N. Aukštaitytė-Puteikienė. Vilties daigai partijų kirmėlyne (13)

nika-puteikiene-asmenine-nuotr

Aukštaitytė-Puteikienė | asmeninė nuotr.

Artėjantys savivaldos rinkimai gali tapti nauja Sąjūdžio banga Lietuvoje. Per visą Lietuvą susibūrė 58 visuomeniniai komitetai, kurie kels savo kandidatus į merus ir tarybas.

Valdžia – ne nuo Dievo

Tai rodo, kad Lietuvoje yra mažų mažiausiai apie 3 tūkstančius piliečių, kuriems dar nesugebėta apmuilinti akių, kurie vis dar puikiai supranta, kad valdžia – ne nuo Dievo, o nuo žmonių, kad ją galima ir būtina keisti. Dar daugiau – kad galima drąsiai ir patiems dalyvauti skirstant bendrąjį gėrį t.y. – politikoje. Toks noras Lietuvoje yra beveik šventvagiškas, nes yra sukurtas, žinia, kam naudingas įvaizdis, kad apie politiką – miesto ar valstybės – nusimano tik jie –„pateptieji“, uniformuoti kostiumais ir kaklaraiščiais, valdžios viršūnėje pavirtę beveik stabais, tam tikrais pilkos antipatiškos galios ženklais.

Valdžios nepatrauklumas, vaizdavimas kaip kažko bjauraus, kas gali sutepti, sugadinti bet kur prie jos prisilietusį – sąmoninga jos įvaizdžio dalis, turinti atbaidyti sąžiningą ir protingą žmogų nuo noro sekti Aristotelio mintimi, teigiančia, kad gero piliečio esmė – sugebėti pakaitomis valdyti ir būti valdomam. Taip trumpai apibrėžiama demokratija – valdžių pasikeitimas ir piliečio natūralus įsitraukimas į politiką, garantuojantis, kad rinkimai taptų priemone, užtikrinančia visų visuomenės grupių interesų atstovavimą ir gynimą.

Ar kausis už Lietuvą emigrantai?

Dabar labai daug ir garsiai valdžia kalba apie karą su Rusiją. Bando įkvėpti mums Tėvynės meilę. Ar tikrai valdžia mano, kad už Tėvynę kausis tie, kurie gyvena Didžiojoj Britanijoj, Airijoj ir Norvegijoj? Jie – jauni ir pakankamai stiprūs. Juk tokių mums ir reikia. Jie – laisvės vaikai. Ar gins jie Tėvynę, kuri nedavė duonos?

O gal geriau kalbėkime ne apie karą, o apie tolesnį kūrimą Lietuvos, tokios, kokios norime mes, kurioje matomas, girdimas, ir jaučiamas kiekvienas? Į kurią sugrįš ir kurią gins ir tie jos vaikai, kurie šiandien gyvena svetur.

Žiniasklaida tik aptarnauja turtinguosius

Ateinantys rinkimai ir gali tapti naujo kuriamojo darbo, naujo idealizmo, naujo Sąjūdžio pradžia. Tik reikia paprašyti žiniasklaidos, kad ji neužsimirštų ir nedirbtų kaip koks prekybos centras, aptarnaujantis vien tuos, kurie ateina su pilnom piniginėm, kad prisimintų ir pilietinę savo priedermę – skatinti piliečius dalyvauti viešojoje veikloje. Juk apie Savivaldos rinkimų naujoves ir apie galimybę ateiti į politiką naujiems žmonėms, naujoms jėgoms, žiniasklaidos lauke visiškai nekalbama. Visuomeniniai komitetai trumpai buvo pristatyti su ironijos gaidele, taip formuojant išankstinę visuomenės nuomonę apie jų nepatikimumą ir atstovavimą nežinia kam.

Partijų kirmėlynas

Tačiau šiandienos partinės situacijos kontekste Lietuvoje drąsiai galima teigti, kad būtent oficialiosios partijos atstovauja nežinia kam, ir nežinia kaip, kad už jų, viešųjų ryšių ir rinkodaros specialistų nušlifuoto fasado veriasi toks kirmėlynas (cituojamas gyvas politikos klasikas), koks padoriam žmogui ir sapnuote neprisisapnuos. Vien ko vertas Manto Adomėno ir TS-LKD kadrilis: iš pradžių didžiai išsilavinęs ir tiek pat didžiai nekultūringas politikas sukonstruoja partijoje modernią patyčių ir pajuokų mašiną, kurios mechanizmai su pasimėgavimu traiško bet kokias idealizmo apraiškas. Prie to puikiai prisideda ir žiniasklaida, padedama formuoti konjaunuolišką (konservatorių jaunimo) trolibaną – ir virtualioje, ir tradicinėje žiniasklaidos erdvėje ima siautėti ramanausko ir užkalnio tipo patyčios. Iš – kitaip manančio, kitaip atrodančio, plaukiančio prieš srovę, nebijančio pasakyti, kad partijos kolega yra vagis. Visos Lietuvos partijos gyvuoja anaiptol ne kaip demokratinės organizacijos, o greičiau kaip mafijinės struktūros, ginančios ne visuomeninį gėrį, o tik savo narių interesus. Ypač tų, kurie naudingi partijos kasai.

Tokie partijų veiklos principai leidžia daryti jose karjerą tik didžiausiems prisitaikėliams. Ir kai tokie pseudo lyderiai tampa ministrais ar prezidentais, jie ir toliau dirba ne tautai, o savo grupuotei. Kaip kitaip paaiškinsi Lietuvoje įsisiautėjusią karo su Rusija isteriją? TS-LKD eskaluoja šią mintį ir meta ją it kaulą rinkėjui. Bet už šios minties slypi ne meilė Tėvynei, o tik bandymas įbauginti rinkėją, kad jis teturi du variantus: arba TS-LKD arba – Rusiją.

Karo, kaip kozirio naudojimas, šiandienos Lietuvos politikoje itin populiarus ir amoralus. Darbo partijos deleguotas Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis dėl oresnio gyvenimo streikuojančius mokytojus apkaltina tarnavimu Rusijai – mat būtent ji suinteresuota neramumais ir riaušėmis Lietuvoje. Iš tiesų, lietuviai kantrūs. Galime tik įsivaizduoti, kas kiltų po tokių ministro pareiškimų Prancūzijoje ar Vokietijoje. Ir dėl to būtų kaltas būtent pats politiškai nekorektiškas ir ciniškas ministras.

Valdžios piramidę pastatykime ant kojų

Yra ir kitokio pasirinkimo galimybės, bandant pastatyti valdžios piramidę nuo galvos ant kojų. Dabar ji kelia grėsmę visai Lietuvai, nes siūbuoja ant to smaigalio, atstovaudama tik nedideles grupes draugų. Savivaldos rinkimų metu galime suteikti teisę atstovauti mūsų interesus ne vadinamiesiems politikos profesionalams, o naujoms pilietiškoms jėgoms. Ir kurti tokią Lietuvą, apie kurią svajojome prieš 25 metus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: