Liepos 22 d. Vyriausybė patvirtino kultūrinių ir edukacinių renginių programą, kurią planuojama įgyvendinti 2015 metais minint Etnografinių regionų metus.
Kitąmet minint Etnografinių regionų metus bus organizuojama konferencija „Etninė kultūra šiuolaikinių kultūros formų fone“, rengiamas studentų folkloro festivalis „O kieno žali sodai“ bei tradicinio dainavimo, muzikavimo, amatų stovykla jaunimui, tarmiškiausio pavadinimo lietuviško gaminio konkursas.
Tarp Lietuvos regionuose kitąmet numatytų renginių – geriausiai tradicijas puoselėjančios etnografinio regiono seniūnijos rinkimai, profesinių mokymo įstaigų mokiniams skirtas projektas „Lietuvos kulinarijos ir etninio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“, įvairių dalykų mokytojų, integruojančių etninę kultūrą, kvalifikacijos tobulinimo seminarai ir kūrybinių laboratorijų ciklas. Kiekvieno regiono nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bus organizuojamas etnokultūrinių renginių ciklas: konferencijos, tradicinės šventės, renginiai, populiarinantys etnokultūrines regionų tradicijas. Planuojama parengti kiekvieno etnografinio regiono renginių gidą.
Vyriausybės patvirtintoje programoje taip pat numatyta skatinti etnografinių regionų tyrėjus, mokslo ir studijų institucijas, rengti paraiškas konkurso būdu vykdyti mokslo tiriamuosius projektus.
2013 m. Seimas priėmė nutarimą dėl 2015 m. paskelbimo Etnografinių regionų metais. Premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Remigijus Motuzas, parengė Etnografinių regionų metų minėjimo programą. Joje numatytomis iniciatyvomis siekiama pabrėžti etnografinių regionų istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimo reikšmę ir formuoti viešąją nuomonę, palankią etnografinių regionų išsaugojimui, tęstiniams tyrimų ir sklaidos darbams.
2015 metus Lietuvos etnografinių regionų metais Seimas paskelbė pasiūlius Etninės kultūros globos tarybai (EKGT), siekiant etnografinių regionų savitumo išsaugojimo ir suaktualinimo Lietuvoje.
EKGT ekspertų nuomone įgyvendinant šią programą turėtų būti išryškinti Lietuvos etnografinių regionų savitumą atspindintys dalykai – tautiniai rūbai, kulinarinis paveldas, etnoarchitektūra, papročiai, tarmės ir patarmės, tautosaka, muzikinis folkloras, tautodailė ir kita liaudies kūryba, etnografinių regionų istorinė raida, dabartinė jų kultūros būklė ir plėtros galimybės.
Tuo pačiu EKGT atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindiniuose regioninę politiką ir regioninę kultūros plėtrą reglamentuojančiuose Lietuvos teisės aktuose apie etnografinius regionus beveik neužsimenama – akcentuojamos vien apskritys, kurios buvo sudarytos neatsižvelgiant į etnografinius regionus, o iš regioninės kultūros politikos pastaruoju metu eliminuota tiek etninė kultūra, tiek kultūros paveldas ir mėgėjų menas.
Lietuvos valstybės įsipareigojimas išsaugoti savo etnografinių regionų savitumą yra įtvirtintas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu, kuriame etnografinio regiono sąvoka apibrėžiama kaip „istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas“.
EKGT pirmininkas Virginijus Jocys džiaugiasi, kad rengiant „Etnografinių regionų metų priemonių plano“ projektą daug pasiūlymų teikė EKGT regioninės tarybos bei įvairios kultūros įstaigos.
„Deja, ne visi geri pasiūlymai buvo įtraukti į šį planą nes Vyriausybė šiai programai neskyrė papildomo finansavimo, tad kas ką pasiūlė turės atlikti iš savo resursų ir ilgalaikių programų asignavimų“, – apgailestavo V. Jocys.
Pasak EKGT pirmininko ateityje gal būt vertėtų greta rengiamo priemonių plano, palikti ir kitas pasiūlytas originalias idėjas, kurioms vyriausybė galėtų pritarti su prierašu, kad jos būs įgyvendintos atsiradus papildomam finansavimui, ar iš privačių rėmėjų, ar iš atskirų programų.
„Kaip žinia regionuose yra daug kūrybingų žmonių ir jie savo privačiose valdose, visuomeninėse erdvėse turėdami sveikų kūrybinių ambicijų gal būt galėtų imtis šių idėjų įgyvendinimo“, – sakė V. Jocys.
V. Jocys viliasi, kad dabar savivaldybes imsis rengti savo atskirus etnografinių regionų metų priemonių planus pritaikytus įvairioms žmonių grupėms, įtraukiančius į veiklą ir tautines bendrijas.
„Mums visiems reikia stiprinti bendrystę, dar gyvų tradicijų ir etninės kultūros klodų perdavimą jaunajai kartai, kad tai būtu artima, savo esybe tikra, nesuvaidinta“, – sakė EKGT pirmininkas.
EKGT yra Seimui pavaldi institucija, kuriai pagal Etninės kultūros globos pagrindų įstatymą yra pavesta atlikti Seimo ir Vyriausybės eksperto ir patarėjo funkcijas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais.
O kaip bus minimas etniškumas,jo kultūrinis paveldas,lietuviškos kultūros klodų perdavimas jaunajai kartai pietryčių Lietuvoje?Juk dabar šiame regione dauguma veikiančių meninių grupių,ansamblių veikia importuojamos iš Lenkijos gilumos lenkiškos etninės kultūros /tautiniai rūbai,šokiai,dainos ir pan./pagrindu.Tad,kas pasirūpins ,kad šiame aukštaitiškame etnoregione būtų atsigręžta į autentišką ,savitą lietuvišką etnokultūrą?
Citata : ,,Kaip žinia visuose regionuose daug kūrybingų žmonių ir jie savo privačiose valdose, visuomeninėse erdvėse, turėdami sveikų kūrybinių ambicijų, gal būt galėtų imtis šių idėjų įgyvendinimo, sakė V. Jocys“. Į tų idėjų tarpą siūlau ir šią. Visų etnografinių regionų sostinėse – miestuose įkurti atviras ar patalpose šventvietes – šventnamius, kur būtų atliekamos apeigos ir garbinami senosios prigimtinės religijos Dievai ir Deivės. Romuvos Vaidilų ratas turėtų paskirti ir įšventinti šių regionų krivius. Pagaliau ateina laikas, paskyrus regionų krivius, kalbant dvasinėje, kultūrinėje plotmėje regionus pradėti vadinti krivystėmis. Žemaitijos krivystė, Aukštaitijos krivystė, Suvalkijos (Sūduvos) krivystė, Dzūkijos (Dainavos) krivystė. Tai vienytų visos Lietuvos Romuvos bendriją organizaciniu – struktūriniu būdu.
Toks jautrus savų pamatinių tautos dalių klausimas vadinimas ne savais bendriniais, o tarptautiniais „Etnografinių regionų“, „programos“ žodžiais. Juk rūpi tautos savitumo atodangos, o ne sovietmečiu brukto bendrumo su slavais klausimas. Akivaizdžiai trūksta atidos būti savais savame krašte, o tai ir pagarbos mūsų kiltims ir tautos žmonių orumui. Todėl vietoj „etnografinių regionų“ tiktų kalbininkų teiktas „tautos kilčių“ įvardijimas, o įsigalėjusį žodį „programa“ šiuo atveju tiktų vadinti „užduotimi“. Tai ir derėtų pervadinti „Patvirtinta pamatinių Tautos kilčių metų minėjimo užduotis“.