąjūdį – žinoma, tai dabar siauresnio profilio organizacija, nei istorinis Sąjūdis. Kai kurie jo veikėjai daro viską, jog paverstų šią organizaciją sisteminės Tėvynės sąjungos priedu, bet daugelis įvykių, įskaitant Tautos referendumą, parodė, jog tai – daug platesnė organizacija, kurioje telpa įvairių partijų atstovai.

„Pro Patria“ pasirinko kitą kelią. Jei Sąjūdis telkia įvairių partijų ir stovyklų patriotus, tai „Pro Patria“ – šalia tautiškumo ir krikščioniškosios etikos – išsikėlė nepartiškumo principą. Į rinkimus ji neina. Užsiima naudinga ir prasminga šviečiamąja veikla. Tai – garbingas pasirinkimas.

Vis dėlto daugelis politinių-visuomeninių judėjimų – tiesiog partijų dublikatai, atmetę partijoms keliamas sąlygas. Argumentas, jog judėjimais ar komitetais sulaužysime susiklosčiusią oligarchinę sistemą – naivus arba veidmainiškas. Artūras Zuokas ir Visvaldas Matijošaitis į valdžią išsiveržė būtent per visuomeninius judėjimus. Jeigu tai – ne oligarchijos atstovai, tai ką tuomet vadinti oligarchija? Pagaliau, susikūrusi gausybė judėjimų ir komitetų išskaido opozicines jėgas ir tuo dar labiau sustiprina oligarchinę politinę sistemą. Ne šiaip sau sistema juos ir palaimino, suteikdama partijų teises, tuo pat metu siekdama sužlugdyti opozicines partijas beprotiškais reikalavimais ir sąlygomis.

Žinoma, galima būtų svarstyti Partijų įstatymo pataisą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais galiojo platesnis statusas – politinės organizacijos. Pavyzdžiui, tautininkai dar nuo Antano Smetonos laikų pabrėžia esanti sąjunga, o ne partija, kurios sąvoka turi skaldymo konotaciją (lotyniškai pars – dalis). Ne visos politinės organizacijos pageidauja vadintis partijomis, ko reikalauja dabartinis įstatymas. Teisinga būtų partijų sąvoką įstatyme keisti politinės organizacijos sąvoka. Bet su esmine sąlyga. Visoms politinėms organizacijoms – partijoms, sąjungoms, sąjūdžiams ir lygoms – turi būti nustatytos vienodos teisės ir pareigos. Tik taip galima demokratija.

Viltis suvienyti Tautą naujame Sąjūdyje daugiapartinės sistemos sąlygomis – naivi ir apgaulinga. Noromis ar nenoromis naujieji sąjūdžiai patys tampa partijomis ir dažnai – dar ir trumpalaikėmis. Ne taip seniai kūrėsi judėjimas, siekęs visus suvienyti kovoje prieš „LEO“ projektą. Neliko „LEO“ – ir kur dabar tas judėjimas? Tik popieriuose. Jo nariai seniai išsiskirstė ir net persipyko tarpusavyje. Neliko bendro tikslo. Ir ką gali suvienyti toks tikslas, kaip kova su vienu – gal ir abejotinu – ūkio projektu?

Žinoma, galime kaltinti daugiapartinę sistemą, kad ji suskaldė Tautą – lyg ilgėtumės sovietų laikų, kai tebuvo viena partija. O galime jungtis į opozicines partijas, kiekvienas – pagal savo pasaulėžiūrą – ir demokratijos būdu nuversti oligarchinę politinę sistemą. Vienas kelias veda į aklavietę. Kitas anaiptol negarantuoja lengvos ir greitos pergalės. Tik ilgą, sunkų, dažnai nedėkingą darbą. Tačiau galimybė laimėti – yra. Mes turime teisę rinktis. Naudokimės, kol dar turime.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

39 komentarai

  1. Perkūno Paukštis:

    Propatrija Partija (Monstrancija)…, tačiau svarbiausia – Hierarchija.

    • Visos tos partijos – blogis, nes per nepriklausomybės (nuo sveiko proto 🙂 ) metus nei viena iš jų nedirbo visuomenės daugumai.

      Kitas partijų blogio pavyzdys: kodėl rinkimuose nėra leidžiama pasirinkti iš atskirų partijų sąrašų atskirus asmenis? Ar ne todėl, kad valdančiųjų yra susitarta – kaip kas bebalsuotų, bet vis tiek valdys tie, kurie yra prie valdžios – esant tvarkai balsuok už ką nori laimės partijų sponsoriai per savo finansuotus (o po to jiems atidirbančius) kandidatus.
      Kas pakeis šitą bardaką?
      Nes tarybinis laikas šiuo požiūriu tikrai buvo geresnis – dabar į valdžios struktūras gali patekti bet kas, kad tik būtų ištikimas partijų (kas paneigs, kad = nusikaltėlių?) bosams? Net jei neturi nei atitinkamos kompetencijos.
      Šalies ekonomikos padėtis, kada milijonas lietuvių turėjo bėgti uždarbiauti į kirtas šalis, kaip tik tai ir patvirtina – ikišiolinis valdančiųjų elgesys buvo nusikalstamas.

      • Tai nevisai partijos, tai greičiau būtų interesų grupės, nes jų ir taip viena nuo kitos neskiria aiškios pasaulėžiūros. Turiu galvoje Lietuvos atvejį. Išeitis galėtų būti nepartiniai arba viena konkreti antisisteminė („tautos daugumos“) partija.

        • Perkūno Paukštis:

          Interesų grupės – tai gana tiksliai pasakyta, tačiau nelietuviškai. Dar galima sakyt, kad tai savų žmonių lizdai ?
          CHA

          • Tada pagal mane lietuviškai turėtų būti „savanaudiškų tikslų gaujos“. Maždaug taip. 🙂

            • Gauja – jau yra nusikalstamas susivienijimas pagal sąvoką ir pakaktų įvesti visuotinį visų asmenų pajamų deklaravimą, kai tuoj bankrutuotų visokie kirtimai bei pan.
              Žinia, be aukščiausiųjų bausmių toliau nusikaltimus darantiems neapsieisi.
              Žinia, kartu valdžia privalėtų parodyti sumanumą ir padaryti taip, kad būtų Lietuvoje tiek visokių gamybų, kad nereiktų iš Lietuvos nei bėgti, nei nusikaltimais užsiiminėti.
              Dabar valdžia nusikaltimus faktiškai leidžia pagal nutylėjimą – maždaug taip: vokim, brolyčiai, kol yra ką vogti, o kas nevagia, tas, matyt 🙂 , jau iki soties prisivogė.

      • Nesuprantu,paaiškink kas sovietmečiu buvo geriau ir iš ko galėjai pasirinkt…

        • Daug kas – paskaityk lndp.lt.
          Mums derėjo ATSISPIRTI nuo to pagrindo, ką paveldėjom iš TSRS, ir kilti aukščiau, o ne sugriauti viską, kad pradėti startą nuo žemiau, dėl ko ir tikslas tapo sunkiau pasiekiamas, ir veikėjai, kurie vairavo gyvenimą, vedė ne ten, ne taip ir elgėsi PERNELYG SAVANAUDIŠKAI, dėl ko ir rezultatai blogi, o ir tikėjimas galutiniu tikslu yra smarkiai susvyravęs – gal būt jis netgi nebėra pasiekiamas?
          Štai ką padaro nors šaukštelis šūdo į medaus statinę – medus tampa … nebevalgomu. 🙂

  2. Kemblys:

    Marius Kundrotas:
    ,,Vietoje beideologinės partijos galima būtų rinktis ideologinę…”

    Net įdomu pasidarė… o, tai kuri partija yra ,,ideologinė”? Kurią Mariukas patartų rinktis?
    Domiuosi, bet Lietuvoje dar nepastebėjau, kad kas nors pradėtų kurti PASAULĖŽIŪRĄ vienijančią lietuvius.

    ideològija [idea + ↗ …logija], visuomenės ek. santykių atspindys, jų socialinių principų pagrindimo teorija, skleidžiama įvairiomis visuomeninės sąmonės formomis (filosofija, politika, teise, menu, religija).
    http://www.zodziai.lt/reiksme&word=ideologija&wid=8259

    Atsibodo Mariuko bandymai primesti svetimžodžiams nebūdingas reikšmes – iš daiktavardžio daryti būdvardį. Negali būti tokios IDEOLOGINĖS ‘partijos’. ‘Partija’ gali būti sukūrusi (ar turinti) pamatines visuomenei skelbiamas nuostatas arba ne, bet nuo to pati ‘partija’ netaps, pvz., ‘pasaulėžiūrinė’.

  3. linelis:

    sajudis dar pasikartos, tik nereikia susitaikyti…

    • Nebuvo jokio Sąjūdžio (būtų buvęs, tai kur jis dingo – kada per naktį skaičiavus pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo balsus pirmininkui rinkti buvo “išrinktas” toks su kuprele ir barzdele, kuris paskui nutarimo nevykdė ir posto neperdavė Ozolui – išsilakstė visi intelektualai, nes tas su kuprele ir barzdele buvo “visko žinovas” ir jam “balastas” nebuvo reikalingas) – iš tikrųjų visa tai buvo KGB reguliuojama.
      Paprasta liaudis, aišku, įsivaizdavo, kad jis yra, bet iš tikrųjų kodėl jie nieko doro nenuveikė ir kaip tik jų, tų pirmųjų valdytojų, “nuopelnas” yra tas, kad milijonui lietuvių Lietuvoje nebeliko vietos, nes nebeliko kaip išmisti.
      Kodėl?
      Todėl, kad JAU JŲ TIKSLAS BUVO NE VISUOMENĖS DAUGUMOS INTERESAI, o savo gardelis, tvartelis ir t.t, ir pan.
      Jei būtų buvę kitaip, tai ir rezultatai būtų buvę kitokie – nereikėtų svarstyti ar ta Lietuva dėl lietuvių išsilakstymo, nedagimimo, pernelyg išmirimo dar išliks lietuviška (=Lietuva), ar nebe?
      Tikroji iš TSRS išėjimo data ne 1990 03 11, o 1990 02 06, kada LTSR Aukščiausioji Taryba, dalyvaujant R.Ozolui, paskelbė, kad Lietuvos įstojimas į TSRS negalioja kaip veiksmas padarytas ne savo valia.
      Be šio nutarimo jokių paskesnių žingsnių nebūtų buvę ir nebūtų galėję būti.
      Straipsnio autorius teisingai pastebi, kad Lietuva yra patinėje situacijoje, nes dabartinė partijų (gaujų ar kaip tik nori) valdoma padėtis į geresnę ateitį tikrai neveda: dar iki konservatorių 2008m. valdymo valstybės skola buvo 17 mrd.lt, o po jų (kur jau rasi didesnius patriotus? 🙂 ) prisiskolinta iki 50 mlrd., o pinigai ištaškyti visokioms nesąmonėms (pvz., kažkas supleškino medinę bažnyčią ir nors tie pinigiukai buvo atimti iš badmiriaujančių pensininkų, bet bažnyčiai – pusę milijono prašom, tarsi tai būtų nuosavi pinigai, pederastai supageidavo – prašom didžiules lėšas iš 14 ambasadų, Es Lietuvai skirto fondo, iš Lietuvos biudžeto, o mirštantiems nuo nepagydomų ligų … pinigų nebėr…

  4. Kostas:

    Didžiosios partijos visaip trukdo stiprėti mažoms nesisteminėms partijoms. Jos kuria prie savęs įvairius visuomeninius judėjimus. Pvz: “baltųjų pirštinių” judėjimas buvo tik apgaulė, kad tai jaunų, nepartinių žmonių grupė. Jos lyderis Langaitis jau yra konservatorių gretose ir taikosi į vienmandatę apygardą Kaune, išstumiant pagal amžių vyresnį partietį.

  5. Žaltys:

    Lietuviai dėl bet kokio reikalo negali sutarti vieningai, išskyrus vienintelį: visada išrenkam blogus. Esu tikras, kad tie, kurie žino kokius reikia išrinkti, yra truputį pamišę, patys nesugebantys iš savo sugebėjimų prasigyventi.

  6. Žemyna:

    Linkėčiau, kad jo daugiau neprireiktų!
    Nors tų laikų savijautos, kuri buvo mus visus drauge ir kiekvieną atskirai užplūdusi, ligi šiol sau pavydžiu. Atrodė, jog pats Dangus mus laimina, kiekvieną mūsų žingsnį…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: