M. Jonaitis. Kas yra Nepriklausomybė ir ar mes ją turime? (I) (15)

Marius Jonaitis | asmen. nuotr.

Marius Jonaitis | asmen. nuotr.

Intensyvėjant globalizacijai ir Lietuvos integravimui į Europos sąjungą, vis aktualiau iškyla klausimas kur yra riba tarp nepriklausomybės ir jos netekimo. Kur mes išliekame kaip suverenas, o kur esame tik autonomija su tam tikra savivalda? Manau šių klausimų uždavimas ir sąžiningas atsakymas į juos yra esminė kryptis bet kuriam sava tauta ir jos valstybingumu susirūpinusiam asmeniui ar organizacijai. Gautas atsakymas parodys realią situaciją kurioje mes esame ir kokiu keliu turime eiti.

Pradėkime nuo paprasčiausių sąvokų. Žodis Nepriklausomybė: Šalies arba valstybės nepriklausomybė reiškia visišką jos gyventojų savivaldumą arba suverenitetą. „Nepriklausomybės“ sąvoka vartojama kaip priešinga „priklausymui“, kai regionas arba teritorija politiškai ir kariškai yra kontroliuojama išorinės vyriausybės.

Pereikim prie Nepriklausomybės sąvokos sinonimo – suvereniteto, kuris reiškia: Suverenitetas – (pranc. souveraineté – aukščiausioji valdžia): 1. valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai nustatyti visuomeninę ir politinę santvarką, spręsti kitus valstybės vidaus ir tarptautinių santykių klausimus nepriklausomai nuo kitų valstybių; 2. kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma; nacionalinis.; 3. kiekvienos valstybės piliečių teisė savo nuožiūra nustatyti socialinę-ekonominę sistemą ir valdymo formą.

Yra ir antrasis suvereniteto sąvokos apibrėžimas, kuris jį tik papildo: Suverenitetas – visiškas politinis, teisinis ir kitoks valstybės savarankiškumas, nepriklausomybė. Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Kiekviena pasiekusi nepriklausomybę valstybė yra suvereni. Suverenitetas apibrėžia, kad niekas negali kištis į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus, kurios viduje valstybės valdžia yra aukščiausia valdžia visos teritorijos ir gyventojų atžvilgiu.

Kaip matome, šios sąvokos yra labai „radikalios“ kaip šiems laikams ir brėžia labai aiškią liniją kur yra tikroji Nepriklausomybė (nuo nieko nepriklausyti) ir kur jos jau nebėra. Bet pradėkime nuo pradžių: kas skiria nepriklausomą valstybę nuo pavergtos? Į galvą ateina elementarūs dalykai, tokie kaip savi įstatymai bei jų viršenybė virš kitų, sava tvarka savame krašte, nuosava valiuta, teritorija, švietimo sistema, užsienio politika, sienų ir vidaus rinkos apsauga, kariuomenė ir t.t. Kokia padėtis pas mus?

Teritorija. Ačiū Dievui ją turime ir jos vientisumui dar nėra iškilęs tiesioginis pavojus, nepaisant tam tikrų separatistinių idėjų iš lenkų mažumos. Neaišku kaip įvykiai gali susiklostyti ateityje, bet šiuo metu nėra fizinio pavojaus netekti teritorijos.

Kariuomenė. Nors dabar ir matomi jos atsigavimo ženklai, bet 20 metų blaškymosi ir nelogiškų sprendimų bei biudžeto mažinimo davė savo pasekmes. Kariuomenė nėra tokia, kokia galėtų ar turėtų būti. Tuo labiau, jog atsisakius šauktinių modelio yra atsisakyta pilietinio ir patriotinio jaunuolių ugdymo.

Lietuvos įstatymai ir Konstitucija. O čia jau pereinam prie blogosios dalies. Atsiverčiam Lietuvos Konstituciją ir jos papildymą konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje“ antrą punktą. O jame rašoma: „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.“ Manau atskiro paaiškinimo, jog Europos sąjungos direktyvos yra aukščiau už lietuviškus įstatymus nereikia. Žiūrim toliau: šių metų liepos 11 dieną Konstitucinio teismo išaiškinimas, kažkodėl daug ką nustebino, bet nustebino kiek iš kitos pusės nei derėtų. Visus nustebino tas faktas, jog referendumų teisė taps labiau apribota, kas yra nedemokratiška, bet mažai kas atkreipė dėmesį, jog KT užtvirtino teiginį, jog Europos tarybos statutas ar sprendimai yra aukščiau mūsų Konstituciją ir referendumu galimai priimamus sprendimus, pasiskaityti galite čia: „nepaisant to, kaip vidaus teisėje apibrėžiamas tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis, referendumui teikiami tekstai neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės); – siekiant užkirsti kelią neteisėtiems referendumams, formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų neatitinkantys tekstai neturi būti teikiami referendumui.“

Išvada yra elementari – bet kokie Lietuvos įstatymai ar potvarkiai, kurie kertasi su ES ar ET (Europos tarybos) potvarkiais ar įsipareigojimais ES, yra neteisėti. Norint tą pakeisti turi rengti referendumą dėl 150 Konstitucijos punkto, kuriame yra Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje“, keitimo. Bet čia vėl yra kliuviniai:

a) Seimas gali nepatvirtinti to referendumo kaip antikonstitucinio;

b) Nėra išstojimo iš Europos sąjungos mechanizmo, tad, greičiausiai, šis referendumas būtų precedentas, kuris neaišku kaip baigtųsi.

Valiuta. Turbūt jau visi žino, nes tai oficialu, jog nuo 2015 metų sausio pirmos dienos turėsime eurą. Piliečių iniciatyvos, kurios norėjo skelbti referendumą šiuo klausimu buvo atmestos. Savaime suprantama, jog jokios parlamentinės partijos nesiėmė jokių žingsnių, jog šį procesą stabdytų. Jau kitąmet mes nebeturėsime savos monetarinės politikos ir taip bus atsisakyta dar dalies Nepriklausomybės. Apie euro minusus daugiau rašiau savo tekste „Šliaužianti aneksija“, belieka tik pridurti, jog euro kursas smunka ir visa Europa nuo jo spjaudosi, bet jis mums entuziastingai įvedamas. Kam to reikia? Čia jau reikia atskiro straipsnio.

Sienų kontrolė, muitai, vidaus rinkos saugojimas. Muitinės beliko tik prie išorinės Europos sąjungos sienos, t.y. su Rusijos federacija ir Baltarusija. Ties Lenkijos ar Latvijos siena srautų niekas nekontroliuoja ir muitų nerenka, todėl nieko nuostabaus, jog Lenkijos stipriai subsidijuojami maisto produktai nukonkuruoja lietuviškus ir karaliauja prekybos centuose ir turgavietėse. Nėra net ką šnekėti apie savo rinkos apsaugą, nes tokios net nėra. Muitų mokestis surenkamas ties RF ir Baltarusijos sienomis keliauja į Briuselį.

Užsienio politika. Čia labai opus klausimas, kurį keliant dabartinėje MIP įkaitintoje situacijoje gali būti nepelnytai apšauktas. Bet kiekvienas atidesnis asmuo pastebės, jog einama viena geopolitine kryptimi, nėra jokio kryptelėjimo į šoną ar bandymo vystyti atskirą užsienio politiką. Kai kuriais atvejais tokie viražai mums skaudžiai kerta per kišenes ir toliau didina socialinį atotrūkį bei emigraciją.

Įdomu ir tai, jog eilinį kartą paminama Konstitucija (tai jau tapo smagiu įpročiu). Kas seka įvykius – supras.

135 straipsnis Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.

136 straipsnis Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.

137 straipsnis Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.

Užsienio politikos mes neturime, tiesiog atžaidžiame tam tikrą geopolitinį žaidimą, kadangi esame svarbioje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų.

Švietimo sistema ir Kultūra. Mes dar tai turime? Nes kiek pastebiu, ministrų portfelių dalinimosi peštynėse šie du lagaminai atitenka ne pirmo kalibro politikams, nors šios sritys turėtų būti vienos iš prioritetinių. Jaunoji karta ugdoma kaip konkurenciniai sraigteliai rinkos ekonomikoje. Suprantu, jog reikia atsižvelgti į rinką, bet didžiausia esmė yra tame, jog ruošiami žmonės ne tiek Lietuvos rinkai, kiek europinei.

Mokesčiai. Akcizo mokestis yra priderintas prie Europos sąjungos, tad nors dabar ir viršijame ES mums rekomenduotą akcizo mokestį degalams, bet net jei ir norėtume, labai atpiginti negalėtume, nes tai vienas iš įsipareigojimų ES. Tas pats galioja visiems produktams, kuriems taikomas akcizo mokestis. Daugiau galite pasiskaityti čia. PVM mokestis taip pat suderintas su ES teisės aktais.

Europos sąjungos vėliava. Kaip jau rašiau savo Facebook paskyroje, būnant Lietuvoje akis bado neproporcinga Europos sąjungos vėliavų gausa. Niekur kitur Europoje jos tiek nemačiau. Įdomu, kas leido šalia mūsų tautinės trispalvės nuolat kabinti ES vėliavą? Kur pradingo Vytis ir kita lietuviška simbolika? Negi pabėgę nuo vienos žvaigždės puolėme į dešimčių žvaigždžių margumyną žydrame fone?

Tad atsižvelgę į visus čia paminėtus faktus (be abejo, galėjau kažką ir praleisti), atsakykime sau ar vis dar esame Nepriklausoma valstybė? Mes neturime įstatymų viršenybės savo šalyje prieš ES direktyvas, nekontroliuojame muitų ir savo vidaus rinkos, daugumą mokesčių derina Briuselio technokratai, o ne mes, atsižvelgdami į vietines realijas, mes persiimame kitų šalių švietimą ir kultūrą vietoje to, jog sintetintume gautas žinias ir kurtume savo. Atžaidžiama kitų šalių interesus tenkinanti užsienio politika, o mes liekame prie suskilusios geldos ir turime vienus blogiausių socialinių rodiklių Europoje. Na o mūsų nacionalinė valiuta – litas, apie kurį tiek buvo svajota Sovietinės okupacijos periodu, skaičiuoja paskutinius mėnesius.

Pagal aukščiau mano cituotus Nepriklausomybės ir Suvereniteto apibrėžimus mes niekaip nepatenkame į Nepriklausomos ir/ar suverenios valstybės terminą. Nesame nepriklausomi nei teisiškai, nei politiškai, nei ekonomiškai.

Tada gal mes turime bent autonomijos teises? Taip bent teigia rašytojas Arvydas Juozaitis, bet vėl, žiūrėkime į apibrėžimus ir jie vėl mums negailestingi. Atsižvelgus į šį bei šį autonomijos sąvokos apibrėžimą matome, jog vargiai įtelpame ir į tai. Nėra savarankiškumo darant sprendimus, nes ES direktyvos bei normos koreguoja jau praktiškai viską.

Tai tada kyla labai rimtas klausimas ką mes švenčiame Kovo 11 ir Vasario 16 dieną? Garbių vyrų padarytus drąsius ir reikalingus sprendimus? Su tuo sutinku, bet tai jau praeitis, kad ir garbinga. Laisvę? Laisvę nuo ko ar kam? Puiku, jog pabėgom nuo okupantų, visa tai yra teisinga, bet kur tas išsvajotas suverenitetas ir Nepriklausomybė pačiam tvarkytis? Kodėl mes vis gyvename iliuzijoje ir pačių susikurtame pasaulėlyje, jog esame savo šalies šeimininkai? Ne, mes tokie nesame. Bet mes tą turime išsikovoti. Ir tai yra mano, kaip tautininko tikslas. Siekti politinės, ekonominės ir teisinės Lietuvos nepriklausomybės. Absoliutaus suvereno. Žinau, jog esu ne vienas taip mąstantis ir tikiuosi, jog mūsų gretos tik augs.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *