Regis, Lietuvoje niekas nepristatinėja prieš septynerius metus leistų knygų, o mes manome, kad taip gali ir turi būti. Mes skaitome ne tik naujas, ką tik išleistas knygas. Reikalinga knyga – ne jogurto indelis, kurio galiojimo laikas ribotas, todėl nepraeikime pro šalį pamatę bibliotekoje serijos „Išpažintys“ knygas – jos prisideda prie tylos nutraukimo akcijos, ir, jei nėra šalia gyvo žmogaus, tebūnie tai knyga, pasakojanti, kaip negandas išgyvena KITAS žmogus.
SEPTYNIOS SAVAITĖS DIENOS, ARBA GYVENIMO KARAVANAS
Bernard Friot. Kitas aš. Serija „Išpažintys“. Apysaka. Iš prancūzų kalbos vertė Danutė Povilavičiūtė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. ISSN 1822-9433, ISBN 978-9955-16-218-6
Knygos leidimą parėmė Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje,
Prancūzų kultūros centras (Oskaro Milašiaus programa knygų leidimui remti).
„Kitas aš“ – knyga iš serijos „Išpažintys“, kurioje prancūzų jaunimo literatūros autoriai nuoširdžiai pasakoja apie savo paauglystę ir atveria didžiąsias savo gyvenimo paslaptis. Šioje knygoje – penkiolikmečio Bernardo išgyvenimai internate, kuriame jis praleidžia savaitę nuo sekmadienio vakaro iki šeštadienio.
Septynios savaitės dienos. Apysaka būtent taip ir suskirstyta – į septynias dalis. Nuo SEKMADIENIO iki ŠEŠTADIENIO. Prie kiekvieno skyrelio pavadinimo prierašas – oro įvairiose Prancūzijos vietovėse apibūdinimas, tarytum radijo oro pranešimai, primenantys haiku, meditacijos būseną, monotoniškai perteikiantys vienatvės skonį, tarytum vienišo keleivio, besibastančio po apylinkes ir pro mašinos langą stebinčio orą, o tiksliau – vienišo keliautojo ir stebėtojo dvasios būsenas:
Į šiaurę nuo Lauros
Apsiniaukę.
Daubose ir žemumose rūkas.
Žemai plaukia debesys.
Tuoj tuoj praplyš.
Keliai slidūs.
Apsiniaukę.
Ryto rūkas įdienojus
Išsisklaidė.
Knygoje mažai kalbama, beveik nėra dialogų, tik rutina, kaip skalpelis atskleidžianti vienatvę, demonstruodama išorinį „kitą aš“ ir atverdama tikrąjį, vidinį „aš“ – mintis, prisiminimus, pojūčius, pasaulio viziją. Daugiau nei pusė žmonijos iš tikrųjų turi „kitą aš“, vadinamąjį alter ego (lot. kitas aš). Anot psichologų, šis alter ego gali būti išgalvotas arba tik viena iš asmenybės dalių. Teigiama, kad alter ego turi daugiau nei pusė žmonijos. Alter ego posakio kilmė siekia laikus, kai karalius, patikėdamas savo įgaliojimus kitam žmogui, įvardydavo jį savuoju kitu aš – „karališkuoju alter ego regis“. Savo vidinį „aš“ knygos veikėjas, kaip ir dauguma, slepia nuo išorinio pasaulio ir tampa kitu, jo aplinkos žmonės taip pat kiti. „Šiaip ar taip, aš jau esu kitur“. „Jie ten, jie tavęs laukia. Kiti.“ Kiti, kitur, kitas aš. Du aš. Išorinis ir vidinis. Atrodo, kad galima pasiklysti, išorinis – kitas aš, vidinis aš – tikras. Kitas aš meluoja, slepiasi kiaute, nerodo jausmų, rašo tai, ką reikia rašyti, gyvena pagal taisykles, apskaičiuoja, bet vis tiek būna nuoširdus: „Savo užduotyje aš citavau tik rekomenduojamus tekstus ir neliečiau pavojingesnių.“ „Įvadas, dėstymas, pabaiga, – parašiau tai, ką reikėjo parašyti, ir buvau nuoširdus, nes tai rašė „kitas aš“. O dabar girdžiu, kaip tai melaginga, skamba netikrai, be turinio, – apverktinas niekalas. Žodžiai.“ Du aš – tarytum K. G. Jungo šešėlio archetipas. Tačiau ir pats šešėlis yra atspindys. Aš padalytas į du – matomą ir nematomą, nepažintą. Bendravimas yra prisiverstinis. Ir vis dėlto pripažįstama, kad ta siena tarp veikėjo ir išorinio pasaulio sekina.
Niekas nevyksta. Buitis. Rytas. Pamokos. Pamokų ruošimas. Miegas. Šalti draugų apibūdinimai, keletas pokalbių, tačiau tvyro jausmas, kad veikėjo ten nėra, jis tarytum robotas atlieka visus gyvenimo primestos rutinos darbus, bet jo „aš“ slepiasi, jis atsitvėręs nuo to pasaulio, jis kiaute ir nori išsitrinti iš kitų atminties. Jokių šiltų emocijų, jokio išorinio dvasinio gyvenimo, jokio džiaugsmo. Tik vidinis skausmas. Žvilgsnių, artumo vengiama.
Knygos veikėjas daug skaito. Skaitau iš tingėjimo, o tikrasis gyvenimas kur kas pavojingesnis, kaip teigiama.
„Kūnas – priešas“, – konstatuoja veikėjas sielos ir kūno priešpriešą.
„Kodėl jie mane išvarė? Kodėl išsiuntė į tą internatą? Nesupratau jų paaiškinimų. Jie sakė, kad tai geriausias licėjus, vėliau garantuojantis geriausias studijas. Tai tavo labui. Netikiu.“ „Kaip visi drabužiai, visi asmeniniai daiktai, jis pažymėtas skaičiumi ir raide: 92 A. Ten aš esu tik numeris“. „Bijau“, „Myliu juos iš atsargumo, iš stygiaus“, – taip sakoma apie tėvus. „Nes reikia ką nors mylėti“, nes mylėti yra pavojinga ir gali mirtinai sužeist. „Mylėti savo tėvus, savo brolius mažiausiai pavojinga. Tai tokia kasdieninė meilė, kad ji netrikdo, nieko neįpareigoja“.
Šeimos santykiai apimti šaltumo. Visi rūpinasi savo buitimi, nes šeima sunkiai gali išgyventi, ir tai jų nesuartina. Artimesnis veikėjo ryšys su seneliais. Senelis dirbdavo karstus, o močiutė rūpindavosi laidotuvių ceremonija. Būtent jų paveikslas gyvas ir šiltas, paryškinamas kad ir tokių detalių kaip ši: močiutė duodavusi jam pinigų, o paskui krautuvėje juos atsiimdavusi, nes jai neužtekdavę jų apmokėti už prekes. Būtent močiutės duona būdavusi naminė, korėta, storai aptepta sviestu – priešprieša skurdžiam internato maistui.
Aplink apysakos egzistencinę šerdį sukasi gyvenimo situacijos, ateinantys suvokimai, būties klausimai, iškylantys visiems: baimė, meilė, neapykanta, vienatvė, beprotystės pajauta, dėl to, kad sunku, – kančia, mirties apmąstymai… Internato draugas, su kuriuo užmezgamas ryšys, klausia: „Ar kada nors galvoji apie mirtį?“ Jam įdomu, kaip vyksta mirtis. Bernardas nenori mirti, jis nori būti miręs. Tačiau Delpešui nepasakoja, kaip buvo įsitaisęs karste, juos ir kryžius dirbdavęs senelis: „Neišsigandau, nepajutau jokio nerimo; medis kvepėjo geru laku, tamsa ramino, o tyla buvo maloni“. „Ir dar pagalvoju: kad atsiduotum mirčiai, turi būti nusivylęs gyvenimu. O kad nusiviltum gyvenimu, iš jo reikia kažko tikėtis“. „Mirtis sėdo šalia manęs. Tai šiek tiek įmitusi dama su mėlyna medvilnine prijuoste, kuri kvepia skalbimo milteliais, ir jos rankos šiurkščios kaip mano senelės, kai ji mane apkabina“. Tai nėra laimingų šeimų vaikai. Delpešas savaitgalius praleidžia pas įgaliotinį, nes tėvas jo atsisakė, įmotė su juo nesutaria, pas motiną jis nevažiuoja. „Delpešui sunku“. Bernardas turi tėvus, nors ir susvetimėjusius. Koks yra tarp jų nuotolis? „Mažas“, „vidutinis“, „didelis“ ar „milžiniškas“?
Gyvenimo skausmas priverčia pasislėpti į kiautą (anot prancūzų mokslininko literatūros tyrinėtojo fenomenologo Gastono Bachelard‘o (Bašliaro), kiaukutas – tai subtilus gyvybės įvaizdis, kiaukutas – daug svajonių, dialektiškumo pojūtis, kadangi ne viskas yra matoma, o tai, kas matoma, prieštarauja tam, kas liko viduje. Pirmoji gyvybės pastanga – sukurti kiaukutą, kiaukutas siejamas ir su prisikėlimu). Namų neturėjimas, tėvų nedėmesio stoka laikomi skaudžia išdavyste. Ir galų gale meilės, kuri turėtų teisėtai priklausyti, atsisakymas: „Palikite mane ramybėje. Aš nieko iš jūsų neprašau“. Ir atsirandantis laisvės pajautimas – dėl to, kad sugebi įveikti kančią. Lyderystė, taisyklės (būtent pagrindiniam veikėjui yra patikima dalyti sviestą skurdžioje internato valgykloje): „Čia gerbia taisykles: jokio atviro pokalbio, jokio aiškumo, viskas pasakoma puse žodžio. Jokio švelnumo. Vienu žvilgsniu, keliomis sušnibždėtomis frazėmis, einančiomis iš lūpų į lūpas, mestomis praeinant pro šalį, jie gali mirtinai sužeisti“, „Aš nežiūriu į jį. Niekada jo neužkalbinu prie kitų. Manau, taip geriau.“
Šeštadienis – „ Visame krašte oras nestabilus“ – grįžimas namo. Vienas brolis klausosi radijo, roko operų, tėvas žiūri televizorių, mažiausiasis brolis raportuoja, ką jis turėsiąs padėti jam padaryti, mama užsiėmusi buitimi, ir jaunasis veikėjas, nors ir šeimoje, – vienas. Nė vieno klausimo, kaip sekasi, kaip jautiesi ar kt. „Aš atliksiu savo užduotis. Aš gyvensiu. Be džiaugsmo, be prasmės. Bet nieko netrikdydamas, kad jie nesuprastų. Gyvensiu be principų, išvis be nieko. Ir be jokių istorijų. Banalu, kaip tai banalu“. Knyga baigiama sakiniu „Rytoj sekmadienis“, vėl tęsdama gyvenimo grandį, gyvenimo karavaną.
Knygos mintis papildo ir apibendrina eilėraščiai, atskleisdami pagrindinius veikėjo leitmotyvus. Bijau:
Reikia gerbti taisykles.
Taisykles, kurių nežinai.
Jas turi atspėti
Priešingu atveju tuo blogiau – tu eliminuotas.
Niekas neturi įvykti, niekada:
Taip, būtent taip: niekas neturi įvykti,
Niekada.
Visą gyvenimą nepasiduoti, užverti visas angas, priešintis viskam, kas trukdo pusiausvyrą.
Idealus gyvenimas būtų be judėjimo,
kurčias, nebylus ir aklas.
Gyvenimas, ramesnis už mirtį.
Pakišu rankas po pagalve. Jos nebežadins šią naktį mano kūno, miegančio, išnykusio.
Kūnas – tai priešas:
Grįžti ten, iš kur atėjai,
Net dar toliau, puikiai žinai kur,
Į nakties pilvą,
Į nakties įsčias…,
Miegoti. Užmigti
Miegokime!
Tu miegi?
Miegu.
Išsekina:
Esu toks, ir tiek.
Ne aš pasirinkau. Tuo labiau, nieko nesuprantu. Net nežinau, kas esu.
Ir bijau. Bijau savęs.
Norėčiau, kad mane nužudytų:
Nes negaliu pats nusižudyti.
Tu tai žinai, tu sakei: kad nusižudytum,
Reikia nusivilti gyvenimu.
Kad nusiviltum gyvenimu, reikia turėti vilčių.
Aš niekada nieko nevaidinu:
Ne, tai manęs neskaudina.
Ne, aš nesikankinu.
Taip jau yra. Pripratau.
Prie visko pripranti,
Be to, neturiu pasirinkimo.
Ne, tai manęs neskaudina.
Gal tik truputį.
Panaikinu pėdsakus po savęs. Žinau, vieną dieną suklaidinsiu savo persekiotojus:
Didelis geras atsikratymas šlamšto.
Juk turiu teisę pamiršti veidus,
Kūnus, žvilgsnius ir rankas, kurios
Mane
Apkabino arba mušė.
Aš skaitau godžiai (…) kad tik užpildyčiau tuštumą savo viduje. Skaitau viską su vienodu trumparegišku susidomėjimu, eilutėmis einu ištisus kilometrus, ir nesvarbu, kur jos mane nuves:
Aš apsigyvenau dirbtiniame rojuje.
Įžengiau į knygas, už savęs užtrenkęs duris.
Aš to nenorėjau. Norėjau būti
Kaip visi, žaisti tuos pačius žaidimus,
Kuriuos žaidžia kiti.
Pakaktų tik išmokti taisykles.
Patiriu blogąją gyvenimo pusę,
Žodžių gyvenimą, o ne faktų.
Bet neturiu pasirinkimo.
Tai jūs atidavėte mane popieriaus angelams.
Įdomu, kiek kainuoja vaikui maistas, drabužiai, mokykla?:
Tai Coliukės kompleksas.
Kartą jie mane nuvedė į mišką
Ir paliko.
Veikėjas nepakelia žvilgsnio. Šios platoniškosios, arba narciziškosios atspindimo ir atspindinčio pasaulio versijos, atspindžio tinklainės, į kurią mes esame papuolę, todėl miegas yra erdvė, kai mes išsilaisviname iš atspindžio matricos ir būname daugiau mažiau su savimi. „Narcisistinis gėrėjimasis savo atvaizdu vandenyje grindžiamas pankalizmo – tikėjimo visuotiniu grožiu – dėsniu, kuriuo paremtas egoistinio ir kosminio narcisizmo ryšys. Pasaulis yra gražus ir nori, kad jo grožis būtų matomas, jis trokšta atsispindėti visuose veidrodžiuose ir visų akių vyzdžiuose“ (Gaston Bachelard, „Svajonių džiaugsmas“). Panašu, kad šia taisykle yra paremtas pasaulis. Mes visi atspindime ir visi atsispindime, trokšdami suprasti savo alter ego, savo atspindžio pirminį vaizdą. Būtent ši taisyklė negalioja veikėjui: „Aš vos vos pakeičiu vietą, ieškau atramos nugarai, kad išvengčiau žvilgsnių srauto. Autobusas vėl pajuda ir viskas baigiasi. Išvengiau pavojaus, kurio negaliu įvardyti, kurį tik nujaučiu. Pakaušis atsipalaiduoja, pečiai laisvai nusileidžia. Palengvėjimas. Tik lieka įspūdis, lyg būčiau suteptas“. Veikėjo gyvenimo suvokimas greičiau juslinis. Jam svetimas idėjiškasis platoniškasis atspindžio principas. Jis nemėgsta veidrodžių, nemėgsta stebėti savęs juose, stebisi savo internato draugais, kurie lyg aktoriai tyrinėja save mažuose veidrodėliuose, kūnas jam – kažkas per daug materialaus, žemiško, kaip paradoksas – atsisakius savo kūniškojo atspindžio stebėjimo, pasiekiama būtis, tikrasis, nerodomas „aš“. Argi ne tikrai šiek tiek pamiršę savo sielos įvalkalą, nematydami savęs, mes kartais pajuntame tikrąją būtį, sąlytį su absoliutu? „Aš negaliu žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje. Man labai patinka šukuotis aklai. (…) Norėčiau egzistuoti tik virtualiai. Nenoriu kito kūno, gražesnio, miklesnio ar stipresnio. Norėčiau būti neįsikūnijęs, nematomas, nematerialus.“
Taigi veikėjas sukuria sau kiaukutą. Vidinio „aš“ namą. Ir vidinis „aš“, visai atitikdamas šiuolaikines tendencijas, virsta virtualiu.
Dovilė ALEKSANDRAITĖ
