Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga toliau primename Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą. Pirmas šio rašinio dalis rasite ČIA ir ČIA,
Žmogus turi laisvėti ir būt reikšmingu savo asmens gyvatoje. Ir čia yra santykiavimo tarp žmogaus ir jo aplinkumos. Tik reikia žmogų tuo suprasti, kas jis iš tikrųjų yra, būtent dvasia-siela. Šita esmingoji žmogaus gyvybė turi pirma žmogaus asmenyj galėt gyva būti. Ji turi savo aplinkumą, tai esti savo asmens jėgas, tiek paveikti, kad ir jai būtų galimybės šalia jų ir kiek reikšti. Toliau tad ji turi joms prisitaikinti, kas įvyksta, kad ji išmoksta jomis veikti.
Taip tai pasidaro žmogaus esmėje tikra tvarka. Visos jėgos, visos gyvybės rūšys reiškiasi lygnešos padėtyje. Neleistina kiekvienai jėgai veikti savaip. Negali atskirai įvykti kiekvienas palinkimas, kiekvienas pageidimas ir noras. Žmogaus asmens gyvatoje būtina yra drausmė. Ji yra gyviausias reikalas norint laisvės ir reikšmės.
Bet šita drausmė negali būti nustatoma kokios nors jėgos. Žmogaus asmenyje turi visoms jėgoms krypsnį suteikti dvasia-siela, patsai žmoniškumo pradas. Ir ne iš karto. Nuolat lygnešos padėtis turi būti atbojama, kol nėra pakitusios dvasios-sielos paveikiamos asmens jėgos.
Linkimai, ūpai, geismai turi būt vedami minčių. O joms šviesą ir tuomi galią teikia dvasia. Tada yra galima ir pačiai žmogaus esmei apsireikšti. Visos asmens jėgos jau yra įaugintos į jos tarnybą. O tačiau jos nežūva. Priešingai, jų gyvybė tik dar kuo gražiau atsilukština. Tik nebsireiškia atskirai, bet gražioj santaroj su visu žmogaus gyvumu.
Kiekvienam doram žmogui yra žinoma, kad jis, duodamas valią vienam antram pageidavimui, patsai vis daugiau po jo valia patraukiamas ir pagaliau gyvena tikroje jo verguvėje. Antraip vėl, reikšdamas kilnųjį savo žmoniškumą, gyvendamas kaip žmogaus esmei pridera, jis savaime suvaldo geismus ir jaučiasi laisvu. Bet jo asmens jėgos tada nežūva. Jos net stiprėja. Tik jos įgyja kitą prasmę. Joms tenka tarsi aukštesnis, tauresnis gyvumas. Ir jos susiglaudžia vienam šventam gyvenimui.
O pati žmogaus esmė čia yra valdovė. Nebereiškia jai aplinkuma tat, kas ji seniau buvo, būtent gyvenimo galimybė. Ji yra dabar jau priemonė gyvybei apreikšti. Ir esmingai žmogaus gyvybei dabar pasidaro jau kita būtis. Jos todėl nebevadinsime laisve, bet dykybe.
Nesiranda ji, kad šalinama visa, kas žmogaus asmenyje yra neesmingo. Seniau vieni kiti manė, būk tai esą reikalinga. Ir buvo apsistengimų įvairias kūno ir ūpų-geismų jėgas slopinti, žudyti. Bet išmanyta, kad tai yra apsirikimas. Taip žmogus nepasiekia laisvės, taip jis netampa dyku.
Visos žmogaus asmens jėgos yra reikalingos ir doros. Bet jų veikimas ir santykiavimas nėra visumet toks, kad žmogus, su jomis gyvendamas, galėtų ir kiek reikšti pasaulyje. Ir todėl žmogui nėra kaip džiaugties laisve. Yra tai tik tada galima, kad žmogaus dvasia-siela jiems yra įkvėpusi vienodą, jai tikslingą judėjimą, suteikusi tą patį krypsnį, įtraukusi į vienybę. Tuomet žmogus yra gyvas, harmoningas pasaulis, yra laisvas ir reikšmingas.
Visai panašiai, kaip atskiro žmogaus asmenyje, veikia galios ir visos tautos gyvatoje. Ir čia pirma pastebėt pasistengimas kaip nors aplinkumą bent tiek paveikt, kad gyvybė galėtų išlikti. Tuomet apie laisvę nėra nė kalbos. Tautos gyvybės ypatingumas tik vos ne vos ką reiškia pasaulyje. Toliau tad tautos gyvybė dirba sau kurdama patogesnę padėtį, taikindamosi į aplinkumą ir ją taisydama. Ir čia nuolatai prisieina svarstyti ir tvarkyti, jeib nebūtų žuvimo, bet gyvėjimo. Pagaliau jai randasi pilna galimybė atsilukštinti ir bujoti. Tada pilna tautos gyvybės reikšmė aiškėja pasaulyje. O patys tautos vaikai džiaugiasi savo laisve tikrai sąmoningai ir su teisybe.
Tik reikėtų pastebėt, kad tautos gyvybė ir ant pirmo laipsnio reiškėsi. Kad ir ne taip aiškiai. Ir todėl ji beveik visai nesirūpino laisvės klausimu. Ant antro laipsnio, daugiau reikšdama, ji jau ir atjaučia aplinkumų slėgimą. Bet jį šalinti nėra kelias laisvėn. Tam būtina siprinti tausos reikšmę. Taip tada ir jos gyvybė klestėja ir įsigali.
Tautos gyvybės kelias eina, kaip kiekvieno gyvo daikto, iš silpnybės į patį gyvumą. aplinkuma yra pagrindas ne vien tautos gyvybės esimui, bet ir jos augimui. Ir kol nėra gyvybė tiek įsibingėjusi, kad gali visiškai prisunkti savo aplinkumą ir ją padaryti savo savybių nešėju ir priemone, aplinkuma su savo sunkumu bus ryškesnė. Ir tauta jausis nelaisva.
Kad ta aplinkuma ūmai pakinta, tauta negali būt iš karto laisva, kadangi ji ir nieko tikro dar nereiškia. Ji dar negyvena, negali gyventi savo gyvybės dėsniais, nors ir kaži kaip pasistengtų juos pastatyti. Ji per maža save dar teatjaučia ir todėl veikiau pasirinks kitos tautos gyvybės dėsnius savo gyvenimo taisyklėmis. Ir nepasieks laisvės.
Jos norint, vyriausias darbas bus užvaduoti nukritusiąją svetimąją prievartą tvirta drausme. Bet neturėtų ji vyriausiai arba vien būti nauja prievarta, kuri pareina iš materinės jėgos. Taip nepasiekiama laisvė, o visiškai ne dykybė. Vyriausias drausmės gaivalas turi būti žmogaus esmės galia. Kiek tiktai galint reikėtų tautos gyvatoje leisti veikti tyriausiajai išminčiai, skaidriausiajam teisingumui, uoliausiajam tvirtumui ir patvarumui.
Tai turi būti ta šviesa, kuri iš padangių šviečia į žmonių gyvenimą. Nežiūrint į pačią aukštybę, bet į prastąjį gyvenimą, reikalavimai kitaip atrodys. Tautos vaikų norai turi būti suvedami į vienybę, jų veikimai taikinami į bendrą, nors šiek tiek pastebimą tikslą. Neužtenka tautos vaikams jausti ir žinoti, kad jie vienos kilmės. Neturėtų kiekvienas su savo darbais ir pasitengimais vien siekti sau atskirai savo gerovės, tarsi jie nieko bendro neturi su kitais. Neturėtų jis sekti savo palinkimų be atodairos.
Berods atsižiūrėti į kitus žmones ne tiek daug reiškia. Išeitų iš to tik sutarimas bendrai veikti. O šis sutarimas galėtų greitai irti. Tautos vaikų norų vienybė pasiekiama tik tuo, kad kiekvienas atsižiūri į aukščiausius žmoniškumo reikalavimus, kad kiekvienas savo asmenybėje tampa esmingu ir reikšmingu, tikrai dyku. Taip tad visų norų krypsniai ves į vieną ir tą patį dalyką. Visų norai glausis į viens kitą. Visiems bus svarbiausia įgyti visai tautai šviesiausio žmoniškumo reikšmę.
Kalbama kartais, būk reikią aukoti savo laisvę visuomenės, visos tautos labui. Bet nėra tame nieko aiškaus. Ne taip pasiekiama žmoniškoji tautos reikšmė ir dykybė. Ne taip tvirtinama jos gyvybė. Kurs ką aukoja, tarsi paduoda kam nors svarbų dalyką. Ne paduoti reikia savo palinkimus, savo troškimus ir visas jėgas, bet jas padaryti gyvomis priemonėmis aukščiausioms žmoniškumo galioms.
Vėlgi teisybė, kad negali tai padaryti kiekvienas tautos vaikas. Kurs tiktai moka patirti vien įvairių pageidimų patenkinimą, tam nieko nereikš teisingumas, tvirtas, išmintingas nusistatymas, kantrybė, malonumas, dosnumas, kilnybė ir t.t. ir niekaip jis negalės tarnauti tokio žmoniškumo tikslams ir jam aukoti savo pageidimus. Ir nieko arba maža tereikštų jam įkalbinėti, kad taip darytų. Taip tautos vaikai niekumet nesulies savo norus vienam bendram gyvenimui ir kilimui, gyvėjimui.
Kelias tam kitoks. Tie, kurie mato laisvėjimo taką, kurie žino, kas žmogaus dykybė yra, turėtų nuolatai stiprinti aukščiausias žmoniškumo galias ir jas su visu savo gyvenimu nešti į tautos gyvatą. Jiems turi būti aukščiausiu amžiaus uždaviniu atverti šviesiausios kilnybės, tikrojo žmoguas taurumo srovę visose tautos vaikų širdyse. Tautoj turi būt įvykinamas tikras, tvirtas nusistatymas. Visa tauta su visomis savo galiomis turi išmokti gyventi vienos širdies plasta, vieno spindulio spalva. O viso to gyvumo ir pasistengimo branduolas ir varpstis turėtų būt ieškoma Visumos Aukštybėje.
Tokiam darbui pašaukti visi, bet ypačiai tie, kurie tautos gyvatoj kiek reiškia arba nori kiek reikšti. Savo gyvenimu jie išdirbti turi tautos gyvumo srovei tikrus takus, kurie vestų vienon šalin, vienan tikslan, būtent aukštyn, švieson, dorovėn. O tuomi kartu jie ir tvirtintų tvarkingąjį atskirų tautos vaikų santykiavimą. Visos tautos jėgos plūstų vienon vieton, vienam metui, vienai reikšmei.
Ir vėl pasakysime, kad toks darbas kuo daugiau reikš, kuo daugiau esmingosios, būtent žmonių dvasios-sielos galios bus žadinamos ir kuo daugiau vienybė bus kuriama dvasios-sielos srityse. Tada tas pasistengimas pasieks, kad ir tik po laiko, net žemiausius sluoksnius. Jis bus čia tvirtas traukimas vienybėn, būtent tvirta drausmė. O kur žmonės dar visai nerangūs, visai dar be gyvumo, čia jis bus tvirta prievarta ir, kur reikės, geležinis būtinumas. Ir visi kiti pasistengimai tautos nepriklausomybei ginti taps tikrai tikslingais.
Taip tauta tiek išaugs, kad aiškiai spindės iš jos gyvatos žmoniškumo pilnybė. Ir ji bus įvykinusi savo reikšmę. Tada pati kūryba ją saugos kaip savo tikslo priemonę. Nebereikės tiek rūpinties savo nepriklausomybe, savo laisve. Tautai tekusi, ji Aukštybės ir bus saugojama, jai žmoniškumo reikšmę auginant ir tvirtinant. Visas pasaulis tam kurtas. Kiekvienas žmogus tam gyvena, o tam ir mūsų tauta pašaukta. Tam jai teikta regimoji nepriklausomybė. Tegul tai nujaučia visi, kurie ką reiškia tautoje!
1923 m.
Vydūnas. Raštai, t. III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 266–270.
Paryškinimai redakcijos.
