D. Razauskas. Kur yra Dievas? (115)

Dainius Razauskas_asmen.nuotr

Dainius Razauskas | asmen. nuotr

Pirmiausia, Dievas ir mūsų supratimas apie Dievą, mūsų mintys apie Dievą, mūsų susikurtas daugiau mažiau aiškus Dievo vaizdinys – ne tas pat. Kaip tikrovė – ir mūsų supratimas, mūsų mintys, vaizdiniai apie tikrovę ar tikrovės vaizdinys. Tad kol kas palikime ramybėje Dievą su tikrove ir panagrinėkime savo mintis, savo vaizdinius.

Daug vaisingesnis ir toliau vedantis klausimas, nagrinėjant Dievo vaizdinį, man regis, būtų ne įgrisęs „ar yra Dievas?”, o „kur yra Dievas?”, jei tartume Jį esant. Neseniai šį klausimą uždaviau vienam, mano įsitikinimu, giliai ir nuoširdžiai tikinčiam žmogui ir, labai išmintingai nesulaukęs atsakymo, kažkaip savaime ėmiau nuolat apie tai galvoti pats.

Iš tikrųjų klausimas, bent iš pradžių, neatrodo keblus. Galima pradėti jį nagrinėti, pavyzdžiui, taip: jei eitume vis pirmyn ir pirmyn, kad ir kiek toli, tai vienąsyk prieitume Dievą, ar ne? O jeigu ne pirmyn, bet į kairę? Į dešinę? Atgal? O jei leistumės žemyn? Tikrai ne, veikiau priešingai! Išties, ilgus amžius, ištisus tūkstantmečius žmonės manė, o ir dabar daugybė, gal net dauguma žmonių nejučia tebemano, kad Dievą tikrai turėtume pasiekti kildami aukštyn.

Neseniai į mano namų duris paskambino dvi solidžios moterys, turėjusios šviesių vilčių mane atversti į kažkurį vienintelį tikrą tikėjimą, ir į joms mano užduotą tą patį klausimą „kur yra Dievas?” ramiai atsakė iš anksto aiškų atsakymą: „Danguje!” Priminus apie dangų išnaršiusius kosmonautus ir ten siuvančius dirbtinius Žemės palydovus, man buvo paaiškinta, kad Dievas yra tam tikros energetinės būsenos, todėl kosmonautai jo ir nepastebi. Tai tvyranti danguje, aukštai virš Žemės, tam tikra energija. Bet jeigu tai energija, tai ją turi būti galima išmatuoti džauliais, o jeigu ji yra aukštai virš Žemės, kad ir kaip aukštai, tai tą atstumą vis dėlto turi būti galima išmatuoti kilometrais ar šviesmečiais. Juoba kad virš Žemės ar po Žeme, kosminiu požiūriu, tėra susitarimo reikalas.

Na, pokalbis su tomis solidžiomis moterimis taip toli nenukeliavo, bet klausimas, mano įsitikinimu, labai, itin, perdėm rimtas. Jei tikime Dievą –­ o daugybė žmonių laiko save tikinčiais, – tai kur vis dėlto įsivaizduojame jį esant? Gal kurioje nors tolimoje galaktikoje? Bet tada tai būtų veikiau ne Dievas, o mūsų dar visai neseniai taip karštai ieškotas ir turbūt tebeieškomas po žvaigždėtąsias platybes „proto brolis”, potencialus „atei­vis iš kosmoso”. Kad ir koks panašus būtų tasai mūsų laukiamas jo „atėjimas” (iš „kosmoso”) į mūsų įsivaizduojamą Dievo apsireiškimą, tai vis dėlto būtų ne Dievas, o tik kita protinga – tegu ir šimtąsyk protingesnė – būtybė.

Žinoma, pakankamai gudrus ir prasilavinęs pašnekovas man primintų, kad mūsų visata nėra begalinė, kad laike ji yra apribota Didžiojo sprogimo, perdėm primenančio Sukūrimą, o erdvėje ji nuo to sprogimo iki šiol tebesiplečia (ir arba plėsis amžinai, arba po kurio laiko vėl ims trauktis). Vadinasi, Dievas galėtų būti anapus mūsų baigtinės visatos: prieš Didįjį sprogimą laike ir visatos ribų erdvėje. Įspūdingas vaizdinys! Prisipažinsiu, mane jis ilgą laiką žavėte žavėjo ir savaip tebežavi. Vis dėlto, kalbant kiek griežčiau, savo prasilavinusiam pašnekovui, kuriam jaučiu nuoširdžią, gilią simpatiją, turiu priminti, kad į šią sprogusios ir tebesiplečiančios visatos sampratą įeina ir laikas, ir erdvė, tad prieš Didįjį sprogimą, pagal šią sampratą, laiko nebuvo, o visatos nėra erdvės. Tad ir Dievui nei laiko, nei erdvės ši visatos samprata, deja, nepalieka.

Tokia mokslinė visatos samprata gimė iš matematinių formulių, iš grynai formalių lygčių, tos lygtys formaliai yra sklandžios ir neprieštaringos (su tam tikromis spragomis tolesniam pažinimui, žinoma). Tačiau prabilę „žmonių kalba” apie laiką, kuomet nebuvo laiko, ir vietą, – vadinasi, tam tikrą erdvę, –­ kurioje nėra erdvės, mes patenkame į savo kalbos spąstus. Tai vėl ne pačios tikrovės, o mūsų vaizdinių apie tikrovę ir jų išraiškos, vertimo iš vienos kalbos į kitą, reikalas.

Be to, mokslinės visatos sampratos tolydžio kinta. Galų gale, kad ir kokia moksliška būtų visatos samprata, ji tėra samprata – ne pati visata. Tikrovės samprata, mūsų mintys apie tikrovę nėra ir niekuomet nebus pati tikrovė. O tai reiškia, kad mes iš tikrųjų kalbame ne apie Dievą tikrovėje, bet neišvengiamai tik apie Dievo vaizdinio vietą mūsų tikrovės sampratoje. Kitaip kalbėti išvis neįmanoma. Tai suvokti labai svarbu. Tai būtų jau didelis žingsnis atsakymo į mūsų klausimą link.

* * *

Tai suvokę, mes prieiname kitą seną kaip pasaulis klausimą, anksčiau ar vėliau kylantį kiekvienam nuosekliai, atkakliai mąstančiam žmogui: ką mes apskritai žinome ir galime sužinoti apie tikrovę, o kas tėra tikrovei primetamos mūsų mintys ir vaizdiniai? Šis klausimas pagimdė daug sudėtingų filosofijos teorijų, jį sprendžiant sukurta visokių transcendentalinių ir fenomenologinių sąvokų – tiksliau, koncepcijų, – kurios, užuot jį nuskaidrinusios, tiesą sakant, įklampino dar giliau. Bet mes (šimtas tūkstantąjį kartą) pradėkime nuo nulio, pažvelkime į jį plika akimi, todėl pamėginkime kalbėti lietuviškai.

Pradedant nuo nulio, pirmiausia verta surūšiuoti savo pažinimo priemones, t. y. būdus, kuriais mes įgyjame bet kokį žinojimą: tai penki jutimai – regėjimas, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas, kuriais mes suvokiame reginius, garsus, kvapus, skonius, prisilietimus – ir, pridurkime pilnumos vardan, menta, kuria mes suvokiame mintis, arba protas, kuriuo suvokiame ir (bent iš dalies) tvarkome prasmes. Jutimai sudaro vadinamąjį išorinį pasaulį, o mintys, prasmės (kartu su jausmais, nuojautomis, vaizdiniais, žinoma) – vadinamąjį vidinį.

Taip, tarp mūsų gyvena žmonės, netekę ar nuo gimimo neturintys kurio nors jutimo, tačiau (jei tik tai nėra protas) jie lieka žmonėmis. Taip, kai kurie gyvūnai turi mums nesuvokiamų jutimų (antai šikšnosparniai, delfinai girdi ultragarsą, musių akys rodo visai kitokį pasaulį ir t. t.), todėl negalima atmesti galimybės, kad ir žmogus atskiru atveju galėtų įgimti ar išlavinti kokį nors „šeštąjį pojūtį” – tapti ekstra-sensu, lietuviškai „virš-jučiu” ar „perdėm-jučiu”. Galų gale žmogus seniai išmoko gerokai pratęsti ir papildyti savo jutimus kuo įvairiausiais prietaisais, kuriais nuolat remiasi mokslas. Bet tai nekeičia esmės.

O esmė ta, kad mūsų pasaulį sudaro suvokiniai, kad ir kokių jutimų, tiesioginių ar papildytų prietaisais, mums teikiami, kad ir kaip išmaniai proto suderinami. Tačiau tai dar ne viskas: suvokiniai neįmanomi be suvokimo, todėl jo irgi nedera išleisti iš akių, išmesti iš mūsų „nulinio” tikrovės paveikslo. Šiaip ar taip, be suvokimo neįmanomas joks suvokinys, vadinasi, joks patyrimas nei mąstymas, vadinasi, nė joks sprendimas apie tikrovę. Paprastai tariant, be suvokimo nėra tikrovės. Jei toks teiginys kam nors pasirodytų per stiprus, gal tasai teiktųsi jį paneigti ir pasiūlyti mano suvokimui tikrovės be suvokimo pavyzdį?

Kaip be suvokimo nėra įmanomas joks suvokinys, taip savo ruožtu, beje, suvokimas nėra įmanomas be suvokinio. Čia žodis į-manomas yra itin tikslus, nes kalbame būtent apie tokią, vienintelę įmanomą tikrovę.

Trumpai drūtai: mūsų tikrovės pamatą, arba pačią pamatinę mūsų tikrovę, sudaro suvokinio ir suvokimo jungtis. Dvi neperskiriamos pirminės priešybės, už kurias pirmiau niekas nėra įmanoma. Du lazdos galai, tarp kurių įsiterpusi visa vienintelė mūsų tikrovė. Vienos tikrovės dvi pusės.

O jei taip, tai dabar grįžkime ir šitoje pamatinėje tikrovėje iš naujo užduokime savo antraštinį klausimą: kur yra Dievas? Gal Dievas yra koks nors suvokinys? Kad ir koks: reginys, garsas, kvapas, skonis, prisilytėjimas? Beje, kodėl skonis turėtų būti prastesnis, tarkime, už regėjimą? Jei suabejotume, gal tikrai Dievas gali būti akimis paregėtas, tai turėtume leisti, kad Jis galės būti ir paskanautas. Skamba šventvagiškai, bet mintis ne nauja: tik prisiminkime Komuniją… Šiaip ar taip, jei Dievas būtų suvokiamas jutimais ar kuriuo nors jutimu (kad ir per kokį prietaisą), Jis priklausytų vadinamajam išoriniam pasauliui ir prilygtų daiktui. Net jeigu pavadintume Jį „energija” ar „lauku”. Nors visi tokie pavadinimai, akivaizdu, nebepriklauso jutiminiam suvokimui, o yra proto, minčių padaras.

Tad gal Dievas yra koks nors „vidinis daiktas”, vadinamojo vidinio pasaulio suvokinys, pavyzdžiui, kokia nors mintis, jausmas ar vaizdinys? Koks nors labai labai šviesus, labai labai geras, labai labai didelis ir galingas. Tarkime, toks aukšto ūgio, tvirto sudėjimo pagyvenęs vyriškis žilais plaukais ir barzda, tiesia gražia nosimi… O gal geraširdis riestanosis linksmas storulis? Jaunas, liesas, ilgais plaukais, kančios surakintu veidu? Beje, nenaujas geras klausimas: kodėl vyriškis? Ar tik dėl to, kad vadiname Jį vyriškosios giminės daiktavardžiu? Ką, vėl kalbos pinklės? Svarbiausia turbūt –­ gilios, išmintingos, kiaurai veriančios Jo(s) akys. Arba, tarkime, tai visa kiaurai mąstantis, kiaurai veriančiomis mintimis banguojantis niekatrosios giminės Soliaris vidur žvaigždynų.

* * *

Nejučia mes vis dėlto artėjame prie esminio sprendimo. Jį mena privaloma Dievo vaizdiniui išmintis, visažinystė, visa-mąstymas, o jei tai žmogaus pavidalo Dievo vaizdinys, tada privalomos jam ypatingos akys (sutikite, nepalyginamai svarbesnės už barzdą ar ūsus). Netgi viena pati Akis. Ar akis čia tereiškia regėjimo juslę, vieną iš penkių jutimų? Taip manydami vėl nenorom turėtume pajuokauti ir šią mūsų Akį pastatyti vienon greton su ne mažiau didingais Ausies, Nosies, Liežuvio simboliais. Tačiau supratę Akį simbolizuojant patį suvokimą, suvokimą kaip tokį, žengsime dar vieną esminį žingsnį prie atsakymo į mūsų antraštinį klausimą.

Dievo nėra tarp suvokinių, net jei tai kuo didingiausi mūsų vaizdiniai, – Dievas tegali būti kitoje pusėje, ten, kur Suvokimas. Viena vertus, lyg niekur, nes viskas, ką mes aplinkui ir viduje suvokiame, tėra suvokiniai. Kita vertus, visur, kur tik reiškiasi kad ir koks suvokimas. O kadangi be suvokimo negali būti nė jokio suvokinio, kadangi suvokimas – būtinas tikrovės dėmuo, tai Dievas yra visur, visame kame be menkiausios išimties. Čia. Dabar. Jis stebi ir suvokia mano akimis, ausimis, nosimi, liežuviu ir lytėjimais mano reginius, girdinius, uostinius, skonius ir lietinius, mano protu ir vaizduote – mintis, jausmus ir vaizdinius, plaukiančius pro Jo visa reginčią Akį. Ji kaip tik todėl ir yra visa reginti, kad regi visa, kas tik yra regima visomis pasaulio akimis (suprantama, ne vieno iš jutimų, o išplėstine suvokimo prasme). Jis stebi, suvokia ir Tavo, gerbiamiausias skaitytojau, akimis, ausimis, nosimi, liežuviu, lytėjimais, taip pat protu ir vaizduote. Ir šia prasme mes su Tavimi esame lyg dvi Dievo akys, reginčios pasaulį kiekviena savu kampu, kiekviena savą tikrovės dalį, todėl mums ginčytis tėra tik tiek prasmės, kiek tai padeda atsipeikėti.

Ar viskas taip paprasta? Į ką tad aš kreipiuos melsdamasis, kas sužadina man šitą beribę nuostabą ir meilę, kieno prašau pasigailėjimo?

Svarbiausia nepamiršti, kad nei joks išorinis akies piešinys, atvaizdas, nei joks vidinis akies įvaizdis nėra pati reginti Akis! Tai pamiršti reikštų stabmeldystę giliausia ir tikriausia prasme. Suvokimas nėra suvokinys! O tai reiškia, kad paties Suvokimo neįmanoma suvokti.

Žiūrėdami į veidrodį išoriniame pasaulyje matome savo veidą, antakius, akis, blakstienas, akies obuolio baltymą, išvagotą plonų kraujagyslių, vienokios ar kitokios spalvos rainelę ir bedugnį neįžvelgiamą vyzdį, bet visa tai tėra išorinio pasaulio, regėjimo jusle suvokiami daiktai – nebent juos suvoktume perkeltine prasme, kaip vidinio pasaulio žymenis, simbolius. Panašiai vidiniame veidrodyje: įsižiūrėję į savo mintis, jausmus ir vaizdinius, niekuomet nepamatysime, kas tuomet mato, paties matančiojo, nepastebėsime paties stebinčiojo, paties suvokimo, ir net kai, regis, visai jau apgręžėme suvokimą į save, kai jau, regis, galime sušukti: štai jis, suvokimas, suvokiu jį! – tai, ką suvokėme, jau nebėra suvokimas, o tik suvokinys, tikrojo gyvo suvokimo išnara. Suvokimas nesuvokiamas, regėjimas neregimas – kaip tasai bedugnis, juodas, esmiškai bespal­vis vyzdys pačiame akies vidury. Į klausimą kur tad dabar galime laikinai atsakyti – štai ten, ar gal veikiau – čia…

Beje, tai vienintelis įmanomas anapusis vienintelėje įmanomoje tikrovėje. Jei kas nesutinka, tegul nurodo kokią nors kitą vietą ar bent kryptį. Žinoma, vietoj „anapusis” galima būtų tarti „šiapusis”, bet tai priklausys tik nuo to, kur ir ką tarsime esant save.

Kiekvienas žinome, kad mūsų suvokimas, dėmesys, sąmoningumas nėra visuomet vienodas. Jis svyruoja, banguoja. Taip mirksi akis: čia plačiai prasimerkia, čia prisimerkia ar net visai kuriam laikui užsimerkia, kaskart atverdama ir užverdama nemirksintį, nuolat suvokiantį vyzdį. Taip mes užsimerkiame miegodami (tiek pažodine, tiek išplėstine prasme), bet ir tuomet suvokimo visai neprarandame. Dalį savo miego laiko mes sapnuojame, net jei paskui savo sapnų neprisimename (bet ir tuomet, kai nesapnuojame, miego užmerktas, tačiau nemirksintis

Vyzdys suvokia – pamatinį, „nulinį” suvokinį, neturintį požymių). Sapnuojame kitą pasaulį, kitą tikrovę, iš dalies ar net visai panašią į tikrovę ovyje, tik paprastai mažiau sąmoningą. Paskui nubundame ir liekame savimi, tuo pačiu aš, kuris gyveno mūsų sapnuose, tik sąmoningesniu.

Nė nesikėsindami į jokią metafiziką galime paprasčiausiai palyginti su sapnu ir ovyje mus supantį pasaulį. Tiesiog įsivaizduokime trumpam, kad štai dabar sapnuojame. O tai reiškia, kad paskui nubusime ir liksime savimi, tuo pačiu , kuris gyveno šitame pasaulyje, tik sąmoningesniu.

O jei taip, tai, pirma, net miegodamas potencialiai jau esu nubudęs. Kitaip tariant, potencialiai esu tas pats , kuriuo iš tikrųjų tapsiu ir būsiu nubudęs ir kuris dabar miega ir sapnuoja mane tokį, koks esu šitame sapne. Dar kitaip tariant, jau dabar esu ne tik tas, kas esu, bet kartu tarsi nėščias tuo savimi, kuriuo būsiu nubudęs. Ir kaip nėščia būsimoji motina nėra viena, bet nuolat turi paisyti to, kurį savyje nešioja, taip ir , supratęs, kad nubusiu, nebegaliu nepaisyti to sąmoningesnio, šviesesnio, tikresnio savęs, kurį savo sielos įsčiose nešioju. Išties, jis yra tikresnis, tikrasis , nes nubudęs aš labiau būnu ir esu savimi nei užsisapnavęs. Be to, sapne aš dažnai esu ne vienas, o su kitais, tačiau visi, kuriuos sapnuoju, nors sapne jie man yra kiti, lygiai priklauso sapnui, todėl išreiškia ir sudaro tą patį dabar sapnuojantį, o paskui nubusiantį aš, kuris nubudęs tad yra ne tik tikresnis, bet ir pilnesnis aš nei tas, kuris jam atstovauja sapne. Antai priešas, su kuriuo sapne kovoju, yra mano paties nubusiančiojo dalis. Nors iš to, beje, niekaip neišeina, jog turėčiau pasiduoti, vis dėlto dorovinio (moralinio) santykio čia išvengti nebeįmanoma.

Antra, kad jau aš pastebėjau savo sąmoningumo svyravimus, niekas netrukdo numanyti, kad įmanomas ir toks daug ryškesnis sąmoningumas, kokio dar nė nesu patyręs ar bent nepamenu –­ kaip sapnuodamas nepamenu savęs nubudusio. O pratęsus mintį, galima bent jau daryti prielaidą (induktyviai), kad įmanomas ir visiškas (absoliutus) sąmoningumas, taigi visiškas (absoliutus) nubudimas iš visų sapnų. Net jei pasirodytų, kad ne tik šis pasaulis yra sapnas, bet dar ir tasai, į kurį iš jo nubusiu. O kadangi sapnuoju aš save pats, nors ir ne vieną, tai tasai, kuris galiausiai nubus, irgi būsiu aš, nors ne vien mano, – visų tikrasis aš. Visų pasaulin prasimerkusių akių, „visų, kas mirksi”, – visų gyvų būtybių vienas ir tuo pat metu tikrasis mano Aš. O jei taip, tai jau dabar, savo sapnuose, aš turiu Jį, tą tikrąjį Save, savo sielos įsčiose – nesu nuo Jo atskirtas. Ir niekas niekad niekaip negali manęs nuo Jo atskirti, kad ne piktos mintys. Užtat, Vydūno žodžiams pritariant, „gyva tikyba yra atsibudimas Dievuje” („Raštai”, III, 1992, p. 400, žr. 404).

Jis turi mane savyje, nes aš esu Jo sapno dalyvis, ir aš turiu Jį savyje, nes Jis yra tikrasis, galutinis aš, kurį nešioju savyje kaip savo tikrojo sėklą, esmę ir išsipildymą. Jis yra mano Tėvas, o aš esu Jo sūnus – ir aš esu Jo tėvas (kaip Juozapas), o Jis yra mano, žmogaus, Sūnus.

Viena prasme, tai išties tas pats aš, o kita prasme – visai, visiškai kitas. Sekant palyginimu su akimi: rainelės spalva sutaptų, jei ne vyzdžio didumas. Viena vertus, pusmerkės žalsvos akelės, kita vertus – grynas atviras visa regintis Vyzdys.

Visiškas, nepridengtas Suvokimas ir Jo visiškas, nepridengtas Suvokinys –­ spindinti, švytinti, šviesa trykštanti bekraštė erdvė be pradžios ir galo lyg tūkstančiai saulių į visas puses. Ta pati, kuri dabar štai blykšo aplinkui, apniaukta mūsų sapnų.

Dieve šviesus, Erdve bekrašte pro visas miglas! Žemės platybe neaprėpiama, neapsakomo grožio! Medžiai, paukščiai ir gyviai visi, mano broliai ir sesės!

Štai kur.

Todėl nėra nė mažiausio reikalo keliauti į Jeruzalę prieš du tūkstančius metų nei į Indiją, Tibetą ar kitą galaktiką.

* * *

Priminsiu, kad visa tai tėra vaizdiniai ir įvaizdžiai. Bet kitaip ir būti negali, nes visa kas tėra vaizdiniai ir įvaizdžiai, išskyrus tai, apie ką kalbame, todėl į tai neįmanoma parodyti pirštu, o tik privesti, apvesti vaizdiniais ir įvaizdžiais. Svarbiausia nepamiršti, kad tai tik vaizdiniai ir įvaizdžiai, ir nepavirsti stabmeldžiu, manančiu, kad nupiešta ar įsivaizduojama akis labiau regi jį, nei jis ją.

Ir nepamiršti, kad žodis – ne asmenvardis, o įvardis, kuris įvardija kiekvieną kartą tą, kuris jį taria, nesvarbu, rašydamas ar skaitydamas. Čia Tu esi.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

115 komentarų

  1. pi-Ratas:

    Nuostabus straipsnis!
    Beje, čia reiktų pridėti dar krikščionių dogmą „tikėk“, „tikėk ir būsi išganytas“, kaip ypač pavojingą stabmeldystės formą. Kiekvieną sykį tai išgirdęs, aš atsakau – „netikėk“. Tikėjimas geriausiu atveju niekur neveda, blogiausiu atveju veda prie fanatizmo. Be to, tikinčius žmones lengva valdyti (jie gi tiki tuo ką sakai). Taigi, visuomet į šaukinį „tikėk“ atsakau „netikėk, o pažink! Nereikia tikėti į Dievą, Dievą reikia pažinti. O tai yra visiškai skirtingi veiksmai“. Šiame straipsnyje pateiktas Dainiaus pažinimas nuo „nulio“ yra gera pradžia. Sveikinu!

  2. Kęstutis:

    Visada su malonumu perskaitau Dainiaus straipsnius ir dar pažystamiems pasiūlau… Išmintingai Dainius rašo… Atsimenu, mano draugas Sai Babos gerbėjas nuvyko į Indija ir jam dar taip nuskilo, kad net pavyko su Sai Baba ir susitikt. Sai Baba jo ir paklausė: – na ir ko čia atvykai? Ieškau Dievo, norėčiau jį pamatyt – atsakė draugas. Kur gyveni, ten ir ieškok Jo, nebūtina taip toli važinėt. – Patarė jam Sai Baba…

  3. tampax'as:

    paskaitykit Urantijos knygą (gūglėje surasite)ir jums akys prašviesės

    • Kęstutis:

      …baisu skaityt… Atsimenu žinomą žurnalistą, kuris dar Sąjūdžio laikais perskaitė, išvertė į lietuvių kalbą, tai po to, su juo tik “urantija” tegalėjo susikalbėt :)…
      Šiaip tai galėtum ką nors įdomaus ir parašyt iš Urantijos knygos, gal sudominsi…

      • VaidasVDS:

        Kęstuti,
        nereikia baimintis skaityti, jei kas nors, beskaitydamas ir beversdamas, pats nuklydo nuo tų pačių tiesų, kurias išvertė (beje kai kuriose vietose su klaidomis). Daug kas priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Algimantas yra linkęs į misticizmą ir jam asmeniškai nepadėjo net ir perspėjimai, esantys Urantijos Knygoje, kurioje tikrai yra apreikšta ir daug didingesnė Dievo samprata ir vieta, kur tas Dievas yra. Tam, kad kai ką pabandyti suvokti pateiksiu nuorodą į filmuką, sukurtą pagal Urantijos Knygos žinias. Gal kažkiek paaiškės, kodėl mes negalime pamatyti Dievo, kurio pati būstinė yra materiali ir labai, labai didelė… : https://www.youtube.com/watch?v=loEnwEdRT_g
        Kad šiek tiek intriguočiau, pasakysiu vieną faktą iš tos Knygos (išleistos 1955 m., apreikštos 1935 m.): “Netolimoje ateityje nauji teleskopai atskleis Urantijos astronomų nuostabą keliančiam žvilgsniui ne mažiau kaip 375 milijonus naujų galaktikų išorinės erdvės tolimose sferose.” Kad visatose yra tiek daug galaktikų, mokslas nustatė tik apie 1990 metus, šiuo metu yra atrasta tik apie 200 milijonų galaktikų, bet tuoj bus paleistas naujas Hablo tipo teleskopas, tad stebėkite ateitį…

  4. Kemblys:

    Dainius Razauskas:
    ,,O esmė ta, kad mūsų pasaulį sudaro suvokiniai, kad ir kokių jutimų, tiesioginių ar papildytų prietaisais, mums teikiami, kad ir kaip išmaniai proto suderinami. Tačiau tai dar ne viskas: suvokiniai neįmanomi be suvokimo, todėl jo irgi nedera išleisti iš akių, išmesti iš mūsų „nulinio” tikrovės paveikslo. Šiaip ar taip, be suvokimo neįmanomas joks suvokinys, vadinasi, joks patyrimas nei mąstymas, vadinasi, nė joks sprendimas apie tikrovę. Paprastai tariant, be suvokimo nėra tikrovės. Jei toks teiginys kam nors pasirodytų per stiprus, gal tasai teiktųsi jį paneigti ir pasiūlyti mano suvokimui tikrovės be suvokimo pavyzdį?”

    Pvz., ‘įgimtos’ žinios: paukščiukas pramuša lukštą prieš išsirisdamas, ‘kengūriukas’, t.y. jo gemalas keliauja į mamos sterblę, žinduoliukai ieško papo ir t.t.
    Dar, pvz., kaip pats Dainius Razauskas ‘išmoko’ kalbėti. Juk be žodžių SĄVOKŲ, negalėjo SUVOKTI, o nesuvokus nebūtų SUVOKINIŲ. Gal, Dainiau Razauskai, atsimeni kaip suvokei žodžių sąvokas? 😀 😀

    • Kęstutis:

      … pvz. jei man skauda, tai nereikia dar ir žodžiu sau pasakyti – man skauda… ir be žodžiu skauda… Suvokimas pirminis, žodis antrinis…

    • Kemblys:

      Dainius Razauskas:
      ,,Paprastai tariant, be suvokimo nėra tikrovės. Jei toks teiginys kam nors pasirodytų per stiprus, gal tasai teiktųsi jį paneigti ir pasiūlyti mano suvokimui tikrovės be suvokimo pavyzdį?”

      Gal Dainius Razauskas TEIKTŲSI 🙂 atsakyti? Suprantu, mokslininkas neturi laiko tokiems niekams…

  5. Rašinys pagal turinį ir formą daro vulgarokų patyčių mėgaujantis prigimtiniu plepumu įspūdį…

  6. Ženklas:

    Elementari agnostika, tik talentingai aprašyta. Pasaulis (realybė) nepažinus nes suvokiantysis susiduria ne tiesiogiai su realybe, o su pojūčiais. Suvokiantysis yra veikiamas pojūčių, bet ne tiesiogiai realybės, todėl ji nepažini. Filosofija antras kursas.

  7. pi-Ratas:

    Ženklui. Jei mano liežuvis jaučia saldumą, tai nereiškia, kad liežuvis pasaulį pažįsta, o aš ne. Suvokimas yra pagrindinė pažinimo sąlyga. Teiginys, kad pasaulis yra nepažinus yra tiek pat paremtas, kiek priešingas teiginys. Noriu pasakyti, kad tokie teiginiai yra nieko verti, nes jie iš esmės net neapibrėžia sąlygų, kuriomis būtų pripažinta viena ar kita teisybė.

    • Ženklas:

      Vai, nesiginčysiu, tik pasikartosiu : čia straipsnyje D. Razausko vartojama agnostinė filosofija teigia, kad tu susiduri ne su realybe o su pojūčiu. Tu susiduri su saldumu liežuvyje, bet ne pasaulio saldumu ir tos D. Razausko naudojamos filosofijos šakos esmė : pasaulis nepažinus. Tik tiek.

      • pi-Ratas:

        Tiek pojūtis, tiek suvokimas būna klaidingi. Filosofijos šaka irgi yra tam tikra suvokimo sistema. Ji nebūtinai yra teisinga. Bet kuriuo atveju, pasikartosiu, nepaskelbus kriterijų, kuriais būtų galima priskirti pergalę vienai ar kitai pusei, teiginys, kad pasaulis yra/nėra pažinus yra beprasmis. Pavyzdžiui: Žmogaus smegenys vargu ar sugebės aprėpti visą pasaulio įvairovę, todėl galima teigti, kad pasaulis yra nepažinus. Bet jei žmogus nukreips savo dėmesį į tam tikrą vietą (ar tai bus apibendrinanti dalis, ar labai specifinė), tai tą vietą jis pažins. Net jei tai bus klausimas ar jo suvokimas atitinka realų gyvenimą.

        • Kemblys:

          ,,Pavyzdžiui: Žmogaus smegenys vargu ar sugebės aprėpti visą pasaulio įvairovę, todėl galima teigti, kad pasaulis yra nepažinus.”

          Netiesiogiai perši nuomonę, kad ,,Žmogaus smegenys” turi ,,aprėpti”. Mano nuomone, smegenys yra tik savotiškas asmens ‘įrankis’, bet ne ‘savarankiškas’ veikėjas.

          • pi-Ratas:

            Taip, aš manau, kad smegenys yra tik įrankis. O savarankiškas veikėjas esu aš, t.y. mano vidinė esatis. Ir šis skirtumas labai ryškiai matosi ant naujagimių. Tik per televizorių jie atrodo vienodi. O realiai – jie visi skirtingi, nors smegenys dar neišsivysčiusios. Bet neneigiu, kad nuo įrankio tobulumo priklauso saviraiška.

            • vabalas:

              Tu parašei daug netiesos.
              Kūdikių smegenys kai kuriais atvejais net lenkia suaugusių žmonių smegenis, pvz., gebėjimu mokytis, įsisavinti visai nežinomą informaciją.
              Taip pat klysti, manydamas, kad smegenys yra tik vidinės esaties, dar vadinamos ego, įrankiu. Ta vidinė esatis yra tik šalutinis smegenų veiklos produktas. Be smegenų, tu esi tiesiog niekas, arba tik kaulų, mėsos ir kūno skysčių krūva.

              • pi-Ratas:

                Kažin ar ką tik gimęs kūdikis supras diferencialinę geometriją, todėl apie jokį suaugusių smegenų aplenkimą negali būti nė kalbos. Nebent tu turi omeny potencialias galimybes, kurios ir vėl gi priklauso nuo atskiro individo asmeninių savybių. Pas kūdikį smegenys – švarus balto popieriaus lapas. Ką užrašysi, tą ir žinos. Lapas tuščias – rašyk ką nori. Tik nenustebk, jei ne viską priims. Pas suaugusį žmogu gali nustebti jei priims. Nes čia ne tuščias lapas, o suformuotas piešinys ir ne viskas ką pasiūlysi įsipaišys į jo piešinį.

  8. Ženklas:

    Aplamai tekstai apie dievoiešką mūsų senosios prigimtinės religijos erdvėje sveikintini visi. Ir šis. Man labai patinka D. Razausko posakis : ,,Mąstykime dievą lietuviškai…“, nors aš vartočiau daugiskaitą – Dievus. Senajai prigimtinei religijai atgimstant, būtina atliepti į dabarties pasaulio iššūkius. Tam reikia žymių pokyčių (jų – reformų religijos istorijoje būta ne vieno), jie įmanomi tik mąstant ir permąstant esminius dalykus dievoieškos būdu. Tų paieškų kreipimas, kaip D. Razausko straipsnyje, į hebraiško tipo monoteizmą, ką liudija nuorodos į Biblijos siužetus, mano nuomone, yra žingsnis šalin nuo senosios prigimtinės religijos esmės – daugiadievystės. Nebuvo ir nėra mūsų prigimtinėje religijoje jokio, net primityvaus monoteizmo (vienadievystės). Mūsiškės esmė panašesnė į hinduizmą ir kitas daugiadievystės religijas, ir ją perprasti hebraiško monoteizmo įrankiais neįmanoma. Tam reikia daugiadievystės teologijos žinių.

    • Kemblys:

      Kokia tavo nuomonė apie krikščionišką Dievo suvokimą: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia (dar gali būti ‘bobutė’, ‘bobutės kaimynė’)? Daugiadievystė?
      Manau į šį klausimą geriausiai atsakytų ‘Dalė’ (taip pasirašinėja) 🙂

      • Perkūno Paukštis:

        Šie klastigi prakeikti hebražodžiai čia straipsnyje klastingai vien tam, kad padorūs lietuviai (pagonys) beskaitydami taryt lyg pradėtų nevalingai žegnotis, o šis “rašytojas” – juoktis.

      • Dalė:

        Malonu, kad manęs nepamiršote, Kembly. Galėčiau atsakyti. Bet kadangi mėgstate mąstyti, pateiksiu tik užuominą.Dievą, kaip suprantu, jūs pats puikiai suvokiate, tad nesakysiu nieko:)
        Šv. dvasia tai Jo gyvybinė energija, užpildanti Visatą, visa, kas gyva. Krikščionių kunigai su mano nuomone nesutiks, bet manau, kad kitos tautos irgi žinojo apie šią energiją ( Indijoje-prana, Kinijoje či, Japonijoje – ki)
        Dievas sūnus – Kristus. … ir mes perspektyvoje, nes esame taip pat Dievo vaikai.
        Pastebėjau, kad išleidžiate iš akiračio tą momentą, jog ši trejybė yra Vienis. Kaip vienio pavyzdį galiu duoti vandenį, ledą ir garus – visa tai yra ta pati substancija skirtinguose pavidaluose.

        • Kemblys:

          Ačiū, Dale.
          Pagal Tave ir ‘pagoniška’ daugiadievystė yra VIENIS – visi sudaro vieną 🙂
          Tu išsprendei amžiną, nesuvokiančių Dievo, ginčą: vienas ar daug Dievų. Sveikinu 😀 😀
          Toks ginčas nekiltų, jei žmonės nesusireikšmintų iki DIEVO KŪRINIO. Sunki nuodėmė krikščioniškas susireikšminimas: ,,Dievas sūnus – Kristus. … ir mes perspektyvoje, nes esame taip pat Dievo vaikai.” 🙁

          • Dalė:

            Ne kažin ką teišmąstėte 🙁
            Pagoniška daugdievystė – jų pačių susikurta iliuzija.
            Žmogus ne susireikšmina iki Dievo kūrinio, jis YRA dievo kūrinys, kaip ir visa visata., nes Dievas yra kūrėjas.

        • lyvis:

          Vienas žmogus mugėje pasakojo draugui, kad girdėjęs per radiją kaip kunigas kalbėjo kad jisai nustatė kad krikščioniška trejybė Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia yra kilusi iš prusų trejybės ir jis dės visa pastangas kad krikščionis atsisakytu savo trejybės. lyvis

          • Perkūno Paukštis:

            Tai nesupratau: jis dės ant Prūsų (mūsų) religijos, ar ant krikščionybės ?

            • Dalė:

              Nėra prūsų trejybės, ar rusų trejybės, ar krikščionių trejybės. Yra tiesiog dieviškoji Trejybė.Argi saulę ar mėnulį galima pavadinti prūsų, rusų ar lietuvių saule? Yra saulė danguje ir ji šviečia visam pasauliui. Yra vienas Dievas,pasaulio Sutvėrėjas. Ir yra Jo gyvybinė energija, persmelkianti tą pasaulį, kaip ir saulės šviesa.
              Kai ateina naktis ir saulės nematome, tai nereiškia, jog saulė dingo. Tai reiškia, jog Žemė atsuko jai nugarą. Tas pat ir su Dievu.

              • vabalas:

                “Yra vienas Dievas,pasaulio Sutvėrėjas. Ir yra Jo gyvybinė energija,”

                Iš kur tokios žinios? Pasidalinkite šaltiniais. Tik nekiškite tos pasakų knygos, kuri vadinasi “Biblija”. Biblijos priekvailis dievas aiškino, kad sukūrė pasaulį maždaug prieš 6000 metų. Ir nepataikė, nes paskutiniais duomenimis visatos amžius yra 13.798±0.037 milijardai metų.

                “Kai ateina naktis ir saulės nematome, tai nereiškia, jog saulė dingo. Tai reiškia, jog Žemė atsuko jai nugarą. Tas pat ir su Dievu.”

                Elementaru, Watsonai, bet ne, ne tas pats.

              • lyvis:

                Yra ir dvasios aklatikiai kaip Dalė, kurie tik žino bažnytines dogmas. lyvis

                • Dalė:

                  Pats gi mane pas kleboną nusiuntėte
                  Patobulėjau 🙂
                  Jei ne į tą pusę, kaip jums norėtųsi, nereikėjo ten siūsti, galėjote pats atvert man akis 🙂

                  • lyvis:

                    Pati susiradai savo pasauliežiūrą tik ne toje vietoje ja naudoji nori kitatikius atversti į Kristaus tikėjimą, negi žmogus negali turėti savo pasauliežiūrą bet pagal tavę tiksliau pagal bažnitininkus tik čia tikrasis išganymas. Vėl nori atstatyti diktatorišką Kristaus tikėjimą, bet leisk žmonėms patiems pasirinkti ko jo širdis geidžia kokiam Dievui nori atskleisti savo nuoskaudas, paslaptys. lyvis

                    • Dalė:

                      Aš tenoriu, kad pradėtumėte mąstyti ir kad suprastumėte, jog nuo to, kaip mąstote, priklauso jūsų gyvenimas. Kad nustotumėte kaltinti kitus ir imtumėtės atsakomybės už tai, ką patys kuriate.

                    • lyvis:

                      Nori pasakyti kad mes pradėtume mąstyti kaip Dalė mąsto. Žmonės buvo suvaryti į bažnyčias, o namuose gyvena pagal pagonišką ritmą. O bažnyčioje jie visai nemąsto tik reikia pataikūniškai atbūti pamaldas. lyvis

                    • Dalė:

                      Jūs vėl mane kaltinate nebūtais dalykais. Aš to nesakiau. TAI JŪS SAKOTE.
                      Nustokite kaltinti, koneveikti ir šmeižti . Jūs manęs nepažįstate ir pliauškiate nesąmones, kurias padiktavo TIK jūsų asmeninė vaizduotė. Atskirkite savo vizijas nuo tikrovės. 🙂 Kai tai padarysite, gyvenimas ims keistis į gerąją pusę.

                    • lyvis:

                      Viena sakote kita galvojate. Suktas žmogus. lyvis

                  • lyvis:

                    Kieno šie žodžiai; Aš tenoriu, kad pradėtumėte mąstyti ir kad suprastumėte, jog nuo to, kaip mąstote, priklauso jūsų gyvenimas.
                    Tik nesakyk kad jus netaip supratote. bent lyvis taip suprato ir nereikia čia isterijos. lyvis

            • lyvis:

              Ant krikščionybės, ant krikščionybės tavo džiaugsmui Perkūno Paukšti. lyvis

      • Dalė:

        Kembly, dar noriu jus pradžiuginti, jei redaktoriai praleis nuorodą , kurioje rusų mokslininkas kalba apie tai, kokią reikšmę mūsų gyvenimui ir DNK struktūrai turi mūsų kalba. Tai gal ir šventą darbą dirbate čia, Alke 🙂
        https://www.youtube.com/watch?v=5EPYuvoPNDA

        • Kemblys:

          Ačiū už nuorodą. Įdėmiai išklausiau. Manau, jo klaidos žalingesnės už aiškinimo naudą. Eilinis ‘rusiškų’ bandymas sukurti ‘kažką’ vietoje atsisakyto marksizmo-leninizmo. Jie supranta, kad be pasaulėžiūros nesuvaldys visuomenės, bet nežino nuo ko pradėti kurti. Keista, kad tokio proto žmogus net atsitiktinai ‘neužčiuopia’ žymiai aiškesnių ir lengviau suvokiamų kalbos savybių, ‘graibydamas’ taip arti… 🙁

          • Dalė:

            Na, aišku, ką ten… Menkas genetikos srities mokslininkėlis 🙂 Nieko jis nesupranta:) Neduota jam Kemblio išmintis:)

            • Kemblys:

              Jis apie kalbą suvokia tiek, kiek ‘kemblys’ apie ‘genetiką’ 😀
              Beje, biologai neteisingai suvokia gyvybę, vienaląstį ir daugialąstį kūną. Pasekmėje ‘mokslai’ apie visuomene ‘kabo ore’ – nesiremia biologija.

              • Dalė:

                Jūs tikrai nepakartojamas 🙂

                • Kemblys:

                  Taip, aš nepakartojamas, lygiai, kaip tu, Dale 😀 😀
                  Mokslininkas ‘genetikas’ negali kalbėti viešai apie kalbą iš bendro išsilavinimo, nerimtai gaunasi. ‘Kemblys’ apie ‘genetiką’ čia, kiek atsimenu, nerašė.

                  • Dalė:

                    Jis kalba ne iš bendro išsilavinimo. jis tyrinėjo kalbos įtaką DNR molekulėms. Ir rado, jog DNR molekulės reaguoja į kalbą, keisdamos savo struktūrą.
                    Pradžioje buvo žodis;:)
                    BET KOKĮ ŽODĮ IŠTARSI, TOKIĄ IR STRUKTŪRĄ SUKURSI.

                    • Kemblys:

                      Pradžioje buvo MINTIS 😀 😀
                      Kad tavo to rusiško mokslininko ,,DNR molekulės reaguotų į žodžius” jis pirmiau turėjo suvokti pačius žodžius, t.y., pats kažkada išmokdamas kalbėti, jau turėjo tų žodžių SĄVOKAS 🙂
                      Ar, Dale, atsimeni, kaip ‘išmokai’ kalbėti? Kalbą reikia suvokti nuo pradžios…

                    • Dalė:

                      Galima pagalvoti, Kembly, jog pats jūs atsimenate, kaip pradėjote kalbėti :)Nejuokinkit.Jei bent kiek rūpinotės savo vaikais , kai jie buvo tokio amžiaus, turėjote pastebėti, jog kalbėti pradeda ne visi vienodai.Vienas iš karto kalba sakiniais, kitas – tik pavieniais žodžiais. Tai dar nežinia, kas ten pirma atsiranda: mąstymas ar kalba

  9. pi-Ratas:

    Monoteizmas nėra hebrajų išradimas. Tam tikrų monoteistinių apraiškų turi visos religijos. Kalbu apie taip vadinamą „deus otiosus“, tai yra Dievą – kūrėją (mūsuose – Dievas senelis), kuris, sukūręs pasaulį, jo valdymą perdavė kitiems dievams. Monoteizmas, tuo tarpu, sakyčiau visai kvailai, viską suplakė į vieną krūvą. Todėl visiškai pritariu Ženklo pastabai, kad tam reikia daugiadievystės teologinių žinių. Bet nagrinėti reikia vis tiek nuo pradžių, tai yra nuo to Dievo senelio, o ne nuo Kriuko, Šluotos ar visos eilės kaukų.

  10. "todėl pamėginkime kalbėti lietuviškai.":

    Pradedant nuo nulio
    Gal, visgi, pamėginkime pradėti nuo niekio? 🙂

  11. Perkūno Paukštis:

    Tuomet, kai 20 amžiaus pabaigoje (ir vėl – skaičiuojant nuo nuo hebrateologinio benkarto gimimo?) hebrareliginio prookupacinio režimo adaptas Pagoniškoje Lietuvoje ėmė labai sparčiai nykti. Ir hebrareligininkų fundamentalistai staiga nuo baimės, bausmių ir grasinimų doktrinų – staiga perėjo prie be galo visa ir visų mylinčiojo neaprėpiamo didžiaakio dievo doktrinos. Tai psichologinė klastinga gudrybė marketinguojant – tiesiog pereita taryt prie dovanų tiems, kurie vis dar įtikėję į savo baisių nuodėmių atpirkėją. Ne veltui kalėjimai pilni hebraraščių ir kryžių, o kalinių kūnai – jais tatuiruoti.
    Net nekeista, kad ir šiame klastingame straipsnyje “įmontuoti” žvalgybinių kitatikių hebraraščiai.

  12. vabalas:

    Na, čia pavaryta žodžių neblogai. Gal tas Razauskas koks teologas yra, nes anys irgi mėgsta užpilti klausytojus niekuo nepagristais teiginiais ir jais besiremiant daryti toli siekiančias išvadas ir apibendrinimus. Bet visgi skaityti buvo linksma. Tiesą sakant, šis tekstas yra puikus “iš didelio rašto (žinom kokio) išėjo iš krašto”. Tikriausiai būtų galima ginčytis dėl kiekvienos šios pasakos pastraipos, bet žinau, kad su šita publika tai daryti yra beprsmiška.

    Na, pvz., “Paprastai tariant, be suvokimo nėra tikrovės. Jei toks teiginys kam nors pasirodytų per stiprus, gal tasai teiktųsi jį paneigti ir pasiūlyti mano suvokimui tikrovės be suvokimo pavyzdį?”
    Žinoma, kad galiu paneigti ir pasiūlyti pavyzdį. Pabandykime įsivaizduoti situaciją, kad paukščių tako galaktikos apskritai nėra ir niekada nebuvo. Savaime aišku, kad tuomet nėra nei žvaigždės, kurią mes vadiname Saule, nei Žemės su visomis jos gyvybės formomis, nei žmogaus su visomis jo teorijomis. Kiekvienas bent kiek racionalesnis žmogus supras, kad tikrovė ir toliau kuo puikiausiai egzistuos. Egzituos visata, egzistuos fizikiniai dėsniai, kitose galaktikose egzistuos žvaigždės, planetos, ir net gyvybės formos, kurios galbūt kurs teorijas, kurios aiškins realybę, arba pavers tą realybės suvokimą klaidinančiais išvedžiojimais. Galima dar supaprastinti pavyzdį. Tarkime, kad Razauskas vakar padaugino apeiginio midaus ir šiandien patingėjo atskleisti mums savo suvokimo reginius. Ar realybė (tikrovė) nuo to keičiasi? Nei per šuns plauką! Tikrovei kažkieno suvokimas neturi absoliučiai jokios įtakos. Apgailestauju, kad Razauskas nesupranta tokio paprasto dalyko.

    • pi-Ratas:

      “Ar realybė (tikrovė) nuo to keičiasi? Nei per šuns plauką! Tikrovei kažkieno suvokimas neturi absoliučiai jokios įtakos.”

      Gal nelabai tinkamas pavyzdys, bet vis tiek: interferencinis vaizdas keičiasi priklausomai nuo to ar eksperimente yra nustatyta (suvokta) per kurią angą pralėkė elektronas.

      Tinkamesnis pavyzdys: moters elgesys priklauso nuo to kiek vyras suvokia ko jai reikia 🙂

      Na ir baigsiu Dekarto pamąstymais, kad realybė gali būti tik didelio sapno dalis 🙁

    • Kęstutis:

      “Galima dar supaprastinti pavyzdį. Tarkime, kad Razauskas vakar padaugino apeiginio midaus ir šiandien patingėjo atskleisti mums savo suvokimo reginius. Ar realybė (tikrovė) nuo to keičiasi? Nei per šuns plauką! Tikrovei kažkieno suvokimas neturi absoliučiai jokios įtakos…” – Pritariu, bet keičiantis suvokimui, keičiasi ir tikrovės suvokimas. Pvz. Tu numiršti, atsiduri visiškai kitoje tikrovėje, tavo kitas pavidalas, tave supa kitokie gyvi sutvėrimai, tu su jais pradedi bendrauti ir pradedi pasakoti apie Paukščių Tako galaktiką, Saulės sistemą, Žemę, žmones na ir jie tave uždaro į vietinį durnyną, pradeda gydyti tavo psichikos sutrikimus, pradeda aiškinti, kad tai ką tu matei, tai tik sapnas. Jų mokslas jokių galaktikų nežino. Jie gyvena visai kituose matavimuose ir pasaulį mato visiškai kitaip. Klausimas – kaip vis tik su tą tikrovę, ar ji po tavo mirties išliko, ar numirė kartu su tavo buvusiu suvokimu. Aišku tą galėtų paaiškinti sutvėrimas, kuris tikrovę pažinęs absoliučiai-visiškai… gal tai galėtų būti Dievas???

      • vabalas:

        Kitos tikrovės nėra ir negali būti, čia pirma tavo klaida. Antra klaida, kad po mirties galima kažkur patekti kitu pavidalu. Ir trečia klaida- pirmas dvi klaidas apibendrinanti išvada, kad su kažkieno mirtimi gali mirti ir jo suvokta tikrovė.
        Ir dar viena klaida- tikėtis, kad kažką galėtų paaiškinti kažkoks dievas. Nežinau nei vieno dievo, kuris galėtų ką nors man, ar kam nors kitam, paaiškinti. Visi dievų “raštai” atspindi tik tuo metu vyravusį pasaulio suvokimą. Dažnai labai primityvų, amoralų (iš šiandienos perspektyvos), ir klaidinantį.

  13. Kęstutis:

    Manai, kad tavo protas pajėgus pilnai suvokti Tikrovę??? Tavo proto galios beribės??? Tai gal tu Dievas? :))))… Pasiūliau tau išspręsti lengvą uždavinėlį, kuris nieko neturi bendro su mano pasaulėvaizdžiu, bet jis pasirodė tau per sunkus, nes neturi vaizduotės. O vaizduotės tu neturi, nes jau beveik viską žinai, na nebent tik to nežinai, ko dar nespėjai perskaityt. Bet tai smulkmena ;)… Patarlė: Jei išminčius pradėjo galvoti, kad jis išminčius – jis kvailys. O jei kvailys suprato, kad jis kvailys, jis beveik išminčius…

    • Perkūno Paukštis:

      Kęstuti, tai tik žydkrikščionių išdaigos (Pagoniškoje LIETUVOJE).

    • vabalas:

      “Manai, kad tavo protas pajėgus pilnai suvokti Tikrovę?”
      Manau, kad visą tikrovę apimti protu, suvokti neįmanoma, vien dėl fizinės tikrovės apimties. Dėl milžiniškų mastelių pats tikrovės pažinimas tampa labai problematišku. Tačiau visiškai įmanoma suvokti bet kurį fiziškai pasiekiamą tikrovės fragmentą ir šia prasme proto galia yra beribė. Žinoma, dar yra begalė neatsakytų klausimų, bet į juos anksčiau ar vėliau bus atsakyta ir tai mūsų planetoje gali padaryti tik žmogus. Tavo vis minimi dievai yra tik pasenusios žmogiško suvokimo projekcijos. Kai kurios iš jų dar tinka, dauguma- beviltiškai pasenusios ir bevertės, o paverstos dogmomis- žalingos.
      Ir prie ko čia ta patarlė? Aš tikrai ne išminčius ir tikrai ne viską žinau. Palengvėjo?

      • Kemblys:

        Meluoji, ‘vabale’ 🙂 meluoji:
        ,,Tačiau visiškai įmanoma suvokti bet kurį fiziškai pasiekiamą tikrovės fragmentą ir šia prasme proto galia yra beribė.”

        Protu, mokslu, įmanoma suvokti TIK kai kurias reiškinio savybes.

      • Kęstutis:

        …palengvėjo, nes sunku bendrauti su žmogumi, kuris viską žino, visada teisus, į aplinkinius žiūri iš laaabai aukštai… Paprastai tai įvardijima, kaip – sunki proto negalia, tikrovės suvokimo praradimas… Bet pasirodo ne taip jau viskas ir blogai… Pasprendžiame dar vieną uždavinuką. Mano supratimu pasaulio pažinimą riboja, bet kokio sutvėrimo, proto galia. Toks sutvėrimas, kaip žmogus, irgi turi ribotas proto galias ir tam žmogui-žmonijai nelemta pažinti pvz. dvylikamačio pasaulio, o tik trimatį, na gal keturmatį. Nors skaičiau ir tokių paaiškinimų, kad budistinis pasaulėvaizdis tolygus penkiamačiui pasauliui. Gal būt, negaliu to nei paneigti, nei patvirtint… Su pasaulio suvokimu tas pats, kas žmogui neturinčiam muzikinės klausos, ar klausos apskritai – muzikinis pasaulis nesuvokiamas. Aklam ar daltonikui – spalvų pasaulis nesuvokiamas. Žmogui, tam visiškai sveikam, taip pat visada liks nepažini pasaulio dalis, nes jis paprasčiausiai nebesuvokia kas virš jo suvokimo ribų. Manau, kad kai tik žmogus išsems savo proto galias, o tas laikas nenumaldomai artėja, jį žemėje keis kitas – protingesnis sutvėrimas. Arba žmogus turės pasikeisti iš esmės… Atkreipk dėmesį į dar vieną dalyką – esi giliai tikintis į absoliučia žmogaus proto galia – ” Žinoma, dar yra begalė neatsakytų klausimų, bet į juos anksčiau ar vėliau bus atsakyta ir tai mūsų planetoje gali padaryti tik žmogus.” – Čia tas pats kas pasakyti – Dievo nėra, bet juo anksčiau ar vėliau taps žmogus…

        • Perkūno Paukštis:

          Daugelis kitatikių fundamentalistų (tame tarpe ir str. autorius) kalba apie Dievą kaip apie kažkokį poną monstrą – liūtą karalių. O štai mūsų Dievai, Dievaičiai, Deivės – lyg nelyg kažkokie dulkėti našlaišiai lietuvybėje.
          Turėkite padorumo, globokite lietuviškus Dievus…, draugaukite, pakalbinkite, tiesiog net gyvenkite su jais.

  14. Rimgaudas:

    Manyčiau, kad Ženklas, vertindamas D. Razausko mintis, yra objektyvus: D. Razausko dievoieška yra pakankamai originali. Smagu, kad taip yra ir kad tai žadina kitų mūsų kūrybines mintis.

  15. Kembliui:

    Ačiū Dainiui Razauskui, kad jis pats ieško ir mus į savo ieškojimus vedasi (net šiurpas per nugarą, suvokus, jog viskas per mano akis, ausis, mintis…). O gerbiamas Kemblys tik užuominas mėto: viską žinau apie sielą, apie kalbą, apie Dievą, bet jums nesakysiu….(kaip šuo ant šieno).

    • Dalė:

      Yra toks terminas “dvasinis egoizmas”. Juo vadovaudamiesi, žmonės mano, jog kuo daugiau “dvasingumo” sau prikaups, tuo labiau bus palaiminti.
      Kemblys: “Vidines jėgas mes visi kaupiame atlaikydami gyvenimo išbandymus, nemeluodami, nesisvaigindami kvaišalais, nešvaistydami savęs daiktams ar lytiniams santykiams su nemylimais žmonėmis, neprarasdami savitvardos prieš priešus…” Visa tai tiesa, tik viskas orientuota vien į save.

    • Kemblys:

      Visko tikrai nežinau, bet domiuosi, ir pavyko suvokti, kitaip negu įprasta. Žinios būtų kažkiek naudingos, jei kurtume pasaulėžiūrą. Atsiliepimų rašinėtojams nieko neatskleisiu. Kokia prasmė? Kad, rašantys atsiliepimus APIE VISKĄ, dar parašytų savo NUOMONĘ apie mano nuomonę? Mano nuomonės vertė Lietuvoje 1:2000000=0, pasaulyje 1:6000000000=0 😀 😀

  16. Kembliui:

    Pagal jūsų mastelį nebe atsiliepimus reikia rašyti, o straipsnius.
    Ir jūsų tiesa, turėtų būti Alke vienas skyrius , kuriame po straipsniais neleistų badytis, tik svarstyti, o kitas turėtų būti tik tiems, kurie rašo (mąsto) lietuviškai.

    • Kemblys:

      Straipsniai nieko nekeičia, kaip tuščiai ‘iššaudyti’ šoviniai. Dar nežinau, nei vieno straipsnio, po kurio būtų įvykusios permainos Lietuvoje.
      Reikia kurti pasaulėžiūrą. Reikia 3-5 mąstančių žmonių, kurie norėtų telkti Tautą. Dauguma renkasi klaidingą kelią – ‘žadina’ tautinius jausmus ir neturi ką pasakyti pažadintiems. Po kiekvieno tokio bandymo, žmonės vis abejingiau žiūri į ‘žadintojus’.

  17. Kembliui:

    Matyt dar ne dugnas, jei abejingai žiūri. Pačioj juodžiausioj juodumoj vis tiek pramuš. O tam reikia ruoštis. Lašas po lašo ir akmenį pratašo…
    Kodėl manot, kad nėra tų mąstančių žmonių??? Ir kodėl ne jūs turite žengti pirmą žingsnį???

    • Kemblys:

      (esu vienaskaitoje – ‘tu’)
      Patark, kaip žengti tą pirmą žingsnį? Kaip suburti mąstančius?

    • Kemblys:

      ‘Dugnas’ būna, kai išorės priešas pavergia ir priverčia susitelkti pavergtuosius. Airiai, baskai, žydai dirbtinai kuria išorės priešus. Šlykštus ėjimas. Tuo labiau, kad nesaugo nuo vidinio ‘puvimo’. Tauta praranda vidines jėgas, negalima laukti, pačios ‘juodumos’. Dabar reikia labai tikslių ir gerai apgalvotų neįprastų sprendinių.

  18. Kembliui:

    Keista būtų, jei jūs nebūtumėt užgyvenęs bendraminčių – bendražygių. Kad ir palaidai judėdamas, kartas nuo karto atsimuši į kokį banginį (kad ir į šio straipsnio kūrėją). Keista būtų, jei jūs nebūtumėt užgyvenęs būdų, kaip gauti atsakymus į iškeltus klausimus. Jūs turite žinias, o jos suteikia laisvumo laipsnius visų lygių suvokimuose. Tik klausimas, ką jūs pats galite paaukoti šitame kelyje (J. Šliūpas, būdamas griežtas laisvamanis, rinko lėšas pirmai Amerikos lietuviškai bažnyčiai statyti). Juk ne dėl pasipuikavimo savo žiniomis, o dėl vilties būti išgirstas, kantriai taisote mūsų kalbą. Ir, manau, ne vieno esate išgirstas( kad ir šiaušiasi, vis tiek paširdžius maudžia). Tad ………..

    • Kemblys:

      ‘Banginiu’ į kurį ‘atsimušiau’ (sąmoningai neatverčiau jo knygų, kol nesusidėsčiau sau savo) pavadinčiau Karlosą Kastanedą, bet jis nesprendė visuomenės klausimų. Dar įdomi buvo Miltono Eriksono kryptis, nors jie (Jungas, Bendleris) nesigilino į esmę, tik į pritaikymą. Visi kiti tik ‘pūgžliai’ 😀 Pvz., Dainius Razauskas užsiima tyrimais (tyrėjo negalima vadinti MOKSLININKU) ir skleidžia savo neišbaigtus svarstymus viešai… dar net neišnaudodamas pačios kalbos galimybių… 🙁
      Atsakymai į ‘mano iškeltus klausimus’ slypi žmonių nore keisti esamą padėtį visuomenėje. Visos visuomenės bėdos, dėl kurių čia daug kas lieja savo aistras, nebus išgyvendintos, nekeičiant pačios visuomenės (kaip norintys numesti viršsvorį – valgysiu, gyvensiu, kaip įpratęs, bet noriu numesti svorį 🙂 ).
      Dalinai, kai ką, esu atskleidęs nusimanantiems apie visuomenės valdymą, bet… niekas nenori ‘plaukti prieš srovę’ 🙁
      Mano ‘įdirbis’, ‘žinios’ (?) šioje srityje būtų naudingos TIK norintiems kurti pasaulėžiūrą ‘vakarietiško’ mąstymo visuomenėms, dar kažkiek atskiriems žmonėms, siekiantiems ‘vidinės jėgos’ (man jie neįdomūs, reikia apie 2 metus juos ruošti).
      ‘Akojimo’ nesupratau, nesuprantu ir niekada nesuprasiu. Daug kas įprato (11 metų vidurinėje + 6 metai aukštojoje =17 !!!) gauti žinias už dyką – juos atpratino mąstyti (ieško žinių, knaisiojasi visur, nors tą patį galima išmąstyti patiems).
      Lietuvių kalba, kaip mąstymo priemonė, yra GYVYBIŠKAI svarbi beveik visai žmonijai, keliant prielaidą, kad ‘aukštesnės’ jėgos išmokino pirmuosius žmones kalbėti, užJUOSĖ JUOSTĄ ant JUOSMENS ir padovanojo javus.

  19. Iki 50-tojo t.pr.m.e. arijų-baltų Saulės Dievų buvo Pradžapatis (liet. Pradžiapatis). Vėliau, anot sen.indų šaltinių, 6000 metų valdė Pradžiapačio palikuonis – indų Saulės Dievas Brachma. Dar vėliau, kiekvienas po 6 000 metus, paeiliui danguje viešpatavo septyni Brachmos sūnūs. Beje, Ledynmetyje ( nuo 21-jo iki 9-jo t.pr.m.e.), kai abiejuose Žemės pusrutuliuose viešpatavo tiktai vienas Mėnulis, dievu buvo Mėnulis!
    Nuo 5-jo iki 1-jo t.pr.m.e., anot Senojo Testamento bei kitų šaltinių, Šiauriniame Žemės pusrutulyje viešpatavo dievas Saulius (Saulės dievo Agnio ir Saulės dievo Faetonto tėvas – priklausomai nuo vietovės) – SAULĖ! Nuo 1-jo t.pr.m.e. pradžios iki 500 m.pr.m.e., anot Senojo Testamento, mūsų šiauriniame Žemės pusrutulyje viešpatavo pusdievis Saliamonas ( nuo liet.- Saulė-Mėnulis). Nuo 500 m.pr.m.e. iki 500 mūsų eros metų, šiauriniame Žemės pusrutulyje, viešpatavo vienas Mėnulis, pietiniame- viena Saulė. Nuo 500 iki 1000 metų šiauriniame pusrutulyje buvo laikmetis analogiškas Saliamono laikmečiui. Saulė ir Mėnulis mūsų protėviams buvo pagrindiniais dievais.
    Apart šių dievų protėviai turėjo ir aibę tarpinių bei šalutinių dievų skirtų tiktai tam tikrai genčiai, luomui, amatų gildijai, šeimai. Jų priskaičiuojama tūkstančiai!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: