V. Kontrimas: Kiekvienas mokytojas turi būti ir aktoriumi (0)

V. Kontrimas | asmeninė nuotr.

Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto (UMF) Meninio ugdymo katedros docentas ir žinomas aktorius Vytautas Kontrimas šiemet pasitiko jau dešimtą pirmakursių, t. y. jaunų talentingų žmonių, norinčių tapti teatro ir kino pedagogais, laidą. V. Kontrimo nuomone, kiekvienas mokytojas turi turėti dvi specialybes. Jis sako, kad pedagogas turi būti ir aktoriumi, ir savo dalyko žinovu (čia net nekalbant apie teatro mokytojus, kuriuos aktorius ruošia Lietuvos edukologijos universitete). „Informacijos perdavimas, balso valdymas, visų komunikavimo įgūdžių, taip reikalingų pedagogui, galima pasisemti iš aktorystės“, – sako pašnekovas.

„Jei mokytojas zyzia, koks jis bebūtų geras savo dalyko žinovas, vaikai nenorės jo klausyti“, – sako LEU dėstytojas ir aktorius ir pasiūlo problemos sprendimo būdą: „Aktorystėje yra tam tikros technikos ir priemonės, kaip, tarkime, sutvarkyti mikčiojimo problemas, kaip padaryti, kad pamokos vedimas netaptų zyzimu ar bumsėjimu“.

„Aš norėčiau pasiūlyti, kad ruošiant pedagogus būtų žengtas didelis žingsnis į priekį, o retorika ir viešasis kalbėjimas būtų įvestas kaip vienas pagrindinių dalykų. Šiuo metu studentai turi galimybę klausyti tokių paskaitų, tačiau ir patys sako, kad to jiems nepakanka. Pedagogas be perstojo dirba su auditorija, net direktoriai, vedantys susirinkimus, tai daro kartą ar du per savaitę, o pedagogas – kasdien. Tiek, kiek turi kontaktinių valandų. Mokytojas turi būti viešojo kalbėjimo genijus. Jis turi mokėti gerai pristatyti, kalbėti ir manipuliuoti balsu, gestikuliuoti, sukurti 3D ir 4D skaidres tiesiog iš savo gestų. Toks yra ateities mokytojas“, – tikina pašnekovas ir pasakoja, kad vis dar prisimena savo geografijos mokytoją S. Žiniauskienę, kuri taip aistringai nagais braukydavo per atlasą, jog visi vaikai tarsi matydavo tuos vulkanus, apie kuriuos ji pasakodavo. Visi tylėdavo, klausydavo ir svarbiausia kaifuodavo.

„Svarbiausia mokytojui yra asmenybė ir jo charizma. Kai sutinki tokį mokytoją, tiesiog norisi su juo būti“, – tvirtina pedagogus rengiantis dėstytojas. Charizma, anot jo, susideda iš dviejų lygiaverčių atramų: „Aš labai myliu tai, ką darau“ ir „Aš aktyviai veikiu dėstydamas“. Gali būti, kad mokytojas myli dėstomą dalyką, bet jam mažiau svarbūs yra mokiniai ir procesas. Arba pedagogas yra labai draugiškas, bet jam dėstomas dalykas labai nuobodus. „Abiem atvejais toks pedagogas netrauks paskui save mokinių“, – tvirtina LEU dėstytojas.

V. Kontrimas pasakoja, kad, važinėdamas po mokyklas ir vesdamas seminarus, pastebi, jog kai kurių pedagogų komunikaciniai įgūdžiai yra prasti: viena zyzia, kitas bumsi, kitas akivaizdžiai nesuvaldo savo nervų ir pan. „O tai sutvarkyti galima aktorine technika. Tad reikėtų tiesiog aktorinių, retorikos pamokų būsimiems pedagogams“, – sako jis. XXI a. yra technikos, kompiuterių ir įvairių technologijų laikas. Kartais atrodo, kad gyvas bendravimas tampa nebesvarbus, tačiau iš tiesų, pabrėžia pašnekovas, kuo daugiau technologijų, tuo svarbesnis tampa gyvas komunikavimas, nes jo lieka tiesiog mažiau. Jei mes turime labai nedaug tikro gyvo kontakto, tai jis turi būti kokybiškas ir efektyvus. Jei kontaktas yra netikslus ar nekokybiškas, tuomet mes išvis prarandame gyvą informacijos apsikeitimą.

Pašnekovas sako, kad pamoka taip pat yra ir spektaklis: „Vaidmuo, personažas visada turi savo tikslą, spektaklis – dramaturgiją, todėl ir pamoka turi turėti dramaturgiją: pradžią, intrigą, kulminaciją, atomazgą, pabaigą ar finalą. Iš tiesų tai labai siejasi“, – teigia aktorius ir LEU dėstytojas.

Paklaustas, kuo skiriasi aktoriaus ir mokytojo darbas, V. Kontrimas atsakė, jog pirmiausia tuo, kad aktorius nesirūpina procesu. „Spektaklis įvyko ir baigta. Jis vaidmenį atliko, o mokytojas bevaidindamas turi jausti procesą. Jis žino, kad šis spektaklis nesibaigia su šita pamoka. Pamoka – tik trumpa ilgo spektaklio, kuris tęsiasi kaip serialas, dalis. Dėl to reikia žinoti, kad ši dramaturgija keliauja per visas pamokas. Aktorius jaučia kontaktą su auditorija, bet jis nesirūpina juo. Mokytojas be perstojo turi testuoti, ar jo mokiniai suvokia, ar eina paskui jį, ar iš tiesų mąsto, ar tik linksi galva. Būtent šis testavimas, empatija auditorijai, proceso tęstinumas yra išskirtiniai bruožai pedagogikoje, lyginant aktoriaus ir mokytojo darbą“, – sako V. Kontrimas.

Paklaustas, kaip sekasi dirbti Lietuvos edukologijos universitete, Vytautas šypsodamasis atsakė, jog labai įdomu. Pirmiausia vien todėl, kad ir pati studijų programa labai kinta. „Po kiekvieno kurso susėdame ir tobuliname programą, kuri iš tiesų labai transformavosi. Net ir pavadinimas jau ne teatro edukologija, o teatro ir kino pedagogika. Programoje teatras yra labai stiprus didaktiškai, stabiliai atsiranda ir kinas. Iš tikrųjų čia studijuoja ne tik menišką skonį turintis ir teatrą mėgstantis jaunimas, bet ir žinantis, kaip bendrauti su įvairiomis amžiaus grupėmis, kaip pačiam neiti į sceną ir padaryti, kad tas žmogus išeitų vaidinti ir nebijotų prieš kitą žmogų ištarti žodžio“, – pasakoja LEU docentas V. Kontrimas.

Daugelis šios programos absolventų dirba mokyklose teatro mokytojais. V. Kontrimas sako, kad iš mokyklų direktorių ar aplinkinių pedagogų į universitetą grįžta atgarsiai, jog atmosfera mokykloje puiki, ir viskas klesti. „Yra dirbančių ir kitokių darbų. Kalbant apie karjerą, tai nėra blogai, jei mūsų paruoštų studentų aktoriniai ir pedagoginiai įgūdžiai yra pritaikomi kitose specialybėse. Dabar labai laukiu, kol viena absolventė grįš į Lietuvą ir papasakos, kaip su Lietuvos edukologijos universiteto diplomu jai pavyko tapti pilnateisiu pedagogu Didžiojoje Britanijoje, kokie toje šalyje dokumentų tvarkymo procesai. Mūsų absolventė dirba teatro mokytoja. Labai įdomu, kaip ten priimamas teatras, kaip persikelia čia įgyti įgūdžiai“, – pasakoja V. Kontrimas.

LEU dėstytojas pasakoja kartu su kolegomis skatinantis, kad studentai grįžtų į savo miestus, iš kurių atvažiuoja studijuoti. „Aš turiu tokią viziją, kad mūsų parengti pedagogai yra kaip kokie slapieji agentai, kurie siunčiami į visas mokyklas, nes jų mąstymas tikrai yra kitoks. Mes stengiamės jų neuždaryti į kažkokius rėmus. Norime, kad studentai būtų laisvi. Galbūt universiteto koridoriuose jie atrodo triukšmingesni už kitus studentus, nes kartais juose jie repetuoja, basomis praeina, dainuoja… Taip sukelia šurmulio universitete, bet, mano manymu, žiūrint į pasaulio kontekstą, universitetui labai naudinga turėti žmonių, kurie leidžia sau būti savimi, būdami stiprūs ir mokslo srityje, ir kūryboje. Laisvi laisvos šalies žmonės“, – sako „Cezario grupės“ aktorius ir LEU dėstytojas V. Kontrimas.