A. Praninskas. Baltarusija: nepriklausomybė svarbiau už demokratiją? (6)

valstietis.lt nuotr.

valstietis.lt nuotr.

Ironiška, bet prieš diktatorišką Aleksandro Lukašenkos režimą kovojusi Baltarusijos opozicija dabar turėtų būti suinteresuota jo stabilumu. Kitaip šalis gali netekti dalies savo teritorijos ar net nepriklausomybės.

Kita vertus, pasikeitusi situacija verčia ir patį Baltarusijos prezidentą ieškoti kur kas didesnės šalies gyventojų paramos valstybės nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui, į kurį jau pradėjo kėsintis, tiesa, kol kas tik kalbomis, neoimperinės ir nacionalistinės Rusijos jėgos.

Naujas teritorinių pretenzijų taikinys?

Po Krymo aneksijos Rusijos viešojoje erdvėje buvo pasigirdę kalbų, kad reikėtų „susigrąžinti“ ir kadaise Rusijai priklausiusias teritorijas Šiaurės Kazachstane bei šiaurinėje ir rytinėje Baltarusijos dalyse, kuriose iki šiol gyvena nemažai etninių rusų, tačiau dėl Ukrainoje įsiplieskusio karinio konflikto „Rusų pasaulio“ plėtimo aptarinėjimai buvo atidėti. Tačiau neilgam: vos Rytų Ukrainoje nusistovėjo trapios paliaubos, Rusijos imperinių nacionalistų interneto svetainėje „Sputnik i pogrom“ pasirodė straipsnis, kuriame įrodinėjama, kad Baltarusija neva yra dirbtinai suformuota valstybė, sulipdyta iš „nuo amžių“ rusiškų žemių. Tokie teiginiai beveik visiškai sutampa su Rusijos prezidento Vladimiro Putino požiūriu į Ukrainos valstybingumą: jis ne kartą yra pareiškęs, kad Ukraina – net ne valstybė, nes dalis jos geopolitiškai esą priklausė Rytų Europai, o kita dalis – Rusijai.

„Visi žino, kad 1954 m. Krymas buvo neteisėtai perduotas iš Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sudėties Ukrainos Tarybų Socialistinei Respublikai, tačiau mažai kam žinoma, jog 1924 m. ir 1926 m. Rusijos bolševikinė valdžia prie Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos prijungė Vitebsko, Mogiliovo ir Gomelio sritis, anksčiau priklausiusias Rusijos Tarybų Federacinei Socialistinei Respublikai. „Vitebskas, Mogiliovas ir Gomelis buvo permesti į tarybinę Baltarusiją kaip bulvių maišas“, – teigiama „Sputnik i pogrom“ paskelbtame straipsnyje. Po to daroma išvada, kad dabartinei Rusijai būtina peržiūrėti šiuolaikinės Baltarusijos sienas ir atsiimti „nepelnytai gautas“ sritis. Būtent nuo tokios pat retorikos prieš metus prasidėjo ir Rusijos agresija prieš Ukrainą.

Dingo noras protestuoti

Neoficiali Baltarusijos valstybingumo šventė, kurią kasmet kovo 25 d. švenčia savo šalyje ir svetur gyvenantys baltarusiai, o Baltarusijos opozicija tradiciškai rengia Laisvės dienai paminėti skirtus mitingus ir eitynes, šiemet Minske įvyko be incidentų. Nors ankstesniais metais nebūdavo apsieinama be masinių eitynių ir mitingų dalyvių sulaikymų, matyt, keičiasi ir valdžios požiūris į patriotiškai nusiteikusią Baltarusijos visuomenės dalį: šiemet milicija eitynių metu elgėsi korektiškai ir apsiribojo stebėtojų vaidmeniu. Pranešama, kad įvairiomis dingstimis milicijos pareigūnai buvo sulaikę 5 opozicijos atstovus, tačiau visi netrukus buvo paleisti iš milicijos skyrių net nesurašius protokolų.

Britų dienraštis „The Guardian“ atkreipia dėmesį, kad kovo 25 d. Baltarusijos opozicija paprastai pradeda naujus politinio aktyvumo metus. Anksčiau, minėdami Laisvės dieną, t. y. 1918 m. paskelbtos Baltarusijos Liaudies Respublikos metines, į Minsko gatves išeidavo tūkstančiai žmonių, protestuojančių prieš Aleksandro Lukašenkos, valdančio Baltarusiją nuo 1994 m., vyriausybės politiką. Tačiau šiandien viskas yra kitaip. Politinė opozicija jau keletą metų faktiškai atkirsta nuo viešojo gyvenimo sferos, šalies parlamente jos atstovų nėra no 1996 m., ją visiškai ignoruoja valstybinė žiniasklaida, o valdžia kiek galėdama varžo jos teisę protestuoti.

Dienraštyje teigiama kad įdomu tai, jog opozicijos revoliucingumą gerokai prigesino įvykiai kaimyninėje Ukrainoje. Baltarusiai – atsargūs žmonės. Jų manymu, valstybės žlugimo, pilietinių susirėmimų ir Rusijos įsikišimo pavojus yra pernelyg didelis. Vakarai, pavyzdžiui, JAV, laikosi tos pačios pozicijos. Svarbiausiu prioritetu esą dabar tapo Baltarusijos nepriklausomybės išsaugojimas, o ne jos demokratizavimas.

Nėra sąlygų revoliucijai

Šį mėnesį A. Lukšenka pareiškė, kad į Maidaną Kijeve panašių protestų Baltarusijoje nebus. Po dviejų dienų opozicinė partija Baltarusijos liaudies frontas pasiūlė atsisakyti protesto mitingų, planuojamų po šių metų lapkričio mėnesį turinčių įvykti šalies prezidento rinkimų. Mažai kas abejoja, kad juos, kaip visada, laimės A.Lukašenka. Tačiau Baltarusijos liaudies fronto pirmininkas Aleksejus Janukevičius pareiškė, kad protesto renginiuose dalyvaus nedaug baltarusių. Dar iki ginkluoto konflikto Ukrainos rytuose pradžios 78 proc. Nepriklausomo socialinių-ekonominių ir politinių tyrimų instituto apklausoje dalyvavusių respondentų pareiškė, kad geresnė šalies ateitis „neverta liaudies kraujo“. 70 proc. apklaustųjų sakė nenorintys „ukrainietiško tipo“ revoliucijos.

„Guardian“ rašo, kad nepalankumas revoliucijoms susijęs ne tik su Ukraina. Padėtis Baltarusijoje labai skiriasi nuo situacijos tose šalyse, kuriose nugalėjo vadinamosios spalvotosios revoliucijos. Buvęs Nacionalinio demokratinio instituto, JAV nevyriausybinės organizacijos, politikos ekspertas Lincolnas Mitchellas neseniai paskelbė kritišką spalvotųjų revoliucijų Ukrainoje, Gruzijoje ir Serbijoje studiją. Jis išvardijo keturias svarbiausias tokių revoliucijų pergalės prielaidas. Pirma, žmonės privalo turėti galimybę realiai dalyvauti rinkimuose ir ginčyti jų rezultatus. Antra, žiniasklaidos priemonės turi gebėti nuspėti falsifikavimo per rinkimus galimybes, informuoti apie tai visuomenę ir nušviesti dėl to kylančius protestus. Trečia, tais atvejais, kai spalvotosios revoliucijos vyksta sėkmingai, tarptautiniai rėmėjai, taip pat didesnės demokratijos siekiančios nevyriausybinės organizacijos turėdavo galimybę tam tikru mastu įsitraukti į politinius įvykius ar daryti jiems įtaką. Tačiau, pasak dienraščio, Baltarusijoje nėra nė vienos iš šių sąlygų.

Paskutinė diktatūra Europoje

Pasikeitė ir tarptautinė aplinka: pasak L. Mitčelo (L. Mitchell), iki 2006 m. pavasario Baltarusija liko viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje ir vienintelė šalis posovietinėje erdvėje, kurioje JAV administracija norėjo pakeisti politinį režimą. Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Kondoliza Rais (Condoleezza Rice) kartą pavadino Baltarusiją paskutine diktatūra Europoje, nors posovietiniai režimai Kazachstane, Azerbaidžane ar Uzbekistane žmogaus teisių ir demokratijos požiūriu keldavo gerokai didesnį susirūpinimą. Tačiau, pasak leidinio, svarbų vaidmenį atliko geopolitika. JAV interesai sutelkti Artimuosiuose Rytuose, todėl Minskas sukėlė įtarimų dėl aktyvaus bendradarbiavimo su radikaliomis šio regiono vyriausybėmis, tarp jų ir Saddamo Husseino režimu Irake. 2002 m. Vašingtonas surengė Baltarusijai skirtą konferenciją, pavadinęs šią šalį trūkstama grandimi blogio grandinėje. Joje dalyvavo tokie politikos sunkiasvoriai, kaip JAV senatorius Džonas Makeinas (Johnas McCain) ir Lenkijos politikas Radoslavas Sikorskis.

Baltarusija nebuvo laikoma šalimi, strategiškai ypač vertinga Jungtinėms Valstijoms, į ją dažnai būdavo numojama ranka. Pasak leidinio, ji buvo vadinama niūria šalimi po Rusijos padu. Tačiau apie ją buvo galvojama ir kaip apie valstybę, kurioje Vakarai privalo pademonstruoti ištikimybę žmogaus teisėms, demokratinėms laisvėms bei branduolinio neplatinimo principui.

Nuotaikų permainos

„Guardian“ rašo, kad geopolinė situacija 2015 m. labai pasikeitė ir, kaip mėgsta girtis A.Lukašenka, Vakarai ėmė žiūrėti į Baltarusiją visiškai kitaip. Neseniai Baltarusijos prezidentas ėmėsi taikdario vaidmens, pasiūlęs derybas dėl ugnies nutraukimo Ukrainoje surengti Minske. Pasak Baltarusijos liaudies fronto pirmininko A. Janukevičiaus, Vakarų šalys dabar tvirtina Baltarusijai, kad nepriklausomybė svarbiau už demokratiją. Dabar naujas jų prioritetas – neleisti, kad šią šalį užgrobtų Rusija.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad Baltarusijos santykiai su Artimųjų Rytų šalimis jau nekelia rimtų problemų. A.Lukašenka ėmė vykdyti atsargesnę užsienio politiką. Pavyzdžiui, po 2010 m. Minskas maksimaliai apribojo kontaktus su Iranu ir Sirija, nes šios šalys pateko į stiprią tarptautinę izoliaciją. Dienraštyje teigiama, kad Vakarai jau nėra suinteresuoti, kad Baltarusijoje kiltų revoliucija.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Pikc:

    Žiūrint iš savanaudiškų Lietuvos pozicijų, geriau tegul Baltarusija su nerimu dairosi į rytus, negu su goduliu – į Vakarus, į “žmuidzinų” apgyvendintas “istorines licvinų-baltarusių žemes” ir “čysto belarusskij gorod Vilna”, kurį kažkodėl Stalinas lietuviams padovanojo. Be to, blogesni Rusijos ir Baltarusijos santykiai reiškia, kad pastaroji blogiausio scenarijaus (t.y. Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis) atveju būtų “buferis”, o ne “placdarmas”.

  2. dx:

    Kadangi Rusija labai nori “ištaisyt” Chruščiovo “klaidas”, tai:
    1. Ukrainai turi būti sugražinta iš jos 1954 m. vietoj Krymo paimta Taganrogo sritis.
    2. Gruzijai turi būt sugražinta 1954 m. prie Rusijos Stavropolio srities prijungta Gruzijos teritorija.
    3. Kazachstanui turi būt sugražintas 1956 metais prie Rusijos prijungtas Džanybeko rajonas.
    4. Turi būt atkurta neteisėtai 1956 m. prie Rusijos prijungta Karelų-Suomių autonominė respublika.
    Ir dar:
    Latvijai turi būt sugražintas Abrenės (Pytalovo) miestas kartu su Purvmals, Linavas, Kacēnu, Upmales, Gauru ir Augšpils valsčiais, iš Latvijos atimti 1944 – 1945 metais.
    Estijai turi būt sugražintas Jaanilinn (Ivangorod) ir Petseri (Pečiory), atimti 1944 metais.

  3. Alvydas:

    Gudai turi nepriklausomybę, bet neturi demokratijos. Lietuviai turi demokratiją, bet neturi nepriklausomybės.

  4. Getas:

    Turėtume pabrėžti Gudijai, kad jų gyventojai yra slavų asimiliuoti baltai, lai jie grįžta prie savo šaknų ir atmesti Maskvos kunigaikštystės brukamą belarusių pavadinimą bei jos teritorines pretenzijas. Lai mokosi savo gudiškos arba poprastu (popo raštų) kalbos, o pakraščiuose su Lietuva – lietuvių kalbos.
    dx-ui, tai kodėl neišvardinai Lietuvos teritorijų: Lydos ir Gardino sričių, kurios buvo pripažintos 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Sov. Rusija ir patvirtintos 1926m.?

    • Pikc:

      Va, va – kai pagalvoji, ar rusiškai jie turėtų vadintis “Bielorus”, ar “Baltorus”? Vis dėlto, jų mąstymui pasukus šita linkme, atsiranda dar didesnė rizika, kad jie nuspręs, jog jeigu jau jie kaip ir baltai, tai dar daugiau teisių turi tiek į LDK, tiek į Lietuvą, nes ne tik “licvinai”, bet dar ir “baltai-licvinai”. 🙂

  5. Genetiniai tyrimai rodo, kad jokio žymesnio kito genomo žmonių antplūdžio Baltarusios teritorijoje nebuvo. Akivaizdu, kad slavų kalba į Baltarusią, apgyventą baltų, atnešta bei apskritai dideliuose plotuose išplitusi yra krikščionizacijos Rytų apeigomis procese. Pradžią slavų kalbai, kaip yra nustatęs V. Toporovas, davė pakraštinės baltų kalbos tarmės. Taigi, jeigu ne krikščionybės plėtimas, slavų kalba galėjusi ir likti baltų pakraštyje. Tad Lietuvai ir Baltarusiai viena kitos nėra ką baidytis, o Lukašenka už LDK paveldo Baltarusioje išsaugojimo politiką yra vertas aukščiausiųjų baltiškųjų apdovanojimų.
    Žinoma, yra gėda kalbininkams ir istorikams, kad iki šiol kiek rimčiau nėra tyrinėta Baltarusios vardo kilmė. O ji gali būti įdomi, nes Bialorusj tikėtina yra ne sudurtinės, o priesaginės darybos, t.y. pasidarytas lietuviškai iš veiksmažodžio pridedant priesagą -or-. Plg. žodžius- giedorius, dainorius, pypkorius ir t.t. Kadangi slavų kalba, kuri baltų genčių krikščionizacijos Rytų apeigomis procese, išstūmė lietuvių (baltų) kalbos tarmes, taigi yra atneštinė, todėl labai galimas daiktas, kad pavadinime Bialorusj šaknis Bial- yra baltiška ir nereiškia nei lietuvių “baltas”, nei rusų (slavų) “bielyj”, o yra ką kita reiškiantis veiksmažodis. Tai, kad lietuvių(baltų) gentims kalba, kuria vykdyta jų krikščionizacija, yra buvusi svetima, rodytų ir tas faktas, kad jos tai bažnytinei kalbai davė “poprostuo” pavadinimą, manytina pasidarytą iš “popų kalba”, t.y. šnekamosios kalbos pravardžiuotinos kilmės žodį. Mat, popai evangelizaciją vykdė vieniems jiems suprantama rašytine kalba. Skelbti Dievo žodį rašytine kalba baltams buvo nepriimtina, laikoma tiesioginės Dievo kalbos paniekinimu. Visa tai sąlygojo, kad dabar turime išskirtinį dalyką, t.y. tai, kad žmonės Baltarusijoje ir Lietuvoje save įvardija vardu “tūteišas”, o kalbą, kuria kalba, – “poprostuo”, t.y. ne vienu iš kito, kaip yra paprastai, pasidarytu giminišku pavadinimu, pvz., lietuvis-lietuviškai, lenkas-lenkiškai ir t.t. Todėl pavadinimo Bialorus vertimas lietuvišku Baltarusia gali pasirodyti toks nemokšiškas – paslepiantis Bialorus pavadinimo gilią lietuvišką-baltišką senovę, užtušuojantis baltarusių akivaizdžias baltiškas šaknis.
    Taigi gal visgi Baltarusia verta ne šalto valdiško tono rašinių…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: