L. Merkevičius. Keli pastebėjimai iš profesorės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės teismo (74)

Laima Bloznelytė-Plėšnienė | sustabdyta youtube.com akimirka

Laima Bloznelytė-Plėšnienė | sustabdyta akimirka

Balandžio 20-ąją Vilniaus apylinkės teismas toliau nagrinėjo profesorei Laimai Bloznelytei-Plėšnienei iškeltą bylą už „mirusio atminimo paniekinimą“ ir „šmeižimą“.

Teismo posėdis priminė dar vieną veiksmą jau trečius metus besitęsiančiame liudytojų bauginimo ir visuomenės kvailinimo spektaklyje.

Posėdyje nuotoliniu būdu buvo apklausta Laimutė Stankūnaitė – viena iš šios bylos nukentėjusiųjų. Galvą ir kaklą skaromis apsimuturiavusi L. Stankūnaitė net nesiėmė kaip nors motyvuoti kaltinimų, pateiktų gydytojai kaltinamajame akte.

Pareiškusi, kad „visokios šlykštynės“ jos pačios nedominančios, gydytojos ji nepažįstanti, į kaltinamąjį aktą labai nesigilinusi, jai jį paskaitęs tėvas, daugmaž supratusi, apie ką jis ir jį palaikanti, pačių Rūtos Janutienės laidų, kuriose buvo kalbinta gydytoja L. Bloznelytė-Plėšnienė, ji iš viso nemačiusi, gal tik anonsą, ji apibendrino: visa tai esą nesvarbu, nes tikrąją žalą jai padarė tik du dalykai.

Pirmasis – gydytojos tvirtinimas, kad „jos vienintelė paskata buvo padėti mergaitei“. Kaip teigė L. Stankūnaitė, „net po įvykusio Aukščiausiojo Teismo sprendimo, ji [gydytoja] sako: ta mergaitė yra nukentėjusioji“. „Kas ir kada nuskriaudė vaiką ir kaip?“ – klausė teisme L. Stankūnaitė.

Antrasis – kad gydytoja veikė, tik „gavusi N. Venckienės leidimą kalbėti“. „Kokie santykiai ją sieja su Neringa Venckiene, kad reikėjo laukti, kol pasakys N. Venckienė?“ – klausinėjo L. Stankūnaitė. Ir pridūrė: „Šie du dalykai [padarė žalą]. O visa kita nesvarbu“.

Jei spektaklio sumanytojams, kurių mintis čia atvirai išdėstė L. Stankūnaitė („aš čia paskaitysiu, ką susirašiau, kad nepamirščiau“), iš tikro yra nesvarbu tai, dėl ko formaliai kaltinama gydytoja, tuomet atvirai pripažįstama, kad šios bylos tikslai yra kitokie. Tuos du esminiais įvardintus gydytojos „nusikaltimus“ galima suprasti tik taip: siekiama įbauginti drįstančius nepasiduoti visuomenės kvailinimui, kad skriaudos vaikui „išgalvotos“, ir įspėti, kad netgi kalbėjimas apie tai, jog mergaitė yra nukentėjusioji, gali būti prilyginamas šmeižtui padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą – ypač jei taip kalbės „garbingos profesijos atstovas“. Taip pat norima parodyti Neringą Venckienę kaip tikrąją nekaltų žmonių šmeižimo organizatorę, pasinaudojusią savais tikslais gydytojos L. Bloznelytės-Plėšnienės autoritetu. Nepavykus visuomenės įtikinti, kad profesines aukštumas pasiekusi gydytoja gali šiaip, be jokios priežasties, staiga rizikuoti viskuo ir imti skleisti išgalvojimus, visuomenei peršama versija, kad gydytojos veiksmai gali būti nulemti neišaiškintų santykių, siejančių ją su N. Venckiene.

Teisėjos paprašyta vis dėlto konkretizuoti žalą, kurią jai padarė gydytojos pasisakymas, L. Stankūnaitė ėmė vardinti savo gyvenimo užsienyje vargus, kuriuos esą sukėlė tokių žmonių, kaip L. Bloznelytė-Plėšnienė, „neatsakingi pasisakymai“: „gyvenimas nėra pilnavertiškas“, „kaip jūs manote, ar man lengva išeiti į gatvę?“, „kaip man susipažinti su žmogum? O jei jis sužinos?“, „užtenka įvesti į Google mano pavardę…“, „aš neturiu jokio socialinio gyvenimo“, „dėl nuolatinės apsaugos iki šiol negaliu bendrauti su šeima, o ką jau kalbėti apie draugus“.

Pasakodama apie savo iš tiesų nepavydėtiną gyvenimą, L. Stankūnaitė šiek tiek dėmesio skyrė ir dukrai, sugriaudama aptarnaujančios žiniasklaidos skleistas pasakas apie šiltus motinos ir dukros santykius, kurie, jos žodžiais iki šiol „nėra atstatyti“: „bijome, mus atpažins, neatpažins?“, „gyvenant su apsauga, po šiandien dienai man tenka atstatinėti santykius su dukra“, „lankomės pas psichologus“.

Ir dėl visos tos „didžiulės žalos“ esą kalta („didžiąja dalimi“) L. Bloznelytė-Plėšnienė, nes, būdama „garbingos profesijos atstovė“, daug žmonių savo pasisakymais įtikinusi, kad mergaitė buvo skriaudžiama.

Net jei visuomenei skleista versija – „L. Stankūnaitė su dukra išvyko gyventi į užsienį“ – yra tiesa, šie liudijimai nuskambėjo greičiau kaip kaltinimas tiems teisėjams, nusprendusiems, jog vaikui augti reikalingą harmoningą aplinką geriausiai užtikrins ir vaiko interesus geriausiai atitiks gyvenimas pagal apsaugos nuo nusikalstamo poveikio programą su asmeniu, prieš kurį jis davė parodymus.

Antra liudijusi žurnalistė Rūta Janutienė elgėsi ne kaip liudytoja teisme, o kaip tikra laidų vedėja savo studijoje. Demonstratyviai beveik nieko „neprisiminė“: nei kokioje televizijoj kada dirbo, nei kaip vadinosi laidos. Į prokurorės klausimus atsikirtinėjo klausimais: „Aš neatsakinėsiu į tokius klausimus, neprisimenu. Prokurore, kur jūs buvote prieš trejus metus, jei jums tai rūpėjo?“ Teisėjai teko ne kartą priminti, kad tai ji turinti atsakinėti, o ne kitiems uždavinėti klausimus, ir tramdyti salę, kuriai toks R. Janutienės elgesys akivaizdžiai patiko.

Teisėja D. Mickevičienė mėgino nukreipti liudijančią žurnalistę teisinga linkme ir pastebėjo: „Šiaip gydytojai nekalba apie savo pacientus – juk yra etika“. R. Janutienės tokia teisėjos pastaba neįtikino: „Bet jis netapo pacientu…“

Kai profesorė Laima Bloznelytė-Plėšnienė šiai liudytojai su susilpnėjusia atmintimi bandė priminti kai kurias aplinkybes („Mes kalbėjome daugiau kaip tris valandas, kalbėjome apie moralinę situaciją Lietuvoje…“), ją nutraukė nukentėjusiųjų advokatai ir pati teisėja: „Kur klausimas, čia ne klausimas, prašome užduoti klausimą!“

Vienintelis dalykas, kurį R. Janutienė „prisiminė“, buvo… melas. Esą ji niekada nėra turėjusi profesorės telefono numerio ir pati jai neskambinusi. Profesorė, matyt, nenorėdama vėl būti nutraukta, pamėgino klausti tiesiai: „Ar prisimenate, kad man skambinote… Ar skambinote man tik tą vieną kartą, ar ir daugiau, kai nekėliau ragelio?…“ Tačiau ir šį kartą ją nutraukė teisėja ir „nukentėjusiųjų“ advokatai, taip ir neleidę gydytojai baigti savo klausimo.

Trečiosios liudytojos – Andriaus Ūso pirmosios žmonos – parodymai buvo visiškai nuspėjami.

Paskutinis liudijo prokuroras Egidijus Motiejūnas, palaikęs kaltinimą Andriaus Ūso byloje, kurioje, pasak teisėjo Audriaus Cinino, prokuratūra teismui išnagrinėti pateikė „trupinėlį“. Ypač daug laiko prokuroras skyrė išsamiai nupasakoti, kaip jis, susipažinęs su tuo „trupinėliu“, pradėjo abejoti, ar byloje pakanka duomenų A. Ūso kaltei įrodyti. Dėl to jis ir susidomėjęs L. Bloznelytės-Plėšnienės liudijimu. „Bet kuo labiau gilinausi, tuo labiau supratau, kad parodymai galimai melagingi, – dėstė prokuroras. – Pasakiau gydytojai: „Jūs gi matote, kad šie asmenys pas jus nebuvo“…“ Po šios pastabos L. Bloznelytė-Plėšnienė prokurorui neva atsakiusi: „Aš visai Lietuvai pasakiau, dabar negaliu sakyti kitaip“. Laimos Bloznelytės-Plėšnienės advokatui paklausus prokuroro, ar žodžiai „dabar negaliu sakyti kitaip“ yra įtraukti į apklausos protokolą, šis atsakė: „Ne, bet aš dabar paliudijau, su priesaika“.

Akivaizdus prokurorui skirtas vaidmuo – įtikinti visuomenę, kad pati profesorė L. Bloznelytė-Plėšnienė netiki savo papasakota istorija.

Spektaklio tęsinys – kitame teismo posėdyje gegužės 6 dieną 9.30 val.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .

74 komentarai

  1. Diazelmis:

    Tikrai, prokuroras dėstė taip rimtai, tarsi pats tikėtų tuo, ką sako. Tai tas pats prokuroras E. Motiejūnas, kuris prašė išteisinti kaltinamąjį A.Ū. byloje, kurioje jis palaikė kaltinimą. Juokingai nuskambėjo prokuroro porinimai apie atliktus didžius žygius siekiant įrodyti A.Ū. kaltę, nors tai iš principo negalėjo būti įmanoma. Pagal BPK teismo procesas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti, iš viso negalimas. Na o nenuteisto asmens reabilitacija – tai jau iš viso naujas drąsus mūsų teismų sistemos išradimas. Byla buvo atiduota teismui apkarpyta iki “trupinėlio”, neparuošta, tikintis, kad bus sužlugdyta. O savo prokurorišką griežtumą E. Motiejūnas nukreipė į liudytojus, iškėlęs jiems bylas už negerą liudijimą. Vieną tų negerų liudytojų – senelį V. Kedį – jau nuteisė ta pati teisėja Danutė Mickevičienė, kuri dabar teisia ir Gydytoją.
    Koks lėlininkas ir už kokių siūlų tampo šias marionetes?

    Gera žinoti, kad Lietuvoje dar esama tokių nuostabių žmonių, kaip gydytoja Laima Bloznelytė-Plėšnienė.

  2. tikras lietuvis:

    Gydytoja aiškiai sugalvojo tą atvejį.

    • Diazelmis:

      Prokuroras E. Motiejūnas sako tą patį. Visų šitų “tikrais lietuviais” kažkodėl besivadinančių klapčiukų bėda ta, kad nesugeba pateikti bent kiek įtikinamo motyvo, kam profesines aukštumas pasiekusiai gydytojai reikėjo užsitraukti teisėsaugos pjudymą, bendradarbių nusisukimą, rizikuoti gyvybe keliose avarinėse situacijose per dieną, pasakojant apie nesamą įvykį, kurį, tiesą sakant, jai ir išgalvoti neužtektų fantazijos.

      • tikras lietuvis:

        Gal kas paprašė, o gal tiesiog pamanė, kad tokia pasaka prisidės prie “gero darbo”?
        Juk, pagalvokite pats, kodėl žmogus, norėdamas panaikinti tokią žymę, negalėtų dėl to tartis pats vienas, slapta ir su pažįstamu gydytoju (ypač, jei tuo būtų norima paslėpti nusikaltimą)?
        Labiausiai tikėtina ir taip ir būna gyvenime, kad nusikaltėliai savo juodus darbus daro SLAPTA.
        Taip būtų buvę tikrovėje.

        • Diazelmis:

          Jūs pats tikite tokiais gydytojos poelgio aiškinimais? Net jei nebūtumėte samdytas trolis, matyti, kad jums ir į galvą negali šauti, kad esama žmonių, kurie niekada nesiims meluoti vien tik norėdami padaryti kažkam “gerą darbą”. O dėl to, kodėl tas po mirties nukentėjęs žmogus su kompanija taip keistai elgėsi, neturiu atsakymų, nes man apskritai nesuprantama tokių žmonių veiksmų logika. Kodėl, sakysim, jis pieno liaukas išsioperavo, kaip sakė liudijęs prokuroras, oficialiai, užsiregistravęs, o dėmę mėgino pašalinti slaptai, nežinau, bet tai visai neįdomu (taip pat ir teismui). Įdomiau tai, kad Gydytoja kaltinama ir pagal BK 254 str. 2 d. “Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, (…) baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų”. Iš visų prokurorų ir “nukentėjusiųjų” kalbų nepavyko suprasti, kuo remdamiesi jie kaltina profesorę padarius tokias veikas. Kur gydytojos pasakojime yra bent užuomina apie tai, kad kuris nors iš “apšmeižtųjų” padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą? (Pagal BK sunkiu nusikaltimu vadinamas toks nusikaltimas, už kurį skiriama didžiausia bausmė yra nuo 6 metų).
          .

          • tikras lietuvis:

            Trumpai ir aiškiai kalbant, tai jei jos kalba būtų buvusi tiesa, tai ji tai būtų lengvai įrodžiusi.

            • Diazelmis:

              Kokiu pagrindu taip teigiate? Nėra lengva įrodyti, ypač kai naudojamas liudininkų bauginimas. Matyt, ir teisėja D. Mickevičienė yra “tikra lietuvė”, nes triusikų byloje pritaikė tokį patį principą, nuteisusi V. Kedį už tai, kad nesugebėjo pateikti įrodymų, kad matė A.Ū. su triusikais.

              • tikras lietuvis:

                Aš irgi sakau: kokiu pagrindu teigiate, kad savo “tiesos” negalinti įrodyti, būk, yra teisi? 🙂

              • tikras lietuvis:

                Pagrindas – objektyvi tiesa.
                Kodėl nenorite tuo vadovautis?

                • Diazelmis:

                  Kaip jūs viską išvirkščiai dėstote. Jūs kaltinate gydytoją melavus, jūs ir turite pateikti įrodymus, kad gydytoja meluoja, ne aš. Kartojasi situacija su triusikų byla: ta pati teisėja, remdamasi tuo, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, kad V.A. Kedys nemelavo, daro išvadą, kad jis melavo. Normalioje teisinėje sistemoje tokia teisėja seniai turėtų paieškoti kito darbo. Kas bent kiek pažįsta šią gydytoją, žino, kad melas – jai svetima būsena. Sutinku, kad objektyvią tiesą šioje byloje galima nustatyti, bet nesutinku, kad lengvai. Didžiausia kliūtis tam yra bailumas. Žmonės bijo liudyti. Be to, ir ši gydytoja nebuvo vienintelė, į kurią kreipėsi A.Ū.

                  • tikras lietuvis:

                    Klystate: tai gydytoja turi įrodyti savo “tiesą”, bet to padaryti nesugeba.

                    • Diazelmis:

                      Jūs bent kiek susipažinęs su BPK? Kam baudžiamajame procese tenka įrodinėjimo pareiga? Kaltinančioji pusė privalo neabejotinai įrodyti kaltinamojo kaltę, o bet kokia abejonė sprendžiama kaltinamojo naudai. Bet jei kalbate ne teisine, o “žmogiška” prasme, tai reikia būti aklu, norint nematyti, kad “nukentėjusiems”, dar drįsusiems pavadinti gydytoją “žemos moralės žmogumi”, iki gydytojos yra šviesmečiai moralinio išsivystymo prasme.

                    • tikras lietuvis:

                      Tai jūs esate nesusipažinęs: šmeižtu kaltinamas asmuo privalo įrodyti, kad tai ką jis sakė yra tiesa.
                      Kitaip bus nuteistas už šmeižtą.

                    • Diazelmis:

                      Baudžiamosiose bylose ne privataus kaltinimo tvarka įrodinėjimo pareiga tenka kaltinimą palaikančiai pusei. Kiekvienas galime būti šališki ir turėti nusistatymų, kuriuos susiformavome, remdamiesi gauta informacija. Jei vieninteliais mūsų info šaltiniais bus TV, visokie rytai su delfiais, aišku, kad ir rašysime teisuolio poza tokias blevyzgas, kaip “gydytoja aiškiai išgalvojo” “siekdama “šlovės”” ir pan.

                    • tikras lietuvis:

                      Klystate: įrodyti teisingumą savo žodžių yra privalu – kitaip būsi netiesą pasakęs.

                  • Diazelmis:

                    Tiesa ir galėjimas įrodyti nėra tapatūs dalykai. Kaip senelis V. Kedys galėjo įrodyti, kad jis tikrai matė A.Ū. vienais triusikais? Gal turėjo slapta nufotografuoti, ar kaip? O visi suinteresuoti liudytojai teigė, kad jis nematė tų triusikų? Ar privalėjo teisme apklausiamas apie tai neprasižioti, nes negalės įrodyti?
                    Čia kaip pavyzdys, kaip teisėja D. Mickevičienė sprendė kitą susijusią liudytojų bauginimo bylą, kurią iškėlė prokuroras E. Motiejūnas.

            • Juozas Valiušaitis:

              Iš ko sprendžiate?
              Bendrai imant, –
              Ar teko dalyvauti bent viename posovietinio eismo posėdyje?
              Ar teko klausyti Kaip vyksta argumentų išsakymai?
              Kokia teisėjų laikysena posėdžio metu?
              Kuo laiko posėdžio stebėtojai ir klaussytojai?
              Kokios klausytojo teisės teisme?
              Kokias pastabas niuolatos reiškia žmonėms teisėjas?
              Jei neteko –
              pokalbį bus prasmė tęsti po Pirmojo apsilankymo bet kuriame, pvz. Rytoj, gegužės 9-ąją – labai simbolišką – “Pergalės” prieš nežinia ką – dieną, Marijono Misiukoniop, pirmojo 1990 kovo 11-ąją atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vidaus reikalų ministro – 1965 metais buvusio paskutinio Lietuvos partizano Kraujalio sunaikinimo operacijos vadovu, byloje, prasidėsiančioje 13:00 buvusiuose, o ir tebelikusiuose KGB rūmuose Gedimino pr. Apeliaciniame teisme. Kviečiu dalyvauti iur praplatinti savo požiūrių patirtį, “tikras lietuvi”.

              • tikras lietuvis:

                Ką tik dalyvavau trijose bylose, kur vienoje buvo kaltinamas mane užpuolęs, o kitose buvau kaltinamas aš (nors buvau nukentėjęs ir pats kviečiau policiją) kaip būk nusikaltęs, kas tęsėsi apie pusę metų, bet visas laimėjau.
                Dar pridėkime septynias bylas, iš kurių penkias man už kritinius komentarus buvo iškėlę pederastai, vieną – žemaičiai “tautininkai”, vieną žydomasonai – turto iš Lietuvos reikalautojai, bet irgi visas laimėjau.
                Taip, kad išvada: bjaurus dalykas yra tas bylinėjimasis, tačiau dėl tiesos verta pavargti (jei jau rašai komentarus, tai sieki tiesos?) ir jei esi tikrai teisus, tai laimėti galimybių tikrai turi.

                • Diazelmis:

                  Dabar suprantamos jūsų išsakyto naivaus teismų vertinimo priežastys. Ekstrapoliuodamas savo patirtį, išleidžiate iš akių esminę aplinkybę: jūsų šios bylos yra eilinės buitinės bylos, kuriose teisėjui nėra prasmės rizikuoti priimant nusikalstamą sprendimą. Bet čia kalbame apie bylas, nuo kurių vienokio ar kitokio sprendimo priklauso daug įtakingesnių asmenų gerovė ar net gyvybė. (Prisiminkime sukurptas E. Kusaitės, Gatajevų bylas ir prieš mėnesį įvykusią pagrindinio jų persekiotojo A. Paukštės “savižudybę”). Teisėjai negyvena kaip nepriklausomi subjektai idealioje objektyvių faktų erdvėje, bet veikia realioje socialinėje terpėje, ir jiems daro įtaką daugybė veiksnių. Būtų keista, jei galios grupuotės, kurių likimas pastatytas ant kortos, nepanaudotų visų turimų priemonių savo tikslams pasiekti.

                  • tikras lietuvis:

                    Nėra ten jokių galios grupių: įrodyk savo paskleistų teiginių teisingumą ir nebūsi šmeižikė.

                  • Diazelmis:

                    Klystate, žeminančios informacijos, kurios žmogus negali įrodyti, paskleidimas dar nepadaro jo šmeižiku.
                    Šmeižiku jis gali būti pripažintas tik tada, kai bus įrodyta, kad jis norėjo tų neigiamų pasekmių, kurias sukėlė tos informacijos paskleidimas. (t.y. norėti, kad L.S. gyventų užsienyje, kad vis dar reikėtų atstatinėti jos santykius su dukra, ir kitų panašių neigiamų pasekmių, kaip jas vardino garsiausia Lietuvos motina ir kiti nukentėjėliai.

                  • Diazelmis:

                    Šmeižtas. „Tai yra tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio 4 d nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011)

                    „Atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tada, kai kaltininkas suvokia, jog jis skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau jeigu asmuo yra įsitikinęs, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, t.y. jis sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, ši aplinkybė šalina atsakomybę“ (Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos mėn. 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-301-133/2012)

  3. Regina:

    Belieka eshumuoti Ūsą ir …apžiūrėti, ar turi jis tą dėmę ant lytinio organo (kažkodėl, tuo visai neabejoju).
    Istorija kiekvienam bent kiek mąstančiam aiški, nebent dar iki galo neaišku, kam ji naudinga…Negi visa prokuratūra ir žiniasklaida vien dėl Stankūnaitės “šokinėtų”? Suprantama, kad šaknys giliau…Pedofilų klanas? Ar noras parodyti visuomenei, kad NIEKAD jokios TIESOS neieškotų, nes…laukia visų Garliavos liudininkų likimas…

    • Albas:

      Regina, ten gi nebėra nei organo, nei dėmės, ne šaldytuve guli, o ir mumifukuoti kaip faraoną niekas nesiėmė.
      Tiesa neišvengiamai išlis, tik gali tekti ilgokai palaukti.

      • Ženklas:

        Buvo itin išsamus keleto patalogoanatomų, stebint gausiems specialistams, atliktas apšmeižto žmogaus itin išsamus skrodimas. Visų atliekančiųjų ir stebinčiųjų nenupirksi. Tai vyndėmės ar jos šalinimo požymių nerasta. Taip kad ,,tiesa“ pagal violetinius patvorinius, nesišviečia, nė šiandien, nė po 100 metų.

        • Kemblys:

          Ženkle, tu čia ,,violetiniais patvoriniais” vadini visus, kuriuos pribloškė ‘teisėsaugininkų’ veiksmai ir tiek lavonų, anot tavęs, išsigalvotoje vaikų tvirkinimo byloje?

        • Arūnas:

          taip, patanatomai mato ką reikia ir nemato, ko nereikia. Kažkaip sugebėjo neatpažinti kunigo, poeto ir Kauno garbės piliečio Ričardo Mikutavičiaus kūno, o tyrėjai žudynių organizatorių sugebėjo paleisti keletui valandų, kad susitvarkytų savo reikalus… Taip kaip ir tyrimai poligrafu- vieniems įrodymas, kitiems- ne. Todėl yra žmonių, kuriems nereikia įrodymų, nereikia atsakymų į visuomenininkų iškeltus 200 klausimų, nereikia peržiūrėjimo filmuotos medžiagos, kur advokatas neša klykiantį kūdikį, bet labai piktinasi profesorės liudijimu ir vaikų paėmimu Norvegijoje net iš mažiau kontraversiško elgesio tėvų, negu raudonosios piniginės šeimininkė

        • tikras lietuvis:

          Pritariu: visų nenupirksi ir ne visi parsiduoda.

        • Juozas Valiušaitis:

          Tamsta, IP adreso: 94.244.82.40,
          kažkieno, nežinia kieno, nedrįstančio prisistatyti Savo vardu ir Pavarde –
          “ŽENKLE”:

          “Buvo itin išsamus keleto patalogoanatomų, stebint gausiems specialistams, atliktas apšmeižto žmogaus itin išsamus skrodimas.”

          Malonėkite paminėti 3 (iš šio “gausaus specialistų būrio”) Jums žinomas ir esančias Visuomenės autoritetais, Tyrėjų pavardes.

          Dėkingas.

        • Juozas Valiušaitis:

          “…atliktas APŠMEIŽTO žmogaus itin išsamus skrodimas”, –
          ŽENKLAS svarsto.
          Penki klausimėliai svarstantiems:

          1. Kuriais metais Andrių Ūsą ištiko mirtis?
          2. Kelintais metais – buvo “būrio specialistų” atliktas (ir Kodėl?) skrodimas?
          3. Kokiu tikslu – buvo atliktas tokio keisto dalyko tyrimas, kai velionis mirė sava mirtimi (žr. Prokuratūros tų metų išvadas), o Pedofilijos NEBUVO apskritai?
          4. AR būtent TOKS “tyrimas”, to dalyko Fotogravimas – nebuvo tikrasis – jeigu nekalto – Žmogaus kūno išniekinimas!?
          5. KURIS – Gydytojos teiginys (pacituokite, tik, susimildamas, ne savais žodžiais nupasakokite laisvai, iš atminties – kur nors girdėtą ar skaitytą tekstą, įdedamą į Laimutės Bloznelytės lūpas, tačiau Jos – niekur neištartas) – yra velionio ANDRIAUS ŪSO ŠMEIŽINYS?!
          6. Priminkite mums, abejojantiems – KELINTAIS METAIS – gydytojos Laimutės Bloznelytės velionis buvęs Apšmeižtas ir kelintais metais buvo padarytas profesionalus skrodimas?
          7. KAS PASITARNAVO – šio Profesionalaus tyrimo – Paskata?

          Nuoširdžiai Ačiū už būsimuosius komentarus.

  4. Regina- Ženklui:

    Visi “violetiniai” ir “patvoriniai”, anot Jūsų (tai irgi rodo Jūsų kultūrą) , nupirkti Venskienės? O gal Kedžio? O gal tokio iškrypimo kaip pedofilija Lietuvoj nėra ir būti negali? Bet va, atsiranda …vaikų namuose, dar kur nors išlįs nemalonūs faktai…Gendrutis Morkūnas knygoje vaikams “Iš nuomšiko gyvenimo” tokius dalykus aprašė…
    Tad vien tuo, kad visi pedofilams prijaučiantys buvo pakrutinti- jau laimėjimas! Gal jis ir brangiai atsiėjo kai kuriems žmonėms, bet , nori ar ne, teks pripažinti TIESĄ.

  5. Talkinkime LKDP - mergaitės gynėjo sąjungininkei- vienu procentu GPM...:

    Trys ,,tankistai” nugreideriavo LS kelią į kapines- ji jau pasmerkta..
    Veikliuosius raginu skirti dėmesį tik 1 proc. GPM rinkimo LKDP naudai…Kalbinkim telefonu visus pažistamus ir giminaičius.. .LS partijai ,,trys tankistai” (L.Š., L. J. ir R.B..) , vietoje šuns prijaukinę Tiesos.lt portalą, jau padarė charakiri. Bet , kaip žmogaus natūrai įprasta , jie to viešumoje to nepripažista ir nepripažins…Nors viduje , spėju,jie jau nujaučią ką pridarė.. Manau, kad net tas 1 procento derlius rudenį jau parodys artimą LS agoniją. Spėju, kad ( kol kas, deja,mažai žinomos )LKDP 1 proc. derlius bus didesnis nei LS… Pavieniai optimistai, kaip kad komentuotojas Edvinas M., vis dar tiki ,kad Rubikonas, takoskyroje tarp Puteikio ir LS, dar neperžengtas. Deja, kai ,,tankistai” savo kliedesingų kaltinimų būdu pagrindiniam LS pergalės kalviui Vilniaus savivaldos> rinkimuose- Puteikiui atkirto bendradarbiavimą Seimo rinkimuose su LS, lemiama riba buvo peržengta..
    > Tik realios žemės po kojomis> nejaučiantys šopauskai dar gali manyti ir kitiems dumti akis idėja , kad jie- partijos išgelbėtojai, nes ,,apvalė” partiją nuo bendravimo su neva galimu jos uzurpatoriumi ir ,,blogiuku”…
    > Žmogus, atkakliu savo ir bendraminčių darbu atvedęs LS į fantastišką sėkmę Vilniuje ir žinojęs, kad ten tapti meru jis gali tik stebuklo dėka, buvo ,,tankistų sąmokslo” dėka atstumtas nuo tolimesnio bendradarbiavimo su LS….Tai puikus ir sistemai naudingas nokautas partijai , bet atliktas kilnia intencija – ,, tiesos ir ateities ‘’ vardan :),:).. Reikia turėti minimum blaivaus ( ne šopauskiško..) mastymo, kad suvoktum- LS aktyvas neįstengė nei startuoti EP rinkimuose, nei iškelti realaus kandidato Žirmūnų apygardoje į Seimą, nei per keletą metų sukurti bent du skyrius Lietuvoje…Po,,tankistų” reido LS neteko vienintelio patyrusio sąjungininko- šalyje visuomenininkų gerbiamo žmogaus-Puteikio , gebančio pasiekti puikių rezultatų minimaliomis sąnaudomis… Neverta net minėti LS- jos laukia visiškas krachas Seimo rinkimuose, nes kelią partijai, po faktinio pučo dabar jau ėmė rodyti trys
    > ,, kilnūs ir geranoriški tankistai”… Bet kažkodėl tas jų kelias optimistiškon partijos ,,ateitin” , bent jau
    > man, dvelkia eglišakių spygliais, dosniai barstomais prie kapinių kelio..

    • Juozas Valiušaitis:

      Kažkur, tamsta “LKDP” tariamas talkininke,
      nugrybavote ne pagal pokalbio temą. Tad, jeigu manote, jog šiuo komentaru – padarėte kam nors Garbę, – tuomet paklauskite tų, kuriems šioje neįtemoje – prašėte “paramos”.

  6. Juozas Valiušaitis:

    Ačiū pilietiškiesiems – Leonui Merkevičiui ir Jonui Vaiškūnui – už stovėjimą Sąžinės sargyboje!

    Tik gėda už miegančiąją visuomenės dalį, kuri – taip susitaikė su visišku Teismų siautėjimu, užpikiuotu Konstituciniu teismo stpgu – kuris taip įgudo suvartyti bet kokios bylos faktus ir įstatymus, taip juos išvolioti Konstitucijos smaloje ir plunksnose – kad niekas Lietuvoje jau nebetiki jos galiojimu nei reikšmingumu, išskyrus patį Konstitucinį teismą ir viso šio išsityčiojimo iš Teisingumo Lietuvoje pradininką, dabar mums “atstovaujantį” Briuselyje, “Konstitucijos dvasios” iššaukėją iš kavos tirščių – Egidjų Kūrį.

    • tikras lietuvis:

      Visko būna teismuose, bet šiuo konkrečiu atveju dera sutikti su teismu: niekuo nepagrįstos kalbos daro žalą.
      Kitaip, jei medikės kalbos būtų buvę tiesa, tai ji lengvai tai būtų įrodžiusi.

      • Diazelmis:

        Kas jums leidžia manyti, kad “ji lengvai tai būtų įrodžiusi”? Kuo grindžiate šį “lengvai”? Labai nelengvai, turint galvoje visa tai, kas pastatyta ant kortos. Juk jei gydytojos liudijimas liktų nepaneigtas, turėtų būti keliama byla L.Stankūnaitei dėl jos melo apie epizodinį santykių su A.Ū. pobūdį (čia apie žalą, kažkaip panašiai buvo kalbama kaltinamajame akte). Aišku, kad gydytojos liudijimas turėjo žūt būt būti paneigtas, nesiskaitant su priemonėmis.

        • tikras lietuvis:

          Paprasta: bet kurioje med. įstaigoje yra laikomasi įstatymu nustatytos tvarkos – ligoniai yra registruojami, yra jų gydymo bylos, o jose – gydomo organo nuotraukos, aprašymai, diagnozės, gydymo paskyrimai, kt. dokumentai, ir t.t., ir pan.
          Kadangi viso to pas ją nėra, tai ir aišku, kad jos kalbos yra nepagrįstos.

          • Diazelmis:

            Supratau, iš kur jūsų klaidingas įsitikinimas apie lengvumą ar paprastumą. Jūsų žinios apie bylą labai nepilnos, o polinkis daryti išvadas ir jas skelbti – tikrai didelis. Apie registraciją: Ta keistoji ketveriukė tiesiog įsibrovė į gydytojos bute įrengtą kabinetą be jokios išankstinės registracijos, o kai gydytoja po patirto moralinio smūgio, atsisakiusi atlikti reikalaujamą operaciją, sėdo rašyti duomenis į žurnalą, vyresnioji moteris liepė jaunesnei užsičiaupti, ir visi išdūmė. Tai tiek verti argumentai apie registracijos įrašus, kaip galinčius ką įrodyti, ar paneigti. Juos iškeliantys dažniausiai siekia kitų tikslų – diskredituoti gydytoją – štai, žiūrėkite, neregistruoja pacientų, nusuka mokesčius, dar pažeidžia pacientų teisę į paslaptį ir t.t. ir t.t.

            • tikras lietuvis:

              Niekas niekur negali įsibrauti: jokia rimta įstaiga to neleis ir išvarys pro duris lauk.
              Gydytoja, kaip suprantu, dirba privačiai, todėl pacientų registracija ir visi kiti dalykai yra privalomi, ir nei vienas privačiai dirbantis nerizikuos – o gal tai mokesčių inspekcijos patikrinimas, po ko bus atimta licencija ar gali net tekti sėsti į kalėjimą už mokesčių slėpimą?
              Gydymas yra ne sendaikčių turguje škurlių pardavinėjimas. Tuo labiau, kad gydytojas už neteisėtus veiksmus kaip mat gali būti pasodintas, nes bet kokia jo nereglamentuota veikla gali neigiamai paveikti paciento sveikatą ar gyvybę.

              • Diazelmis:

                Atsakau į ankstesnį jūsų aiškinimą apie šmeižto bylas: kaltinamasis turi pareigą įrodinėti tik bylose privataus kaltinimo tvarka. O šiai gydytojai kelti tokią bylą atsisakė 2014 m. sausio mėn. teisėja Vigelienė.
                Dėl registracijos rašote juokus: tie žmonės neatliko net mažiausios procedūros, kokios dar ir mokesčių inspekcijos. O pas šią gydytoją patekti galima ir neformaliam pokalbiui ir pan. Gali būti šimtai elementariausių priežasčių, dėl kurių nedaromas koks nors įrašas. Iškelti įrašo buvimą ar nebuvimą į kažkokį tiesos kriterijų yra nerimta. Daug paprasčiau spręsti pagal abiejų šalių moralinį portretą, kuris viską pasako.

  7. Žaltys:

    Juozai Valiušaiti, atsipeikėk, kiek dar kliedėsi? Koks tavo reikalas, ko lendi į tą marmalyną, negi nebeturi ko valgyti?

    • Juozas Valiušaitis:

      Taip, visiškas Badas, gerbiamasai Žalty!
      Po to, kai Kauno teisėja Violeta Maceikienė 2012 spaly “už kliudymą Antstolei” ir “pasipriešinimą Policijos pareigūnams” (ta prasme, kad pats neįšokau, nes nespėjau – taip greitai tekiną vedė Gegužės 17-ąją į Areštomobilį dviese policininkai Aleksandr Mezin ir Oleg Semijakin, kad… na niekaip nespėjau Pats įšokti į automobilį) – priteisė man vieno mėnesio pensijos dydžio baudą – tai, va – antri metai niekaip nebepasiveju nei su mokesčiais, nei prasimaitinti begaliu – tai ką man daruyti!? Turiu iš kažkur užsidirbti!
      Taip, kad dovanokit… 😉

      • tikras lietuvis:

        O gal, vis tik, pripažinkit, kad buvote nubaustas teisingai?
        Sunku prisipažinti sau, kad padarėte klaidą?

        • Diazelmis:

          Painūs “tikro” lietuvio mąstymo labirintai: pirmajame komentare gydytoją nuteisia: “Gydytoja aiškiai sugalvojo tą atvejį”, o paskutiniajame jau kaltina oponentus aiškiu išankstiniu nusistatymu ir teisėjų vaidmens prisiėmimu: “Nespręskite už teismą ir neįsivaizduokite esąs teisėjas – jūs akivaizdžiai turite išankstinį nusistatymą, kuris jums neleidžia į įvykį pasižiūrėti objektyviai” 🙂
          Nėra teisinga, kai iš kito reikalaujame laikytis taisyklių (beje, abejotinų), kurių nesilaikome patys.
          Teisėjams lygiai taip pat gali būti n priežasčių priimti objektyviai neteisingą sprendimą.

        • Arūnas:

          tikram lietuviui linkiu susidurti su galingesniais ieškovais ir patirti tikrą lietuviško teismo “teisingumą”, o po to nedejuoti dėl priimtų teismo sprendimų. Už pamokas reikės mokėti, bet gal išsiblaivinimas ateis 🙂

          • tikras lietuvis:

            Na, nesakau: yra visokių teisėjų, kaip ir kitų teisėsaugininkų – ką galėjote suprasti iš mano komentaro.
            Bet gi šioje byloje aišku viena: gydytoja negali pagrįsti savo žodžių.
            Todėl ir bus nuteista už šmeižtą.
            Kam jai to reikėjo?
            Gal kas paprašė, o gal pati užsinorėjo “šlovės”?
            Kaip ten bebūtų, bet tai – jos klaida ir ji, garantuoju, mokės baudą.
            Nebent dabar surastų savo žodžius pagrindžiančius įrodymus, kurių negalėjo surasti iki šiol. 🙂

            • Diazelmis:

              Taip, gal būt ji bus nuteista už “šmeižtą”, kad gal būt mokės mirusiojo garbę atstatysiančią baudą, bet šią išvadą darau remdamasis tuo, kaip savitai ši teisėja sprendė kitą panašią bylą, o ne tuo, kad gydytoja negali pateikti įrodymų dėl prieš keletą metų buvusių įvykių. Ar jūs galėtumėte pateikti kokius įrodymus, jei tik specialiai nedarėte įrašų, apie kokį nors susitikimą su grupe nepažįstamų žmonių, įvykusį prieš 4-5 metus, iš kurių liko gyvas liko vienintelis suinteresuotas sakyti, kad to nebuvo? Kaltinime nesakoma, kad gydytoja išgalvojo pačią situaciją, bet kad įvardijo konkrečius asmenis, kurių tyrimo metu neatpažino iš nuotraukų.
              Jūs priskiriate gydytojai siekimą “šlovės”, kaip galimą fantazavimo motyvą. Nesuprantate, kokį žmogų jūs čia nesąmoningai šmeižiate. Pamėginkite susirasti internete straipsnių apie šią gydytoją iki 2011 metų. Tikrai suprasite, kokį absurdą apie “šlovės” siekimą rašote. Vienas epizodas: gydytoja svajojo steigti centrą, kuriame gydytų vėžį gammadinaminiu būdu. Po to, kai užsidirbo “šlovę”, ji suprato, kad tai taps dar vienu įkalčiu jai: sakys, kad Venckienė užmokėjo. O gydytoja turėjo pasiūlymą iš JAV ten steigti tokį centrą, bet atsisakė, nes nori dirbti Lietuvai.
              Teisiškai gydytojos nuteisti pagal tuos straipsnius neįmanoma, nes “šmeižtų” bylose, be objektyvios pusės, būtina įrodyti ir subjektyvią (tiesioginė tyčia). Tyčios turinį sudaro asmens suvokimas, jog skleidžiama informacija neatitinka tikrovės bei noras tokią informaciją skleisti. O gydytoja (manau ir teisėja, ir prokurorai, ir nukentėjusieji lygiai taip pat) yra įsitikinusi, kad tai buvo tie žmonės. “Šmeižtų” bylose tai, kad žmogus įsitikinęs savo išsakytų, nors ir nepasitvirtinusių, teiginių tikrumu, yra aplinkybė, šalinanti tiesioginę tyčią. Iš vienos teismo nutarties: “jeigu asmuo yra įsitikinęs, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, t.y. jis sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, ši aplinkybė šalina atsakomybę“. Taigi, gal teismas ir priims kompromisinį sprendimą: išteisins nesant tiesioginės tyčios. Bet taip jie pasieks tik vieną iš tikslų: įtikinti visuomenę, kad gydytojos žodžiai neatitinka tikrovės. O kitas tikslas – galimų liudytojų įbauginimas būtų nepasiektas, nes kiti galimi liudininkai būtų nepamokyti ir galėtų susirizikuoti liudyti. Kokios nors tiesos nustatymas – ne šio teismo dimensija.

            • tikras lietuvis:

              Jei negali įrodyti tai ir nešnekėk.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: