V. Rubavičius. Prieš referendumą – vieningos valdžios morda (12)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Referendumo organizatoriai nuveikė didelį darbą žadindami Tautos savimonę, skatindami susivokti dabarties pasaulyje, galvoti ne tik apie savo ūkinius ir buitinius reikalus, bet ir apie valstybės dabartį bei ateitį. Kokie visai netrukus būsime – valstybinė Tauta, pasaulinės istorijos subjektas ar bežemis elektoratas, gyvuojantis jau ne valstybėje, o teritoriniame administraciniame vienete. Tokiame vienete jau gyvenome, tačiau iš to gyvenimo ne ką pasimokėme. Juolab kad mūsų įvairiausių orientacijų žymieji vedliai nenuilstamai dirba valstybės išvalstybinimo ir išnacionalinimo darbą. Tauta be Konstitucijoje įtvirtintos gimtosios žemės apleidžia ir europinės istorijos sritį – kokios valstybinės tautos skaitysis su bežemiais, kurie ir sava laikomoje valstybėje gyvena emigrantų ir nuomininkų sąlygomis? Valstybinės tautos nuvarymas nuo jos istorinės žemės, kuri jai ir suteikė galimybę pretenduoti į naujųjų laikų valstybingumą, – didžiulės istorinės svarbos darbas, kurį sėkmingai įgyvendina mūsų politinis elitas. Už tą darbą jis sau deramai atlygina jau nebesuskaičiuojamomis privilegijomis ir sąskaitomis nepasiekiamuose užsienio bankuose.

Valdžia patyrė neregėtą akibrokštą – juk jau gerus dvidešimtį metų trolinamas elektoratas staiga ėmė ir sugalvojo išsakyti savo nuomonę. Ne tik išsakyti, bet ir pareikalauti, kad į ją būtų atsižvelgta. Kaip numatyta Lietuvos Konstitucijoje. Kaip numatyta ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinime, kad niekas neturi teisės varžyti Tautos referendumais reiškiamos valios. Nepadėjo ir visi neįveikiami įstatymuose sudėti saugikliai, kurie, atrodė, patikimai saugo valdžią nuo piliečių iniciatyvų. Pavyko surinkti 300 tūkst. parašų. Ir tada jau valdžia parodė savo tikrąjį veidą, kurį žiniasklaidos trolintojų ir viešųjų ryšių grožio specialistų padedama slėpė po europietišku grimu. Tas veidas – tai gryna sovietinio valdančiųjų mentaliteto morda. Tokių mordų gausu posovietinėje Rytų Europoje, jas sieja tie patys kilmės dokumentai, partinis nomenklatūrinis išsilavinimas, bendras darbas išvagiant ir praskolinant savo valstybes. Tas pats mąstymas, ta pati valdymo logika, kurią kuo aiškiausiai, viešai paniekindama tautos teisę rengti referendumus, išsakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos žodžiais, neleistina, kad referendumais vieni primestų savo valią kitiems…

Įsivaizduokime, kad šitaip imtų ir pasisakytų kokios nors Vokietijos, Prancūzijos ar Šveicarijos aukšto rango politikas – viešas didžiulis įvairių pakraipų intelektualų ir piliečių pasipiktinimas, ir galas politinei karjerai. Mūsuose – sutelktinė tyla. Tačiau tie žodžiai yra ne tik Europos Sąjungos erdvėje išsakytas rytietiško demokratijos suvokimo „perlas“, bet ir kuo tiksliausiai nusako Lietuvoje sukurtos nomenklatūrinės valdymo sistemos esmę – tik valdžia turi teisę primesti visiems savo valią.

Tik valdžios morda turi politinę galią primesti savo valią. Visokios konstitucinėmis vadinamos teisės yra tik popierius, kurį tinkamu būdu gali „perskaityti“ tik Konstitucinis Teismas. Tad jis ir ėmėsi darbo, įtvirtinti saugiklius, jei kartais referendumas laimėtų. KT pirmininkas, nusimetęs visus demokratinius apdarus, viešai atlieka oralinius aktus, aiškindamas apie šiurpinančias Tautoje ir visuomenėje glūdinčios kvailybės gelmes – neva piliečiai galį susigalvoti sveiku protu nesuvokiamų referendumų. Pavieniai piliečiai gali prisigalvoti ir prisigalvoja įvairiausių dalykų, kaip ir KT pirmininkai bei teisėjai, tačiau tos kvailybės neturi jokių galimybių virsti Tautos referendumais. Pirmininkas tai kuo puikiausiai žino, tačiau juk atėjo metas iš laikinai einančio pareigas būt paskirtam tikruoju, tad stengiamasi mordą sužavėti savo dvasinėmis pratybomis. Paprastai ir greitai iš tibetiečių rėmėjo virstama savos Tautos niekintoju ir engėju.

Valdžiai visa širdimi pritaria didelė dalis žiniasklaidos ir viešųjų ryšių trolintojų. Trolinimo pavidalai ir logika stebėtinai panaši į kremlinę, ypač tų, kurie viešai net užsimerkę kalba apie klastingas Kremliaus užmačias. Įkyriai kartojamas melas ir yra tikroji propaganda. Žinome, ką Kremlius laiko penktąja kolona, netrukus apie tą koloną pragydo ir vietiniai trolintojai. Joje – visi pritariantys referendumui. Tie pritariantys išskirstomi į du būrius: vieni sąmoningieji, dirbantys Kremliui, kiti – apkvailintieji, tad ir apgailėtini. Tik klausimas, kaip per nepriklausomybės metus susibūrė tokia didžiulė penktoji kolona? Kur žiūrėjo ir kam dirbo mūsų valdžia ir jos specialiosios tarnybos, kodėl prezidentė neišrovė šių piktžolių iš užsieniečiams siūlomos gimtinės? Ne naivus, bet labiau apsimestinis atrodo kai kurių mūsų žiniasklaidos veikėjų pasipiktinimas dėl jų pokalbių klausymosi. Gal jie mano, kad tenkindami mordos įgeidžius pelno sau išskirtinę padėtį? Ar jiems rūpėjo, kad nebūtų klausomasi referendumo organizatorių ar kad Seimas imtų veiksmingai prižiūrėti specialiąsias tarnybas? Nerūpėjo.

Trolintojai kuo aiškiausiai rodo, kad jiems nerūpi nei konstitucinės teisės, nei laisvės, tad valdžiai nė kiek nerūpi ir jų teisės. Juk esminis demokratijos instinktas turėtų visiems būti aiškus – esu už teisę Tautai ir žmonėms reikšti savo nuomonę referendumu, net jei nesutinku su jo keliamu klausimu. Nes teisė reikšti savo nuomonę yra visų teisė, o ne tik „niekingųjų“ referendumininkų. Reikškite savo nuomonę balsuodami „prieš“, reikškite balsuodami „už“. Nėra pusinių ar ketvirtinių konstitucinių teisių ir laisvių – yra pilnutinės visiems arba jokių taip pat visiems. Trolintojai kartu su jų užsakovais yra prieš visas konstitucines teises ir laisves.

Aiškumo metas. Pamatėme, kas ir kaip valdo Lietuvą, pamatėme ir aptrolintos bei apdūūūmintos Lietuvos žmonių „kokybę“. Laisvės niekada nėra perdaug, tačiau stebėtina, kiek jos mažai Lietuvoje. Visa laisvė sutraukiama į vieną mažytę piliulę – emigruoti. O jau šviesiu gyvenimu Lietuvoje pasirūpins trolintojai, jų vaikai ir vaikaičiai. Drąsiai išsivadavę iš sovietinės okupacijos lietuviai nusipelnė gyventi geriau – tereikia lukterti, kol mūsų žemelę apeis olandų tulpės ir danų kiaulynai. Svarbu, kad tik tų lietuvių nebūtų pernelyg daug likusių – tada kentės BVP vienam gyventojui. Tos ateities ir laukia jungtinės mordos ir trolintojų pajėgos – nuo konservatorių iki liberalų, nuo socdemų iki krikdemų, nuo darbiečių iki prezidentiečių, nuo teismiečių iki saugumiečių.

Tačiau tai ir apsisprendimo metas. Išlaikysime gimtinę ir jos teikiamą Tautai gyvastį ar išsisklaidysime kaip trolintojų pučiamas dūūūmas? Vien referendumu neatsilaikysime.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: